Naujienos

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ nominantes plačiau pristato ekspertų komisijos nariai. Šį kartą pristatomos negrožinės literatūros kategorijos knygos nominantės.

Viktorijos Daujotytės knygą „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pristato  akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja, projektų vadovė, įvairių konkursų komisijų narė doc. dr. Jurga Trimonytė-Bikelienė:

„Autobiografiniai Viktorijos Daujotytės tekstai – lyg istorijos apie kiekvieną iš mūsų. Autorė skaitytojus kviečia žvelgti į rašymą kaip į dvasinį augimą, saviraiškos ūgtį. V. Daujotytės išgyvenimai, kūrybinė patirtis ir literatūrinės įžvalgos skaitytojui leidžia pajusti parašyto teksto ir žmogaus unikalų vidinio pasaulio gylį. Knyga įtraukia, skatina įsiklausyti į save, draugėn jungiami filosofiniai, literatūrologiniai, autobiografiniai motyvai. Autorė ne tik rašo apie praeitį, bet ir ją susigrąžina per prisiminimus ir pasakojimus apie kitus žmones. Rašymas čia tampa dvasine praktika, kuri padeda įprasminti praeitį ir jos nepamiršti. Toks santykis su praeitimi – būdas pažinti save, pasaulį, aplinką, savo artimą. Tai kūrinys, skatinantis nebijoti rašyti, išlaisvinti kūrybiškumą ir įsiklausyti į save. Knyga ragina skaitytoją drąsiai žvelgti į savo gyvenimą, tolstančią praeitį, gilius pėdsakus, o žodžiuose, sakiniuose ir tekstuose rasti stebuklingą, jėgų teikiančią galią. Knyga skirta visiems, ji įkvėps daugelį.“

Donaldo Kajoko knygą „Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pristato knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narys istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Marius Ėmužis:

„Pats autorius mums atvirauja, kad turi daugiau nei 200 dienoraščio sąsiuvinių – neišvengiamai teko rinktis, ką publikuoti (knyga ir taip daugiau kaip 700 puslapių). Pasirinktas 1979–1999 m. periodas nuo pirmojo eilėraščių rinkinio pasirodymo iki naujojo tūkstantmečio pradžios (padalyta į dvi dalis – iki ir po nepriklausomybės). Kitas autoriaus paatviravimas – publikuojami ne ištisi dienoraščio sąsiuviniai, o „tik tie, kurie atspindi dvasinį, intelektinį, pasaulėžiūrinį rašančio žmogaus kelią, jo vingius [...]“. Kajokas pasilieka leistiną privatumą. 

Visgi, ar tai leistinas privatumas, ar atrankinis atvirumas? Galima pritarti autoriui – juk bet kuris žmogus nori pasilikti kai ką sau ir ne tik apie save, bet ir apie aplinkinius. Todėl leistinas privatumas. Tačiau lieka smalsumas: o kas nepublikuota? Ir kaip likę įrašai pakeistų ir paties dienoraščio esmę, ir jį rašiusio žmogaus vaizdinį? Tad atvirumas (jo dienoraštyje daug), bet atrankinis. 

Bala nematė to smalsumo. Toks autoriaus pasirinkimas. O tai, kas spausdinama knygoje, tikrai leidžia pažinti Kajoką, jo gyvenimą, kūrybinį procesą, šio vargus ir džiaugsmus. Pasimato ir šiek tiek anapus Kajoko per Kajoką: visuomenė, politiniai virsmai ir autoriaus mintys apie visa tai. Todėl įdomu turėtų būti ir kūrėjui, ir amžininkui, ir istorikui, ir, žinoma, kūrybos gerbėjui.“

Jolitos Mulevičiūtės knygą „Regos politika. Lietuva Rusijos imperijoje“ (išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas) pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ negrožinės literatūros kategorijos komisijos pirmininkė, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto docentė, vertėja dr. Gitana Vanagaitė:

„Jolitos Mulevičiūtės monografija „Regos politika“ skirta iki šiol mažai tirtai vienai iš daugelio carinės Rusijos taikytų rusinimo strategijų – vaizdinei propagandai, dėl technologinės pažangos ypač suaktyvėjusiai XIX a. viduryje. Knygoje argumentuotai parodoma, kaip vaizdai tapo svarbiu plačiųjų visuomenės sluoksnių švietimo ir kontrolės instrumentu. Skaitant J. Mulevičiūtės monografiją įspūdį daro itin plačiai pasitelkiami į Lietuvos mokslo ir kultūros apyvartą dar nepatekę archyviniai šaltiniai ir publikacijos, įvairūs statistiniai duomenys ir dokumentai. J. Mulevičiūtės tyrimas apima itin platų XIX amžiaus visuomenės gyvenimo vaizdą, nes carinės Rusijos taikyti vaizdinės propagandos metodai atskleidžiami per svarbiausias gyvenimo sritis – pedagogiką, teisę, mokslą ir psichiatriją. Dar vienas išskirtinis ir papildomų tyrėjos pastangų pareikalavęs šios knygos bruožas – dėmesys žemesniesiems socialiniams sluoksniams, kurie dažnai dėl to, kad nėra palikę rašytinių liudijimų apie save, vadinami „tyliaisiais“. Juk vaizdinės praktikos, kurių po 1863–1864 m. sukilimo Šiaurės vakarų krašte griebėsi carinė Rusija, siekdama veikti per juslinį minios patyrimą ir kolektyvines emocijas, būtent šiam sluoksniui ir buvo skirtos.

