Naujienos

Šią savaitę Lietuvoje vieši Ukrainos rašytoja, poetė, vaikų literatūros kūrėja Kateryna Jehoruškina. Ji yra parašiusi 18 knygų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, kurios yra įtrauktos į Ukrainos mokyklų programas ir plačiai verčiamos bei leidžiamos įvairiose užsienio šalyse. Savo veikloje ji aktyviai taiko dailės ir pasakų terapijos metodus, siekdama padėti vaikams įveikti traumines patirtis.

Kartu su skaitymo ambasadoriumi Justinu Žilinsku dalyvaudama susitikimuose su vaikais, K. Jehoruškina pristatė jiems skirtą savo kūrybą. Mus domina, kaip rašytojos gyvenimas ir kūryba pasikeitė prasidėjus Rusijos invazijai ir kaip ji padeda vaikams išgyventi karo baisumus per savo knygas ir terapinę veiklą.
 

Jau nuo 2014 m. gyvenate karo su Rusija sąlygomis, o 2022 m. prasidėjo plataus masto invazija Ukrainoje. Kaip tai pakeitė Jūsų, kaip vaikų rašytojos, gyvenimą ir kūrybą?

2014-aisiais, kai Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą, įkūriau savanorišką projektą „Gerumo paketai“ – žuvusių, sužeistų ar dingusių be žinios Ukrainos karių, taip pat Orumo revoliucijos dalyvių vaikams. Prisimenu, kad tų metų kovą, kai krikštijome savo trijų mėnesių dukrą, Rusija surengė pseudoreferendumą ir aneksavo Krymą. Nuo tada karo tema tapo nuolatiniu mano knygų palydovu. Ji nebuvo pagrindinė, bet svarbi. Pavyzdžiui, vienoje knygoje norėjau atskleisti netekties temą, su kuria susidūrė daugelis Ukrainos šeimų. Sukūriau pasakojimą apie tėvą – karinės tarnybos gydytoją, kuris žuvo. Knyga vadinasi „Tėtis gydo žvaigždes“. Vėliau ji buvo įtraukta į mokyklinį vadovėlį. O knygoje „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“, kuri išleista ir lietuvių kalba, viena istorija pasakoja apie voverių šeimą, kuri buvo priversta palikti savo gimtąjį mišką dėl gaisro. Nors pradiniame variante tai buvo ne gaisras, o skraidančios voverės iš Šiaurės, užėmusios mišką. Prisimenu, kad viena Rusijos leidykla netgi norėjo nupirkti šios knygos teises, bet aš atsisakiau.

2022 m. vasarį su šeima tapome pabėgėliais savo pačių šalyje. Turėjome išsikelti iš Kyjivo srities į Vakarų Ukrainą, palikdami savo namus ir gėles, ir prisitaikyti prie naujos realybės. Pirmosiomis invazijos savaitėmis parašiau knygą „Mano priverstinės atostogos“, kuri taip pat išleista lietuviškai. Knyga paremta tikrais įvykiais ir patyrimais, taip pat mano pokalbiais su dukra. Nuo to laiko ji išversta į danų, švedų, lenkų, gruzinų ir bulgarų kalbas, o Švedijoje pelnė „Piterio Peno“ apdovanojimų „Sidabrinę žvaigždę“ (IBBY Sweden). Kai pristatau šią knygą Ukrainos mokyklose, kurios buvo atstatytos po sunaikinimo, vaikai atpažįsta save ir sako: „Jūs parašėte apie mus!“ Kai pristatau ją užsienyje, skaitytojai kartais sako: „Dabar geriau suprantu, ką patyrė mano klasės draugai ukrainiečiai.“

Šiemet pasirodė mano nauja knyga vaikams, kuri taip pat perteikia karo patirtį, nors pats karas joje tiesiogiai neminimas. Ji vadinasi „Mes turime nematomą tigrą“ ir yra skirta mano sūnui – šią istoriją išgyvenome kartu su juo. Kai prasidėjo plataus masto invazija, sūnui buvo beveik treji. Jis dar mažai kalbėjo, bet nerimą išreikšdavo per žaidimus. Jis sakė, kad mūsų naujuose namuose atsirado nematomas tigras, kuris jį gąsdina. Sūnus matydavo tigrą ant šviestuvo, vonioje, tualete – o aš turėdavau jį „išvaryti“. Galiausiai sūnaus baimė išnyko, ir aš nusprendžiau užrašyti šią istoriją.
 

