Naujienos

Gražią vasario trečiosios pavakarę Kaišiadorių bibliotekoje susirinko būrelis skaitytojų. Bibliotekos darbuotojų sukurta jauki aplinka, kvepianti karšta žolelių arbata padėjo atsipalaiduoti, nusiteikti pokalbiui.

Aktyviausios knygų suaugusiesiems vertintojos buvo Virginija Gumbienė, Giedrė Ivoškaitė, Jūratė Komarovienė, Renata Kupčiūnienė,  šio straipsnio autorė ir kitos.

Dėl prozos diskusijų nekilo: skaitomiausia (tuo pačiu ir geriausia) knyga pripažinta Violetos Palčinskaitės „Atminties babilonai, Arba aš vejuos vasarą“. „Kad daugiau nėra ką rinkti“, – girdėjosi balsai jau Kalėdinės pamokos metu, – „Bent gali suprasti, apie ką rašoma.“ Ir iš tikrųjų, perskaičius Danutės Kalinauskaitės, Eugenijaus Ališanskos, Kęstučio Navako bei Rolando Rastausko atrinktus kūrinius, nuomonė nepasikeitė.

Minėti autoriai intelektualūs, jiems paklūsta kalba, sakinys, žodis... O turinys? Perskaitei ir nusivylei. Nors yra naujovių, įdomių vietų, bet tiek daug prigrūsta visko, visokios informacijos, kuri teka daugiasluoksniais srautais. Tie sluoksniai, ta perkrova, tie visi vingiai, staigūs posūkiai, labai blaško, vargina skaitytoją, pažeidžia pagrindinį gero stiliaus reikalavimą – aiškumą.

Mūsų kritikos sulaukė ir kai kurie knygų pavadinimai. Matyt, komerciniais sumetimais autoriai taip krikštija savo kūrinius.

J. Komarovienė pastebi, kad skaitytojai mieliau renkasi užsienio autorius, o lietuvių rašytojų knygas tenka siūlyte įsiūlyti, brukte įbrukti...

Na o poezija...

„Stuburo tik punktyrai“ – 7-ta E. Ališankos knyga, kaip ir Manto Balakausko pirmasis eilėraščių rinkinys „Roma“, mūsų palaikymo nesulaukė. O Dainiaus Gintalo „Adatos“ (trečioji knyga), nors jo poezija išversta į 8 užsienio kalbas, irgi, nesužavėjo: aštrūs posakiai, nepatogios temos, skausminga gyvenimo autentika nepriimtina dėl poetikos, artimos ekspresionizmo ir siurrealizmo estetikai.

Ilgiau sustojom ties Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“. Lietuviškam pavadinimui pritrūko žodžių?!

Nežiūrint to, patraukė nuoga tiesa, tikrumas. Plačiau aptarėm eilėraščius „Bibliotekos laiptai“, „Mažo miestelio biblioteka“, „Provincijos laikraštis“ ir keletą kitų, parašytų kelionių tema.

Pastebėjom, kaip paprastas, kasdieniškas, proziškas tekstas dėl nuoširdžios įtaigos virsta poezija.

Poetas Stasys Eidrigevičius vadinamas pasaulio lietuviu. Įvairiose šalyse jis surengė per 100 parodų, jose eksponavo paveikslus, grafikos darbus, plakatus,  miniatiūras,  kaukes... Taip, jis gavęs tarptautinį pripažinimą, garsina Lietuvą. Jo poema „Giedanti gaidžio galva“ dedikuota tėvams ir sesėms. Tai lyg testamentas gimtinei, himnas vaikystės metams. Poemoje labai paprastai, natūraliai, įtikinamai, tarmiškai aprašytas kaimo gyvenimas. Tekstą  papildo nuotraukos, grafika.

Balsavome pasirinktinai: už G. Kazlauskaitę ir S. Eidrigevičių. Tik už V. Palčinskaitę – vienbalsiai.

Praėjusiais metais patiko beveik visų prozos autorių knygos, todėl buvo iš ko rinktis. Šįmet žymiai prasčiau. Kyla pavojus, kad skaitantieji (jeigu tokių dar bus) nebesupras kai kurių dabartinių rašytojų kūrinių, todėl jie gulės nepajudinti, niekam nereikalingi.

Palmira Motiejūnienė