Akvilė Kavaliauskaitė, „Jausmai“

Jausmai: romanas / Akvilė Kavaliauskaitė. – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2025. – 226 p. – ISBN 978-609-487-498-7
 

Už grakščiai ir šmaikščiai pasakojamą istoriją, netikėtu aspektu atvertą gyvenimo paviršiaus ir gelmės matmenį, pasakomų ir nepasakomų dalykų koegzistencijos pagavą, dievo Jano metaforą ir žmogų sukuriančių momentų motyvą.
 

„Tai lengvai skaitoma knyga, kuri įtraukia ir nepaleidžia ligi paskutinio puslapio. Kita vertus, ją galbūt reikia skaityti ne vieną kartą tam, kad ji atvertų ir savo gilųjį turinį. Pasakotojas, jaunas žmogus, su drauge skrendąs į kelionę, prisimena kitą istoriją – kaip kažkada jis oro uoste rentgenu švietęs keleivius ir jų daiktus, susipažinęs su mergina Mona, užsirašinėjančia matytus kino filmus, išskrenda ieškoti emigracijioje pradingusio jos tėvo. Istoriją veikėjas pasakoja kiek atsainiai, su humoru ar šypsniu, gal net nureikšminimu, o gal kaip tik permąstydamas tai, kas tuomet neatrodė svarbu, o dabar galbūt įgauna prasmės („Mes nuolatos pamirštame tai, ką norime prisiminti, bet puikiai prisimename tai, ką norėtume pamiršti“, 49).

Pasakotojas prisimena 2009 metų lietuvių kasdienybės fragmentus (emigracijos banga, meilės istorijos). Nuotykingas siužetas pinamas be perdėto psichologizavimo – punktyriškai ir grakščiai. Stiprūs jausmai reprezentuojami tik veiksmais, greta esantiems ne visai suprantamais. Veikėjai nesileidžia nei į savęs, nei į aplinkinių žmonių poelgių, būsenų analizę, nenori arba nemoka papasakoti savo jausmų, paaiškinti savo veiksmų. Jie vieni kitais nesistebi – priima tokius, kokie yra, turi savas „orbitas“, savus elgesio būdus, savo orumo ir laisvės apibrėžtis. Grakštus istorijų pasakojimas nejučia nurodo ir į gelminius dalykus – į neįsisąmonintus, neatpažintus, neįvardintus jausmus, iš esmės valdančius mūsų gyvenimą. Galime jausmus suvokti ar nesuvokti, pripažinti ar ne, bet jie yra. Nepasakodamas apie konkrečių veikėjų konkrečius jausmus romanas apie jų svarbą pasako netikėtai daug – elegantiškai ir santūriai primena mūsų esaties svarbiausiąjį dėmenį. Pagaliau ir laikas atsijoja, išryškina tai, kas anuomet buvo nepastebėta, o dabar yra svarbu. Toks yra anuometis Monos klausimas: „Ar tu kada nors susimąstei apie momentus, kurie tave sukūrė?“ Pasakotojo prisiminimas gal ir yra to klausimo permąstymas, neigimas ar sau neprisipažintas suvokimas? Šią mintį paremia ir romane užsimintas dievas Janas, turįs du veidus, kurių vienas žiūri į praeitį, kitas – į ateitį.“ Rita Tūtlytė