Gintaras Grajauskas, „Vandens skonis“

Vandens skonis: eilėraščiai / Gintaras Grajauskas. – Vilnius: Baziliskas, 2025. – 67 p. – ISBN 978-609-8325-23-2

Už poeziją be glazūros ir neornamentuoto ilgesio grožį.
 

„Gintarą Grajauską pristatinėti skaitantiems savaip kvaila – skaitytojų jis turi gausų būrį, o šie jo poezija noriai dalijasi internetuose ir kur tik papuola. Taip pat ir šios knygos eilėraščiais. Nacionalinę premiją autorius gavo beveik juokingai vėlai, jau būdamas klasiku. Bet jis niekada netapo tuo klasiku, kurio eilėraščiai nesustodami dauginasi kraujomaišos būdu, patys save mechaniškai atkartodami.

„Vandens skonis“ – gal ir nenuostabu – gaivus ir skaidrus. Anksčiau Grajausko balsas neretai prisidengdavo žaidimu, personažu, skaudžia ironija. Čia to truputėlį mažiau. Čia daugiau skaidraus tiesmukumo, neornamentuoto ilgesio, pabėgusio laiko paveikslų, vaikystės vaizdų. Gebėjimas pasakoti istoriją eilėraščiu, kaip ir grajauskiški paradoksai, niekur nepradingo.

Tai tekstai be glazūros, blizgučių, keturaukščių metaforų – gyviausias įrodymas, kad vien iš rimo, metro ir didelio mokslo poezijos neišstenėsi, kad yra kažkas daugiau, ko reikia: geri žiūronai, leidžiantys pamatyti tai, kas kasdienio gyvenimo faktūroje vos vos prasišviečia, kas be proto gražu: „dabar tiesiog geriu vandenį / kai būnu ištroškęs, tylėdamas / nes dabar, šią akimirką, viskas yra gerai. // vanduo tebėra skanus. / aš tebesu gyvas.“ (p. 62–63).“ Mantas Tamošaitis