Gausiai iliustruota Jolitos Mulevičiūtės knyga turi mokslinės monografijos paantraštę, bet ją gali skaityti visi, kuriems svarbi kultūrinė savivoka. Juk tokią pat vaizdinę propagandą vėliau naudojo Sovietų Sąjunga, jos mechanizmai tebėra aktualūs ir šiandien.“

Rūtos Oginskaitės knygą „Kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“ (išleido „Inter se“) pristato knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė literatūrologė, mokslo leidinių redaktorė dr. prof. Reda Pabarčienė:

„Knyga yra teatrologinis ir biografinis tyrimas, skirtas vienai talentingiausių XX a. pab.–XXI a. pradžios scenografių. Joje panaudoti Jūratės Paulėkaitės laiškai (daug rašytų aktorei Rūtai Staliliūnaitei), amžininkų atsiminimai, kiti šaltiniai. Chronologiškai atsekta J. Paulėkaitės gyvenimo ir veiklos istorija, jos išorinė ir vidinė pusė. Išryškintas jos kūrybinis brendimas vėlyvuoju sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje, darbas teatruose, spektaklių gimimo procesas, reikšmė Oskaro Koršunovo teatro stilistikai ir teatro reformai. J. Paulėkaitė apibūdinama kaip teatro mąstytoja (Koršunovas), lygiavertė spektaklių kūrėja, ieškojusi tikrumo teatre, skatinusi aktorius „viršyti savo patogias galimybes“ (aktorė Airida Gintautaitė), gynusi savo teisę net į nesėkmę. Originali knygos struktūra – drama su veiksmais, paveikslais, veikėjais, remarkomis – patogi išsaugoti autentišką liudininkų ir herojės balsą, vertinimų įvairovę ir įpareigoja auginti siužeto įtampą iki pat pabaigos. Taip knygoje išvengta autorinės visažinystės, tačiau pasakojimas joje paklūsta stipriai vidinei logikai. Leidžiama žavėtis herojės dvasios grožiu, turtingumu ir nujausti, kodėl katastrofa buvo neišvengiama. Nevienprasmiškas ir knygos pavadinimas, reiškiantis kolektyvinį veikimo būdą teatre ir dažnai jame patiriamą skonį kartu.“

Arūno Streikaus knygą „[Ne]meilės trikampis: Šventojo Sosto Rytų politika, sovietų režimas ir Lietuva“ (išleido„Naujasis Židinys-Aidai“) pristato knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narys poetas, vertėjas Antanas Gailius:

„Apie katalikų bažnyčią Lietuvoje sovietmečiu dažniausiai kalbame herojine intonacija, kaip apie patį svarbiausią priešinimosi sovietizmui židinį. Tai, žinoma, ir yra tiesa, tačiau šiandien jau atėjęs laikas kalbėti ne tik apie herojus, bet ir apie tai, kokiomis sąlygomis toks priešinimasis vyko.

Arūno Streikaus knyga „[Ne]meilės trikampis“ labai išsamiai mums tai pateikia. Per Vatikano, sovietų ir pačios institucinės bažnyčios santykių istoriją čia atsiskleidžia tikras ilgas detektyvas: ir Šventojo Sosto mėginimai rasti kokį nors modus vivendi su sovietų valdžia, ir tos valdžios mėginimai kaip nors atitolinti Lietuvos katalikų bažnyčią nuo jos širdies Romoje, ir institucinės bažnyčios turbūt neišvengiamas laviravimas, mėginant kaip nors išgyventi ir išlaikyti bent šiokią tokią nepriklausomybę nuo valdžios.

Šiandien tokios knygos reikalingos kaip vanduo ir duona. Jos tikrai padeda mums susivokti, iš kur atėjome, galbūt ir suprasti kai kurias šiandienos gyvenimo problemas, kurių ištakos liko sovietmetyje.

Ne mažiau svarbus ir dar vienas šios knygos bruožas. Tai labai rimta, šaltiniais grindžiama tikra mokslinė monografija, bet parašyta taip, kad ją gali skaityti bet kuris bent šiek tiek prakutęs žmogus. Tokių mokslo knygų tikrai nedaug turime.“

Už labiausiai patikusias knygas skaitytojai gali balsuoti iki 2025 m. balandžio 23 d. interneto svetainėje metuknyga.lt, portale LRT.lt, arba elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt. 

Akciją organizuoja Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Akcijos partnerė Lietuvos leidėjų asociacija, informacinis partneris Lietuvos radijas ir televizija.

Akcija yra Skaitymo skatinimo programos, kurią finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, dalis.