Vytautas V. Landsbergis, „Bevardžio sagos“

Bevardžio sagos / Vytautas V. Landsbergis. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2025. – 171 p. – ISBN 978-609-8227-50-5
 

Už balsus iš Lietuvos – tikrus ir sąžiningai prakalbintus – ir gebėjimą matyti žmogų istorijoje.
 

„Bene kiekvienas istorinis romanas, ypač aprėpiantis pokarį, susiduria su dviem rimtais iššūkiais. Vienas jų – pasakotojo išankstinis žinojimas, „kaip bus“, apsunkinantis galimybę atverti skaitytojui visą nežinios personažo žvilgsnį į kasdienybę. Kitas pavojus – pagunda pasaldinti ar pagražinti siaubo, o kartais ir žmogiškų klaidų, pilnus drąsių žmonių gyvenimus, paverčiant juos pompastiška patriotizmo butaforija, kurioje herojai ima priminti žmogiško pavidalo iškamšas. Vytautas V. Landsbergis meistriškai ir subtiliai išvengia abiejų šių pavojų. Autoriui pavyksta įtikinamai surišti net kelių kartų Lietuvos gyvenimus ir balsus į vientisą pasakojimą: romane pateikiami skirtingo laiko pirmojo asmens pasakojimai – fiksuojami pokaris, partizaninis karas, tremtis, ankstyvasis ir vėlyvasis sovietmetis, nepriklausomybės atkūrimas, taip pat ir šiandienis mūsų gyvenimas iki pat 2022 metų.

Šie balsai šnekinami su ypatingu atidumu kalbai: ar kalba vaikas, ar paauglys, ar partizanas, ar stribas, ar jauna moteris, ar pagyvenęs vyras – tai, rodos, dažnu atveju būtų galima atpažinti vien iš pačios kalbos, be papildomų nuorodų. Dialogai įtikina, o tai – reta. Nors pasakojama nedideliais fragmentais ir skaitydami tarsi žinome, kur neišvengiamai nuves istorija, „Bevardžio sagose“ netrūksta nei įtampos, nei intrigos, o pati knyga lieka atvira pačių įvairiausių patirčių skaitytojams.

Visas pasakojimas susiveda į savotišką psichologinį Lietuvos portretą istorijoje – ne apibendrintą, o daugiabalsį. Autorius, mąstydamas apie istoriją, pirmiausia joje mato žmogų. Gal drąsu, bet pasakysiu: nors ir nedidelis, punktyriškas, šiandien tai vienas rimčiausių literatūrinių pokario – ir ne tik – pasakojimų lietuvių literatūroje.“ Mantas Tamošaitis