Skaitymo metai - Naujienos:„Metų knygos rinkimai“: vaikų literatūros kalvos ir smegduobės

Naujienos

2020-10-19
„Metų knygos rinkimai“: vaikų literatūros kalvos ir smegduobės


Akcija „Metų knygos rinkimai“ kasmet sulaukia daugybės dėmesio: tylaus ir garsaus. Džiaugsmo dėl tų, kurie pateko, konstruktyvių svarstymų ir pykčio, kad vienas ar kitas autorius neįtrauktas į rinkimus.

Tai rodo, kad ši akcija Lietuvos kultūriniame gyvenime matoma kaip svarbi ir reikalinga. Tik kiek liūdniau, kad vaikų ir paauglių literatūra dažniausiai lieka šešėlyje – ne tik nesulaukia pakankamai kritinės refleksijos, aistringų ginčų socialiniuose tinkluose ir kultūrinėje spaudoje, laidose, bet net ir per „Metų knygos rinkimų“ apdovanojimus. Kita vertus, būtent vaikų literatūrai atitenka didžiausias skaitytojų dėmesys – niekam ne paslaptis, kad mokytojai ir vaikų aptarnavimo skyrių bibliotekininkai ypač aktyviai įsitraukia į šią akciją, stengiasi jaunuosius skaitytojus sudominti knygomis ir šie tampa aktyviausiais akcijos dalyviais, t. y. balsuoja daugiausia.

Šiame tekste pamėginsiu papasakoti apie „Metų knygos rinkimų“ vaikų ir paauglių knygų atrankos komisijos darbo užkulisius: kas sudarė komisiją, kokiais atrankos kriterijais rėmėmės, kokias tendencijas pastebėjome ir kuo išsiskyrė į penketuką patekusios knygos.

Kasmet vaikų ir paauglių knygų atrankos komisiją sudaro 5 nariai. Ir jie būna ne tik vaikų literatūros specialistai, bet ir mokytojai, bibliotekininkai, kalbininkai, literatūrologai ir kt. Tokia vertintojų grupė, kurią sudaro praktikai ir daugiau teoretikai, – svarbi siekiant atrinkti vertingiausias ir kartu vaikams įdomias, patrauklias, taisyklinga kalba parašytas knygas.

Komisiją šiemet sudarė dr. Asta Skujytė-Razmienė – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja, etnologė, nuo studijų metų skirianti savo laiko ir kritinei vaikų literatūros refleksijai; Rita Urnėžiūtė – žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausioji redaktorė ir dažna vaikų literatūros konferencijų dalyvė, pranešėja, analizuojanti vaikų knygų kalbą; Viktorija Ivanova – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė-kultūrinės veiklos koordinatorė, kasdien dirbanti su vaikais ir paaugliais; Inga Gresienė – Šiuolaikinės mokyklos centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vadovėlių autorė, edukacinių programų sudarytoja; ir aš – Eglė Baliutavičiūtė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja.

Akcijos nuostatuose teigiama, kad komisijos nariai, atrinkdami knygas, vadovaujasi šiais kriterijais: „Knygos vaikams ir paaugliams parašytos aktualia tema, skatina pozityvius jausmus ir mąstymą, teksto kalba taisyklinga, neperžengia skaitytojo vartojamo žodyno bei gramatinių konstrukcijų ribų, jaučiama iliustracijų ir dizaino dermė, sąsajos su literatūrine poetika.“1 Tačiau kartu komisija kasmet turi nemažai laisvės nuspręsti, kokias knygas atrinkti į penketuką, kokiais dar papildomais kriterijais remtis – nes, tik matydama metų kontekstą, gali sudėlioti penketukų viziją. Visada nemažai diskusijų sukelia knygos, atsiduriančios tarp vaikų ir paauglių literatūros – ekspertams tenka nuspręsti, į kurią kategoriją konkreti knyga pretenduoja ir kodėl. Be nuostatuose išvardytų reikalavimų, šiemet ne mažiau komisijai svarbi buvo ir temų, žanrų įvairovė. Taip pat laikėmės nuomonės, kad penketuke turėtų būti knygų ir mažesniems vaikams, ir vyresniems pradinukams.

