„Metų knygos rinkimų 2021“ nominantus pristato ekspertų komisijos nariai. KNYGOS SUAUGUSIESIEMS

2022-03-01 

Knygų suaugusiesiems penketukas. Nuotr. Vygaudo Juozaičio

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ nominantus plačiau pristato ekspertų komisijos nariai. Šį kartą pristatomi kategorijos „Knygos suaugusiesiems“ nominantai.


Sandros Bernotaitės romaną „Akys chimeros“ („Vaga“, 2021) plačiau apžvelgė akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė literatūros kritikė, žurnalo „Literatūra ir menas“ kritikos skilties redaktorė dr. Virginija Cibarauskė.

„Akys chimeros“ – istorinis romanas, patvirtinantis šio žanro atgimimą Lietuvoje. Romanas nukelia į tarpukario Kauną, vadintą mažuoju Paryžiumi dėl modernios architektūros ir dėl to, kad mieste telkėsi Lietuvos bohema: rašytojai, dailininkai, skulptoriai, teatralai ir gausi menininkus nuolatos supanti prisiplakėlių minia. Romano veiksmas vyksta vieną dieną – 1939-ųjų liepos 25-ąją. Nors Lietuvos ir Lenkijos santykiai gana įtempti, gausus lenkų ir lietuvių rašytojų būrys garlaiviu „Klaipėda“ išplaukia į ekskursiją Nemunu. Kelionė kuo toliau, tuo labiau komplikuojasi. Ir kaip galėtų būti kitaip, jei laive susitinka vienas su kitu konkuruojantys kultūros šviesuliai, prie alaus bokalo ar krupniko taurelės diskutuojantys apie kūrybą, tautinio identiteto ypatumus ir artėjančio karo grėsmes. Daugiausia dėmesio skiriama moterimi su praeitimi vadinamai Salomėjai Nėriai ir paryžietišką eleganciją bei melancholiją demonstruojančiam Jonui Aisčiui. Ši pora – aršūs literatūriniai varžovai ir vienas kitą iš pusės žodžio suprantantys kūrėjai. S. Bernotaitė įtikinamai atgaivina iš mokyklinių vadovėlių pažįstamas literatūrines asmenybes ir tirštą to meto sociokultūrinį kontekstą. Nemenkas privalumas, kad autorė savo personažų akivaizdoje išlieka nesusikausčiusi, nevengia juokauti, siekia atskleisti ir šviesiąsias, ir tamsiąsias literatūrinių tėvų ir motinų asmenybių puses.


Gretos Dirmauskaitės trumpų istorijų knygą „Pãžeme“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021) pristato knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narys literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus.

Įdomu, kaip seksis šiai Gretos Dirmauskaitės prozos knygai jau antrame iš eilės konkurse. Pernai vieną konkursą laimėjo „Pirmosios knygos“. Ir tai šį tą reiškia. „Pãžeme“ – tokiu pavadinimu išleista debiutinė autorės knyga turi ir paantraštę – „Trumpos istorijos“. Ir iš tiesų, įvairiomis gijomis po miesto aplinką besiraizgantys pasakojimai liudija G. Dirmauskaitės gebėjimą iš tam tikrų detalių atidžiu žvilgsniu lydint kurti savitą, įdomų, paukštišką pasaulį. Šis palyginimas – ne šiaip sau. Autorė į daugelį dalykų šioje knygoje siūlo žvelgti per tam tikrą distanciją, suteikdama skaitytojui galimybę tarsi patirti prozą lyg iš atokesnės ir kartu leidžiančios daugiau išvysti kino kameros perspektyvos. Rašytoja suteikia savo istorijoms tam tikro kinematografiškumo, raiškios vizualikos, ir tuo ši proza itin įtraukia. Kino pasakojimo įspūdį sustiprina ir mozaikos, dėlionės principu segmentuotas tekstas, išlaikomas įtaigus trumpos frazės ritmas. Yra šioje knygoje ir kitokių – grafinių – staigmenų, bet tegu skaitytojas atranda jas pats kartu su kitais teksto skaitymo malonumais.


Vandos Juknaitės knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021) plačiau pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos pirmininkas literatūrologas doc. dr. Regimantas Tamošaitis.

