Skaitymo metai - Naujienos:2018-ųjų Metų knygos rinkimų geriausieji jubiliejinėje knygų mugėje

Naujienos

2019-02-25
2018-ųjų Metų knygos rinkimų geriausieji jubiliejinėje knygų mugėje


Penktadienio vakaras, o tiksliau beveik jau naktis, po ilgiausio vakaro knygų mugėje buvo šaltas. Vėjas nurimęs, apėsta mėnulio pilnatis patekėjusi. SKAIDRUS šaltas vakaras. Sėdėjau automobilyje pustuštėje LITEXPO aikštelėje, žiūrėjau į lėtai tirpstantį įmantrų ledo raštą ant priekinio stiklo ir galvojau apie baigiamąjį Metų knygos rinkimų renginį. Žinoma, būtų galima sakyti, kad jei žmogus apsiėmė apie jį parašyti, tai kas čia keisto, kad nutilus visam šurmuliui sėdi mašinoje ir apie jį galvoja?

Bet šį kartą tos mintys galvon lindo kiek kitokios. Tiesą pasakius, nuo pat pirmos renginio akimirkos man viskas atrodė KITAIP. Kai Metų knygos rinkimų apdovanojimai vyksta jau keturioliktą kartą, o aš apie juos rašau ne pirmą ir net ne trečią kartą, atrodo, kad viskas bus rutiniškai panašiai: salė, nominantai, kalbos, tas stovės ten, o tas šen, iš ten bus geriausia fotografuoti, nuskambės LRT šaukinys, įsijungs kameros, greičiausiai renginio vedėja (turbūt moteris) nusišypsos visiems susirinkusiems – salėje ir žiūrovams prie televizorių. Ir renginys prasidės. Nes KĄ naujo per tiek metų galima sugalvoti?

Bet vis dėlto... Pirmiausiai, pasidavus rutinai, šį renginį buvo galima pražiopsoti. Jis buvo perkeltas iš tradicinio sekmadienio 14 valandos į penktadienio vakarą. Taip, mane tai labai nudžiugino. Nes aš visuomet, visuomet stebėdavausi tuo keistu sekmadienio laiku, kai visi autoriai pervargę, kai jau tuoj viskas užsidarys, kai stenduose pavargę prekeiviai galvoja, kaip čia greičiau viską susipakavus ir griūti lovon.

Todėl renginys kartais atrodydavo formalus, skirtas tik atbūti, nes nugalėtojai jau būdavo ir taip žinomi.

Šį kartą renginys pasirodė žymiai šventiškesnis: penktadienio vakaras, LRT didžioji 5.1 salė pilna žmonių. Gyva Domanto Razausko muzika. Spontaniška, jautri ir ironiška – labai čia tikusi. Ir susijaudinę autoriai – nežinantys, kuris laimės, ką reikės pasakyti užlipus į sceną „o jeigu“ atveju. Po pirmos D. Razausko dainos ir renginį vedusio bei truputį holivudinę, laisvesnę, jo atmosferą kūrusio vedėjo Tado Jačiausko pašmaikštavimo tapo aišku, kad šį kartą šiuose apdovanojimuose niekas neaišku.

Šalia manęs sėdėjo vienas nominantas, o aš jau jaučiausi patyrusi vilkė ir vos nepasakiau jam „o dabar jus pakvies į sceną ir ten gražiai sėdėdami bei fotografams pozuodami lauksite jau to pagrindinio kiekvienoje kategorijoje paskelbimo.“ Gerai, kad nepasakiau, nes to ir nebuvo. Pasirinktas trumpesnis, labiau televizinis, šou formato dalyvių pristatymo formatas – salės ekranuose ir TV eteryje buvo parodomi trumpi filmukai, pristatantys visus pretendentus.

Gerai tai ar blogai?