Kaip Jūsų kūryba gali padėti vaikams, išgyvenantiems traumines patirtis, netektį?

Nuo pirmųjų invazijos mėnesių savanoriavau, vesdama dailės terapijas pabėgėlių vaikams: skaitėme „Riešutėnų drąsuolių pasakaites“, vaikai kūrė komiksus ir išgalvodavo savo superherojus, kurie įveikdavo baimes. Vėliau panašias terapijas vedžiau išlaisvintose teritorijose, prie fronto linijos ir pabėgėlių centruose užsienyje. Taip pat dirbau su vaikais, kurie neteko tėvų ar buvo sužeisti dėl karo.

Manau, tokia pagalba vaikams labai svarbi – jiems reikia ramių, atvirų suaugusiųjų, kurie pasiruošę išklausyti, padėti įvardyti emocijas ir jas transformuoti. Net karo metu vaikai gali jaustis nors kiek saugūs, jei suaugusieji sugeba juos apgaubti rūpesčiu. O kai patys suaugusieji praranda pusiausvyrą, deja, vaikai priversti pernelyg anksti suaugti ir prisiimti atsakomybę.
 

Kokią svarbiausią žinią norite perduoti skaitytojams – vaikams ir jų tėvams – savo karo meto knygose?

Normalu yra jausti viską, ką jaučiame šiomis nenormaliomis aplinkybėmis, – pyktį, baimę, liūdesį, meilę, džiaugsmą... Svarbu kalbėti apie savo jausmus, nes dalijantis nemalonūs jausmai silpsta, o malonūs – stiprėja. Svarbu, kad būtų šalia žmonių, kuriais galima pasitikėti, nes karas, stresas ir traumos neretai sugriauna pasitikėjimą. Savo knygose siekiu kalbėti apie sudėtingus dalykus taip, kad vaikai ir tėvai pasijustų ne tokie vieniši, būtų apgaubti šilumos ir rūpesčio. Ir visada palieku vilties salelę – jos vaikams gyvybiškai reikia, kad galėtų svajoti ir planuoti ateitį.
 

Kaip pasikeitė Ukrainos vaikų skaitymo įpročiai, kokios temos tapo labiau aktualios prasidėjus 2022 m. karinei invazijai? Kokiomis iniciatyvomis siekiama padėti net karo metu vaikams atrasti knygų skaitymo džiaugsmą?

Invazijos pradžioje vaikams ir tėvams reikėjo knygų apie karą – jie norėjo suprasti šią patirtį, suvokti, kaip su ja gyventi. Dabar karo tiek daug, jis toks intensyvus, kad žmonės nori labiau pramoginės literatūros. Jei ji ir apie karą – tai fikcinė, fantastinė ar apie senus laikus. Tai suteikia saugaus atstumo iliuziją.

Nuo 2022-ųjų dalyvauju įvairiose savanorystės akcijose, skatinančiose skaitymą: „PEN Ukraine“, Ukrainos knygų instituto, bibliotekų iniciatyvose. Taip pat periodiškai rengiu virtualius susitikimus su skaitytojais iš įvairių regionų. Pavyzdžiui, šiandien turėjau tokį susitikimą su vaikais iš Chersono srities – jie jungėsi iš įvairių Ukrainos regionų ir net iš Rumunijos. Dauguma jų jau pasitraukę, nes po šio regiono išlaisvinimo jis tapo fronto zona ir kasdien yra apšaudomas.
 

O kokia apskritai dabar yra knygų leidybos ir platinimo situacija Ukrainoje? Kaip ji pasikeitė, su kokiais sunkumais susiduriate?

Viena vertus, atsiranda naujų leidyklų ir knygynų – žmonės nori skaityti. Antra vertus, rusai naikina infrastruktūrą, žudo leidyklų darbuotojus, bombarduoja sandėlius ir spaustuves. Pavyzdžiui, 2024 m. jie smogė didžiausiai Ukrainos spaustuvei „Factor-Druk“, kur buvo spausdintos „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“, „Mano priverstinės atostogos“ ir daugelis kitų knygų. Keli darbuotojai žuvo, pastatas ir įranga buvo sunaikinti.