Jau kelerius metus stebima tendencija, kad paveikslėlių knygų, skirtų ir mažiausiems skaitytojams, ir jau ūgtelėjusiems, skaitantiems savarankiškai, vis daugėja. Tai labai džiugina – reikia meniškai vertingų, pagavių pasakojimų, kurie ugdytų ne tik literatūrinį, bet ir meninį skonį, juk paveikslėlių knygos neretai yra pirmoji vaiko pažintis su vizualiaisiais menais. Kartu paveikslėlių knygų kūrėjams atveriami vartai į pasaulį – skirtingai nei tekstinėms knygoms, šioms lengviau patraukti užsienio literatūros leidyklų dėmesį. Tad nieko keista, kad lietuvių autorių paveikslėlių knygų užsienyje sparčiai daugėja. Iš tiesų tokių knygų kasmet jau išeina tiek, kad vien iš jų galėtume sudaryti dėmesio vertą penketuką.

Šiemet į „Metų knygos rinkimų“ penketuką atrinkome dvi be galo skirtingas paveikslėlių knygas. Aušrą Kiudulaitę geriausiai pažįstame kaip puikią iliustratorę, o šiemet kūrėja debiutuoja ir kaip rašytoja. Iš tiesų vaikų literatūroje dažnai dailininkai pradeda ir patys rašyti. A. Kiudulaitės kūrinį „Maksas ir 92 musės“ galėtume pavadinti klasikine paveikslėlių knyga, skirta mažiems vaikams. Knyga skaidri ir žavi savo paprastumu, patirčių atpažįstamumu, universalumu. Maksas – šuo kaip šuo, tik kad mėlynas. Jis mėgsta paloti, pasivaikščioti, patinginiauti. Bet ilgos vasaros dienos gal būtų pažymėtos šiokio tokio nuobodulio, kuris neretai ištinka vaiką. Laimė, pirmą vasaros dieną Maksas įgyja naują draugę – musę, o vasaros pabaigoje tų draugių jau net 92. Be abejo, šis skaičius žymi ne tik drauges, bet ir prabėgusias dienas – juk būtent tiek jų turi vasara.

Antra paveikslėlių knyga penketuke – Monikos Vaicenavičienės „Kas yra upė?“, skirta jau augesniam vaikui. Tai sinkretinio žanro knyga – tarsi poetinė esė jauniesiems ir ne tik skaitytojams, kurioje rasime ir daug pažintinės informacijos, prozos elementų, poetinių vaizdinių, o dėl vienas kitą papildančio ir praplečiančio vaizdo bei teksto santykio, tai ir paveikslėlių knyga. Šios knygos centre – upė, kuri, kaip rašoma knygoje, it siūlo gija „išsiuvinėja pasaulį margiausiais raštais, sudygsniuoja istorijas, supina kartu įvairiausias vietoves, laikus ir žmones“2. Tai knyga mąsliems ir mąstantiems vaikams, keliantiems klausimus ir ieškantiems ilgų, daugiaklodžių atsakymų, suprantantiems ar bent nujaučiantiems, kad pasaulyje beveik niekada nėra paprastų ir greitų atsakymų. Kad net, rodos, pats paprasčiausias dalykas – akmuo, medis ar upė – vertas atidesnio žvilgsnio. Svarbu atkreipti dėmesį, kad knyga pirmiausia buvo išleista ne Lietuvoje, bet Švedijoje, todėl skaitome jos vertimą.

Penketuke turime ir poezijos knygą. Tai suaugusiųjų poeto Vainiaus Bako debiutinė knyga vaikams „Ką manė kamanė“. Prieš kelerius metus Vilniaus knygų mugėje vyko diskusija „Ar vaikų poeziją ištiko mirtis?“3. Kalbėta, kad kokybiškos poezijos vaikams labai stinga – ir dabar jos ne kalnai, tačiau kasmet randasi po vieną kitą originalią, įdomią poezijos knygą vaikams. V. Bako poezija vaikams švelni, lyriška, tiršta metaforų, poetinių vaizdinių, nestokoja ir subtilios žaismės. Skaitytojui nenuolaidžiaujama – jis tarsi kilstelimas, raginamas pažinti kalbos ir poezijos galimybes. Eilėraščiuose daugiausia kalbama apie personifikuotą ir neretai supasakintą gamtos pasaulį, kuriame retkarčiais atveriama ir mitinė erdvė. Vaikas kviečiamas įsižiūrėti, įsiklausyti, gėrėtis. Neringa Dangvydė Macatė Vainių Baką pamatė kaip Martyno Vainilaičio vaikų poezijos tradicijos sekėją4.