Vandos Juknaitės knyga buvo rašoma kaip autobiografija, tačiau dėl ypatingų universalių reikšmių radimosi šis individualaus gyvenimo liudijimas įgijo apibendrinančios reikšmės ir knyga pranoko egodokumentikos žanrinius rėmus, tapo metaforinio lygmens žmogiškojo gyvenimo įprasminimu, koks būdingas meninei literatūrai. Nes tai pasakojimas, tampantis apmąstymais apie gyvenimą ir mirtį, pačiai pasakotojai esant ribinėje, egzistencinėje situacijoje, savotiškai privilegijuotoje kančios zonoje, kur sąmonė atsigręžia pati į save, klausia apie savo buvimo esmę ir kur profaniškasis protas jau nebeturi motyvacinės galios, nes dabar pragmatiškieji tikrovės aspektai darosi nebesvarbūs. Esant tokios būsenos gyvenimas aprašomas ne kaip tiesioginis atminties turinys, bet pamatomas lyg iš šalies ir vertinamas tarsi amžinybės požiūriu. Ypatinga rašančiosios būsena, tas iš skausmo kylantis požiūris atveria žmogaus būtį kaip gyvenimo stebuklą, kaip grožį ir kančią vienu metu. Galbūt tokia apibendrinanti sakralinė patirtis yra moteriškumo ir motinystės privilegija... Gyvenimo pilnatvės būtinasis elementas yra skausmas, per skausmą gyvybė randasi ir jo lydima išeina iš pasaulio, ir kaip tik šį skausmą savo pasakojimu liudija autorė, nebeturėdama jokių pagundų rašymu siekti meninės saviraiškos ar panašių tuštybės apraiškų. V. Juknaitės kuklios apimties gyvenimo knygoje galima aiškiai pamatyti visas kitas jos knygas, visų pirma „Šermenis“ ir „Stiklo šalį“. Atrodo, tarsi visu sąmoningu kūrybiniu gyvenimu būtų eita prie finalinio apibendrinimo, kur visokios detalės ir išplėtoti pasakojimai nebeturi reikšmės, nes viskas jau yra žinoma ir aišku. Paviršutiniškai skaitant, vertinant iš komfortabilios profaniškumo zonos, knygoje galima pamatyti tarsi moralizavimo elementų, tačiau toks vertinimas būtų klaidingas, rodantis greičiau vertintojo, o ne rašančiosios vertybines nuostatas. V. Juknaitės knyga – tiesiog esmingas priminimas apie tai, kas svarbiausia: kas yra žmogus ir kokios yra jo būties atramos, ir koks tai stebuklas trumpam nušvisti laiko blyksnyje tarp gyvybės ir mirties.


Rimanto Kmitos romaną „Remyga“ („Tyto alba“, 2020) plačiau pristato knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė dailės kritikė ir parodų kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė.

Rimanto Kmitos „Remyga“ – tai beveik bauginančiai keistas ir drauge tikras Sąjūdžio laikotarpio Šiaulių portretas. Milicininkas, pasikeitus santvarkai virstantis policininku, mitingai ir Afganistanas, sumaištis ir euforija – šis sudėtingas ir literatūroje menkai atspindėtas laikas parodomas kaip šiuolaikinis mitas su urban fantasy ir folkloro elementais. Graudinantis, gąsdinantis ir tragiškas milicininko-vilkolakio-mitinio herojaus Remygos gyvenimas visuomenės perversmų fone, kad ir koks neįtikėtinas, bet tikras ir atpažįstamas. Nereali romano realybė yra tikresnė už kronikas – tą patvirtina ir iliustracijos. Kai atrodo, kad rašytojas beviltiškai nuklydo į fantazijos lankas, dokumentiniai vaizdai patvirtina, kad būtent taip viskas ir buvo.


Linos Simutytės apsakymų knygą „Miesto šventė“ („Kauko laiptai“, 2020) plačiau pristato knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė literatūrologė dr. Dovilė Kuzminskaitė.

Apsakymų rinkinyje „Miesto šventė“ Lina Simutytė derina skirtingus elementus – žaidžia kultūros tekstais ir šiuolaikybės realijomis, grubesnius kasdienybės pustonius derina su vaizdingais, kartais netgi smulkmeniškais aprašymais. L. Simutytės proza itin vizuali, patraukia skaitytoją ne tik atpažįstama tematika, plačia emocine gama, bet ir kuriama aplinka. Autorė puikiai jaučia siužeto dinamiką, geba suvaldyti psichologines įtampas ir kurti intrigą. Tiesa, apsakymų intensyvumą kuria ne vien gerai apgalvoti siužeto kismai, bet ir taupi, apgalvota literatūrinė kalba, leidžianti įžvelgti ypatingą rašytojos atidą teksto kūrimo procesui.

 

 

 

 

Organizatoriai