Didelė problema – daug Ukrainos vaikų išvyko iš šalies. Knygų siuntimas brangus, todėl galimybės pabėgėliams gauti ukrainietiškų knygų labai ribotos. Manau, tokios iniciatyvos kaip biblioteka Anykščiuose – labai vertingos. Ten yra didelis ukrainietiškų knygų pasirinkimas vaikams ir suaugusiesiems, ir ukrainiečiai iš visos Lietuvos gali jas skolintis.

Reikia nepamiršti, kad žmonės dėl karo nuskurdę. Tai matyti iš leidyklų ataskaitų: knygos brangsta, o perkamoji galia mažėja. Kai kurios šeimos rūpinasi tik išgyvenimu, ypač fronto regionuose. Be to, daugybė vaikų buvo pagrobti rusų ir išvežti į Rusiją (rusai skelbia, kad maždaug 744 tūkst.). Nemažai vaikų žuvo – jie nebeskaitys knygų.

Rudenį pasirodys Jūsų knyga, kurioje pasakojama apie Ukrainos pabėgėlius Lietuvoje. Kaip manote, ar knygos gali būti tiltas tarp pabėgėlių ir priimančios visuomenės? Ką skaitymas gali pakeisti?

Taip, netrukus pasirodys mano negrožinė knyga suaugusiesiems, dedikuota karo vaikams. Ji vadinasi „Ir tada mūsų namai tapo laivu: pasakojimai apie karo emocinį palikimą“. Šią knygą rašiau trejus metus, rinkdama vaikų ir suaugusiųjų liudijimus apie karą ir okupaciją, taip pat karių, menininkų, savanorių pasakojimus. Trumpai tariant, tai knyga apie namų jausmą, kuris kinta grėsmės akivaizdoje, apie vaikystę ir tėvystę karo metu, apie kultūrinį pasipriešinimą, kartų traumas ir būdus, kaip jas įveikti bei pereiti į potrauminį augimą.

Keli skyriai skirti pabėgėliams, įsikūrusiems įvairiose šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje. 2023 m. vasarą A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus pakvietė mane į literatūrinę rezidenciją Anykščiuose. Muziejaus darbuotojai ir rezidencijos iniciatorius Virginijus Strolia visokeriopai padėjo ieškant informacijos knygai. Taip susipažinau su Anykščiuose gyvenančiais ukrainiečiais ir įrašiau kelis jų interviu. Paauglė iš Mariupolio, vardu Nastia, pasakojo, kad karo metu po apšaudymų rašė dienoraštį. Ji jį man padovanojo, ir šis dienoraštis tapo knygos dalimi. Jo rankraštinė kopija dabar saugoma muziejuje Anykščiuose.

Manau, knygos iš tiesų padeda geriau suprasti vieniems kitus ir pasidalyti jausmais, kuriuos kartais sunku išsakyti. Rašydama šią negrožinę knygą suaugusiesiems, pajutau, kad noriu parašyti grožinę knygą paaugliams. Kalbėjausi su keliais vaikais, besimokančiais kartu su ukrainiečiais, ir supratau, kad galiu dar labiau prisidėti kurdama tiltus tarp mūsų tautų. Tai bus knyga apie draugystę karo metu, apie bendrą istoriją ir mūsų siaurukus.

Jūsų knygos yra verčiamos į užsienio kalbas, susitinkate su kitų šalių skaitytojais (ne paslaptis, kad šį pokalbį įkvėpė būtent Jūsų apsilankymas Lietuvoje). Kaip manote, kodėl svarbu apie karą Ukrainoje ir ukrainiečių patirtis kalbėti už šalies ribų?

Gyvename pasaulyje, kuriame karų vis daugėja, taip pat ir Europoje. Nors Rusijos karas prieš Ukrainą yra atviras, jos karas prieš Europos Sąjungą šiuo metu yra hibridinis. Manau, kad ukrainiečiai dabar turi labai stiprios vaikų literatūros apie karą – ji padeda suprasti, ką jaučia vaikai ir suaugusieji, susidurdami su kasdieniais apšaudymais, taip pat suteikia emocinę paramą ir pateikia būdų, kaip mažinti stresą. Mes mokomės rūpintis savo vaikais karo metu ir galime to išmokyti kitus.