 

Jei atidžiau žvilgtelėtume į vaikų knygas, pastebėtume, kad daugumą jų parašė debiutantai arba dar gana jauni kūrėjai. Nieko keisto, juk komisija vertina ir naujumą, aktualumą, ar knyga vaikų literatūrą praplečia naujomis, netikėtomis temų interpretacijomis, nauju balsu, vizija, vaizdiniais. Tačiau svarbus ir tradicijos puoselėjimas, stiprinimas. Būtent šiame kontekste pirmiausia galime regėti Selemono Paltanavičiaus trumpųjų pasakų knygą „Sniego žmogelių žiema“. Joje pasakojama apie mažyčių sniego žmogeliukų gyvenimą ant stogo. Jie niekur negali pajudėti, užtat kiek visko nuo to stogo atsiveria – žmogeliai smalsūs, todėl jų gyvenimas stebėtinai intensyvus. Juk tiek daug reikia išsiaiškinti, pažinti, įvertinti. Nors dauguma pasakų itin skaidrios, žaismingos, autorius sugeba į meninį audinį įmegzti ir filosofinių klausimų apie gyvenimą ir mirtį, pradžią ir pabaigą, žiemos pasaulį ir grožį.

Galime džiaugtis dėl paveikslėlių knygų bumo, tačiau liūdnoka, kad knygų vyresniems pradinukams ir jaunesniesiems paaugliams (turiu omenyje 5–6 klases) mažoka.

Ryškiausia šiai amžiaus kategorijai skirta yra Neringos Vaitkutės knyga „Neramios dienos“ (tai 2-oji ciklo „Klampynių kronikos“ dalis). Ši knyga sėkmingai tęsia temas, pradėtas pirmojoje dalyje, – mažame Lietuvos miestelyje šalia žmonių gyvena mitinės būtybės, o padykę vaikai, vis įsiveldami į naujus nuotykius, mokosi sugyventi su tomis būtybėmis. Kartais tai labai nelengva, nes jų ir žmonių pasauliai be galo skirtingi. Kaip ir ankstesnėse knygose, N. Vaitkutės kalba tiršta, vaizdinga, nestinga įdomių ir netikėtų palyginimų.

Lietuvių paauglių literatūra visada buvo probleminė sritis dėl kūrinių stokos – norinčių rašyti šiai itin skeptiškai ir reikliai auditorijai nėra daug, o tai gebančių daryti gerai, deja, dar mažiau. Prieš kelerius metus besidomintieji vaikų literatūra džiaugėsi, kad randasi vis daugiau naujų, aktualių knygų paaugliams ir ateina naujų autorių. Dabar vėl justi sulėtėjimas, todėl komisija neturėjo, iš ko rinktis. Paaugliams skirtoms knygoms suskaičiuoti dviejų rankų pirštų buvo per daug. Ir, deja, pora knygų po ilgų komisijos diskusijų neperšoko kokybės kartelės, todėl vietoje penketuko šiemet pasiūlytas paauglių knygų trejetukas.

„Lota“ – pirmoji Dianos Ganc knyga. Žanro atžvilgiu tai retas paukštis lietuvių paauglių literatūroje – sąmonės srauto technika parašyta apysaka paaugliams. Knygoje pasakojama apie kelias Lotos dienas. Keturiolikmetė yra pavargusi nuo viso pasaulio, todėl tolimųjų reisų vairuotoju dirbančiam tėčiui išvykus ji nusprendžia nebeiti į mokyklą, o tik susisukti lovoje ir nieko nedaryti. Per tas kelias dienas išoriniame pasaulyje įvyksta labai mažai, tačiau Lotos galvoje gyvenimas virte verda. Piktas, nelaimingas, nuviltas ir gedintis prarastos mamos jaunas žmogus smenga į visišką neviltį, kapituliaciją. Vis dėlto kažkas, kas verčia gyventi, kvėpuoti, mąstyti, joje vis dar gyvas, tik – ar to užteks pasiryžti išbristi iš nevilties, į kurią save užspeitė?

