Ieva Marija Sokolovaitė „Pozuotoja“

Nebūtų lengva atspėti, kad Ievos Marijos Sokolovaitės „Pozuotoja“ – debiutinis romanas. Tai lėtai skaitomas, fragmentuotas, ornamentuotas pasakojimas – vienas tų tekstų, kurių grožiui patirti reikia skaitytojo susitelkimo ir įsitraukimo. Tai ir pasakojimas apie brandą, subtiliai plėtojantis santykį su tėvais, ir moderni Orfėjo mito interpretacija per dailininko ir pozuotojos istoriją, ir net savotiškas meno teorijos detektyvas.

Romano centre – žmogaus kūnas. Pagrindinė veikėja V. stotelėje randa lakonišką skelbimą: „Reikia pozuotojų. Labai. Tapau“ su prierašu „Gyvenu virš valgyklos. Atiduoda likučius“. Vėliau skelbimo autorius, tapytojas K., užsimoja nutapyti V. portretą į ją nė nepažvelgęs, nepamatęs jos kūno. Ši intriguojanti užuomazga veda į stebėtojo ir stebimojo santykio, žmogaus kūniškumo, grožio, bjaurumo, seksualumo ir net ontologijos temų permąstymą.

Atrodytų, kad jau pirmajame romane autorė imasi sunkiasvorių temų – pasirenka fragmentuotą, fantazijos kupiną, tapybišką pasakojimą, kurį papildo ir detektyvinė linija. Tai ne mažiau utopiškas užmojis nei paties dailininko K. Tačiau net ir ryškiu autoriniu stiliumi rašomas tekstas nepavirsta fantazijų ar nevaldomų, todėl bereikšmių metaforų srautu – už plaukiančių sakinių justi tvirtas, juos laiku supančiojantis, tikslumą išsaugantis intelektas.

Ryškių epizodų romanas tiems, kuriems grožio patirtis ir mąstymas yra neatsiejami. Savotiška proto juvelyrika. – Mantas Tamošaitis