Taip pat leidžiame dokumentinę karo literatūrą – tai labai svarbu, nes iki šiol apie Čečėnijos karus turėjome tik rusiškų knygų. Rusijos agresija pirmiausia siekiama sunaikinti aukos subjektyvumą, atimti balsą. Kartą kalbėjausi su vertėja iš Ispanijos ir pasiūliau jai savo negrožinės knygos rankraštį. Ji klausėsi susidomėjusi, bet galiausiai pasakė, kad jau verčia knygą apie mūsų karą, parašytą rusų autorės. Aš netekau žado dėl tokios neteisybės! Rusai kankina ir žudo mūsų menininkus, daugelis ukrainiečių rašytojų kovoja ir žūsta fronte, o jei kam pavyksta rasti jėgų rašyti apie karą, jų balsas rizikuoja likti neišgirstas. Juk Rusija dešimtmečiais investavo milžiniškas sumas į rusistikos centrus užsienyje ir į savo kultūros propagavimą – kultūros, pastatytos ant ukrainiečių, lietuvių ir kitų pavergtų tautų kaulų.

Kaip vertinate kultūrinį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Ukrainos? Kokie veiksmai reikalingi siekiant plėsti šį ryšį per vaikų literatūrą?

Kiek pastebiu, lietuviai mus puikiai supranta ir imasi įvairių veiksmų, kad mus palaikytų. Prisimenu savo knygos „Mano priverstinės atostogos“ pristatymą 2023 m. vasarį – jame dalyvavo ir ukrainiečiai pabėgėliai, ir lietuviai. Po renginio prie manęs priėjo garbaus amžiaus lietuvė ir dėkojo laužyta rusų kalba. Ji sakė, kad mano herojės istorija ją labai sujaudino, nes priminė jos pačios vaikystę 1940-aisiais, Antrojo pasaulinio karo metu.

Manau, kad norint stiprinti kultūrinį bendradarbiavimą tarp mūsų šalių reikėtų didinti paramą vertimams iš ukrainiečių į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Žinau, kad Ukrainoje veikia iniciatyva „Translate Ukraine“, kuri tuo aktyviai užsiima, tačiau karo sąlygomis jų ištekliai riboti. Taip pat būtų prasminga rengti bendrus rašytojų seminarus, literatūrinius skaitymus, kūrybinius pasirodymus. Galima būtų organizuoti rezidenciją, kurioje ukrainiečių rašytojas ir lietuvių iliustratorius kartu sukurtų vaikų knygą, o ji būtų išleista dviem kalbomis vienu metu. Galima rengti kampanijas, skatinančias lietuvių autorių vertimus Ukrainoje, o ukrainiečių – Lietuvoje. Arba leisti dvikalbes vaikų knygas – tai leistų vaikams iš abiejų šalių aptarti tas pačias istorijas savo gimtosiomis kalbomis. Pavyzdžiui, „Mano priverstinės atostogos“ Bulgarijoje buvo išleistos dvikalbiu formatu.

Ko šiandien palinkėtumėte vaikams, kurie ieško vilties, saugumo ar įkvėpimo knygose?

Pasaulyje yra daugybė nuostabių knygų, ir esu tikra, kad kiekvienas atras tas, kurios jį palies. Verta savęs paklausti: „Kas man patinka knygose? Kokios istorijos mane įtraukia, įkvepia, priverčia susimąstyti?“ Kai skaitytojas pažįsta save, knygynų ar bibliotekų darbuotojai gali lengvai padėti jam rasti tinkamą knygą.

Asmeniškai man patinka prieš perkant knygą perskaityti kelis pirmuosius puslapius, nes svarbu, kad knyga atitiktų mano nuotaiką, kad jausčiausi jaukiai plaukdama kartu su autoriaus kalba ir stiliumi. Manau, permainų, karo ir sunkumų laikais mums reikia tam tikrų ritualų, kurie suteikia saugumo ir primena, kad turime laiko gyventi, o ne vien išgyventi. Man tokie ritualai yra knygų skaitymas ir rašymas.

Dėkojame už pokalbį.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinama „Skaitymo ambasadoriaus“ komunikacinė kampanija yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Iniciatyvą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.