Akvilina Cicėnaitė, anksčiau rašiusi pramogines mergaitiškas knygas paaugliams, jau prieš kelerius metus ėmėsi rimtesnių, sudėtingesnių temų ir pradėjo gilintis į paauglių, gyvenusių prieš 20 ar 30 metų Lietuvoje, potyrius. Apysaka „Kad mane pamatytum“ nukelia į 1999 m., kai visame pasaulyje sklandė kalbos apie pasaulio pabaigą. Tačiau keturiolikmetei Gilei visa tai nerūpi, juk jos pačios pasaulis eina į pabaigą – tėtis sukūrė naują šeimą ir senoji jam tapo nebesvarbi, mama, skendusi neviltyje, susiranda naują draugą ir susidomėjusi ezoterika savo vaikus nustumia į šalį, geriausia draugė sunkiai serga. Tad Gilė lieka itin vieniša ir įskaudinta. Knygoje kalbama apie daug paaugliams svarbių dalykų, tačiau ryškiausia tema – kaip stipriai paaugliui reikalingi tėvai, artimieji, ypač mama, kokie jie svarbūs ir kiek daug nulemia jų veiksmai. Kaip ir ankstesnėse knygose, autorė išlaiko lengvą, pagaulų stilių, kuriame nestokojama lengvos ironijos – nors ir jautriai žiūrima į paauglės išgyvenimus, bet skaitytojui mėginama padėti ne tik situaciją pamatyti Gilės akimis, bet ir šiek tiek pakilti, kritiškiau visa tai įvertinti.

Vaikų literatūros kūrėja Ignė Zarambaitė debiutavo ir kaip paauglių rašytoja. „Juodavandeniai“ – daugiau populiariosios literatūros kūrinys, kuriame labai svarbi intriga, detektyvinio elemento užuomazga, sudominti mėginama ir mistiniais elementais, o kūrinio stilius pasižymi skaidrumu, pagavumu. Tačiau nevengiama nerti ir į gilesnius vandenis, kelti sudėtingesnių klausimų. Knygoje susipina paaugliškos intrigos, meilė, neapykanta, patyčios ir visų šių įvykių centre atsiduria šešiolikmetė Ana. Po kelerių metų ji sugrįžo gyventi ten, iš kur kadaise su mama buvo pabėgusi. Vaikystėje iš antsvorio turinčios mergaitės bendramoksliai tyčiojosi ir engė ją, tačiau dabar Anos nebeatpažįsta – ji ne tik pasikeitė išoriškai, bet ir pakeitė pavardę. Mergaitė susidraugauja su tais, kurie ją skriaudė, stengiasi būti mėgstama ir populiari. Bet po vieno vakarėlio, pasibaigusio bendraklasės mirtimi, jai ir jos draugams tenka perkratyti sąžinę ir išsiaiškinti tiesą apie tai, kas įvyko, apie tai, kokia trapi ir melais apipinta buvo jų draugystė.

Komisija atkreipė dėmesį, kad visose trijose į „Metų knygos rinkimus“ patekusiose paauglių knygose ne pagrindinė, bet vis dėlto ryški yra kūniškumo tema. „Lotoje“ ir „Kad mane pamatytum“ – pagrindinių veikėjų geriausios draugės patiria valgymo sutrikimų, nualina ir žaloja save bei artimus žmones. O „Juodavandeniuose“ rodomas pozityvus būdas pasirūpinti savo kūnu – pagrindinė veikėja Ana vaikystėje buvo apkūni, dėl to susidūrė su patyčiomis, tačiau nusprendžia pakeisti savo kūną ne žalingu, bet sveiku būdu – sportuodama.

__________________________________

1 Akcijos „Metų knygos rinkimų“ nuostatai, patvirtinti 2020 m. gegužę.  Prieiga per internetą: http://metuknyga.lt/index.php?1563841455 [žiūrėta 2020 m. spalio 2 d.].

2 Monika Vaicenavičienė, Kas yra upė? Vilnius: Tikra knyga, 2019.

3 Diskusijos „Ar vaikų poeziją ištiko mirtis“, vykusios 2017 m. Vilniaus knygų mugėje, vaizdo įrašas. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=fMFF1WCpYS4 [žiūrėta 2020 m. spalio 10 d.].

4 Neringa Dangvydė Macatė, „Kamanė jazminų sūpuoklėse“, Rubinaitis, 2019 m. Nr. 4 (92). Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2019-nr-4-92/kamane-jazminu-supuoklese/ [žiūrėta 2020 m. spalio 2 d.].

Eglė Baliutavičiūtė

 


Programą įgyvendina

aaaaaaaaa aaaaaaaaa aaaaaaaaa aaaaaaaaa aaaaaaaaa