Skaitymo metai - Naujienos:Sausio mėnesio susitikimai su knygų autoriais Nacionalinėje bibliotekoje

Naujienos

2018-12-21
Sausio mėnesio susitikimai su knygų autoriais Nacionalinėje bibliotekoje


Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje tęsiami gyvi pokalbiai su autoriais, kurių kūriniai nominuoti Metų knygos titului. Sausio mėnesį vyks susitikimai su Sigitu Parulskiu, Leonardu Gutausku, Giedra Radvilavičiūte ir Herkumi Kunčiumi.

Sausio 8 d. 17.30 val. (Renginių erdvė, III a.) susitikimas su knygos „Amžinybė manęs nejaudina“ autoriumi Sigitu Parulskiu.

Trijų dalių naujausios rašytojo S. Parulskio knygos „Amžinybė manęs nejaudina“ (leidykla „Alma littera“, 2018) kritikai nėra linkę vadinti eseistikos rinkiniu. Literatūrologė Jūratė Čerškutė ją pavadino „iš mažųjų prozos tekstų sugulusiu dabarties pasakojimu“. Pats autorius savo knygą pristato kaip vientisą pasakojimą – „apie stingstantį laiką ir jame atsispindintį grožį, ir negandą, ir atmintį, ir dar kažką, kas labai konkretu ir sunkiai įvardijama, bet labiausiai ji apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius“.

Literatūros kritikas Marius Burokas S. Parulskio kūrinio apžvalgą pradeda nuo trečios dalies „Suskaldyta Europos kaukolė“, kurioje autorius nagrinėja Šarūno Saukos tapybą, aprašo, kaip Lietuvoje ir užsienyje reaguota į jo romaną apie Holokaustą, svarsto apie šiuolaikinę Europą. Antra dalis, pasak kritiko, įprasčiausia. Ją sudaro kasdienybės, aktualijų tekstai, kurių dauguma skelbti dienraštyje „Lietuvos rytas“. Pati įdomiausia M. Burokui yra pirma kūrinio dalis – „Stingstančio laiko kasyklos“. Pasak jo, skaitant ją susidaro įspūdis, tarsi autorius, tiesiog paleidęs sąmonę ir pasąmonę, būtų laisvai, improvizuodamas rašęs, ką mąsto, jaučia ir patiria.

S. Parulskį kalbins filosofė, eseistė, literatūros kritikė prof. Jūratė Baranova. Knyga „Amžinybė manęs nejaudina“ išrinkta į publicistikos ir dokumentikos knygų penketuką.

Sausio 10 d. 17 val. (Valstybingumo erdvė, II a.) susitikimas su knygos „Pravardės“ autoriumi Leonardu Gutausku.

Profesionalaus dailininko, beveik šimto knygų autoriaus L. Gutausko apysakų knyga „Pravardės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018), anot Gintarės Adomaitytės, kviečia skaitytojus į miškus, vedžioja paupiais ir beveik klaidina – tiek daug joje siužeto vingių, keisčiausių personažų ir pribloškiančių istorijų. Tačiau pasiklysti neleidžia įgudusi ir stipri maestro L. Gutausko plunksna.

Literatūrologė Janina Riškutė pastebi, kad rašytojo apysakose gausu hiperbolių, komizmo, sacrum ir profanum derinių. Pasak jos, personažų vidinė tamsa dažnai siejama su kūniškumu, bestiariškus instinktus paryškina istoriniai socialiniai kontekstai: „Kūrinius sieja nuodėmės ir prisikėlimo tema. [...] Ir nuodėmingas gali prisikelti, puolusioji tapti šventąja, užguitas žmogelis išsaugoti tikėjimą. Kiekvienas turi galimybę atpirkimui, šviesėjimui, tvėrimui. Jungdamas tai, kas dangiška ir pragariška, rašytojas subalansuoja visumą, vertybių skalę.“ Būtent čia pasireiškia neišsenkamas rašytojo kūrybingumas, stipri meninio pasakojimo jėga.

L. Gutausko knyga išrinkta į knygų suaugusiesiems penketuką. Rašytoją kalbins literatūros kritikas prof. Petras Bražėnas.

Sausio 18 d. 17 val. (Valstybingumo erdvė, II a.) susitikimas su knygos „Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“ autore Giedra Radvilavičiūte.

Antroje sausio pusėje Nacionalinėje bibliotekoje pristatoma trečioji rašytojos G. Radvilavičiūtės eseistikos knyga „Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“ (leidykla „Apostrofa“, 2018) sulaukė itin didelio literatūros kritikų ir apžvalgininkų dėmesio. M. Burokas knygą palygino su geru džiazu. Pasak jo, G. Radvilavičiūtė džiazuoja tarp gyvenimo, tikrovės ir literatūros, fikcijos. Būdama itin jautri kalbai, pastabi, ji džiazuoja ir kalba: netingi surinkti, šmaikščiai pateikti pačių keisčiausių, kvailiausių oficialiosios ir žurnalistinės kalbos perlų ir pažaisti labiausiai nuvalkiotomis klišėmis.

Literatūrologė Virginija Cibarauskė taip atsiliepia apie G. Radvilavičiūtės tekstus: „čia ir dabar gimstantis tekstas pradangina autorių, nustelbia jo priklausymą konkrečiam laikui ir erdvei, pažiūroms ir socialiniam statusui. Lieka tik balsas, o gal žvilgsnis, vienodai abejingai ir jautriai stebintis kitus bei save [...].“

Rašytoją kalbins literatūrologė doc. dr. Gitana Vanagaitė. Knyga „Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“ išrinkta į publicistikos ir dokumentikos knygų penketuką.

Sausio 22 d. 18 val. (Valstybingumo erdvė, II a.) susitikimas su knygos „Lietuviškos apybraižos: istorinis romanas“ autoriumi Herkumi Kunčiumi.

H. Kunčiaus naujausia knyga „Lietuviškos apybraižos“ išrinkta į knygų suaugusiesiems penketuką. Rašytoją kalbins literatūros kritikė Lina Buividavičiūtė.

„Kunčius – karnavalinės stichijos rašytojas: jo istorinės asmenybės (pradedant Petru I-uoju ir baigiant Monako princese) entuziastingai svaiginasi, šėlsta, leidžiasi ir leidžiasi į orgijas, ištvirkauja, krečia nesąmones nuo pirmos iki paskutinės pasakojimo eilutės“, – tokiais žodžiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą vėliausią rašytojo romaną pasitiko literatūros apžvalgininkas M. Burokas.

Pasak kritikės Neringos Butnoriūtės, H. Kunčiaus romane „gyvybės įpučia humoro jausmas ir neformalus požiūris, dėl kurių daug kas pasirodo dviprasmiška ar bent jau ironiška“. Jos nuomone, taip nutinka, nes istoriją rašytojas traktuoja plačiai: apima istorijos mokslą, praeities įvykius, tiesiog nutikimus ir pasakojimą. Taip knygoje dokumentinis tekstas virsta erdve parodijai. H. Kunčius siekia pervertinti vyraujantį diskursą, kartu atkreipdamas dėmesį ne tiek į istorinius įvykius, kiek į mūsų suvokimą apie juos. N. Butnoriūtė taip pat pastebi, jog „Lietuviškos apybraižos“ ne vieną skaitytoją nustebins iki šiol dar neatrastų ar primirštų figūrų prikėlimu iš apdulkėjusių archyvų.

Programą įgyvendina