Tiesą pasakius, aš nežinau. Gal kai kurie skaitytojai norėjo pamatyti visus dalyvius, o šie savo ruožtu gal norėjo pabūti bendrai su visais kitais vienoje scenoje. Bet kiek yra tekę patirti, rašytojai vis dėlto yra jautrios sielos ir tas „išstatymas“ jiems yra varginantis. Tai labiau sumišimas, sunkumas, nei kažkokia ten garbė. Kaip vienas jau kelis kartus nominuotas autorius man į ausį pašnibždėjo „pirmą kartą dar ant scenos lipau, o kitus kartus tiesiog neatėjau, nes man nepatinka“. Gal taip ir teisingiau – laukti, džiaugtis renginiu ne ryškioje šviesoje, o su savais – gal kažkur netoli  scenos ar atsirėmus tolimame kamputyje į sieną  – kas kaip labiau mėgsta. Organizatoriams nereikėjo jaudintis, kad tas ar anas neatėjo, susirgo ir liks tuščių kėdžių ryškiose kamerų šviesose. O rašytojams atkrito pareiga „gražiai atrodyti“.

Taip pat šiemet nebuvo oficialių bendrų kalbų apie Metų knygos rinkimus. O ir kam jos reikalingos, kai pagalvoji, nes kai šis renginys jau keturioliktas, tai jam tinka knygų mugės šūkio nuotrupa, kad po tiek metų pristatinėti jau nereikia.

Visos kalbos buvo jaukesnės, asmeniškesnės, pritaikytos kiekvienai nominacijai ir konkrečiam nugalėtojui.

Žinoma, renginio „karkasas“ juk niekur nedingo – yra penketukai, turi būti ir nugalėtojai. Tačiau renginio vedėjas nepaminėjo žmonių (pasiteisino, kad tiesioginiame eteryje tam yra per mažai laiko), atlikusių svarbų darbą – suformavusių šiuos penketukus. Manau, tikrai verta prisiminti, kad vaikų ir paauglių knygų penketukus šiemet atrinko: komisijos pirmininkė Inga Mitunevičiūtė, Diana Gancevskaitė, dr. Aurelija Gritėnienė, Rita Karpavičienė, Justinas Vancevičius. Suaugusiųjų ir poezijos knygų ekspertų komisiją šiemet sudarė: komisijos pirmininkė Giedrė Kazlauskaitė, Andrius Jakučiūnas, Antanas A. Jonynas, Gediminas Kajėnas, Donata Mitaitė.

Vis dėlto jie Metų knygos rinkimų pilkieji kardinolai ir atliko didelį darbą.

Galima priminti, kad šiemet knygų penketukai buvo renkami net penkiose kategorijose. Be tradicinių vaikų, paauglių, knygų suaugusiesiems ir poezijos knygų penketukų, atsirado ir nauja publicistikos ir dokumentikos kategorija. Publicistikos ir dokumentikos knygų penketukai renkami pirmą kartą, todėl šiais pirmaisiais metais buvo vertintos knygos, parašytos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.

Pirmieji apdovanojimus atsiėmė knygų kategorijos vaikams nugalėtojai. O visas pretendentų penketukas šiemet atrodė šitaip:

Daiva Čepauskaitė, dailininkė Ieva Babilaitė. „Baisiai gražūs eilėraščiai“;
Marius Marcinkevičius, dailininkė Aušra Kiudulaitė. „Draugystė ant straublio galo“;
Violeta Palčinskaitė, dailininkė Irena Daukšaitė. „Eilėraščiai iš namų“;
Neringa Vaitkutė, dailininkė Monika Mitkutė. „Klampynių kronikos“;
Jurga Vilė, dailininkė Lina Itagaki. „Sibiro haiku“.

Smagu, kad kai kuriems knygų autoriams metai buvo darbingi, ir ne šiaip darbingi, o sėkmingai darbingi – iliustratorė Aušra Kiudulaitė pernai buvo tarp laimėtojų, o poetė Daiva Čepauskaitė buvo nominuota knygų suaugusiesiems penketuke.

Metų knygą vaikams paskelbė laidos „Tūkstantmečio vaikai“ vedėjas Robertas Petrauskas. Savo sveikinimo kalboje užsiminė, kad viskas, ką jis gyvenime yra pasiekęs, tai dėl knygų, kurias perskaitė vaikystėje, pasidalino patirtimi, kuri tikriausiai labai artima ar bendra daugeliui kiek vyresnių, dar skaitmeninių technologijų vaikystėje neturėjusių skaitytojų – tas slaptas skaitymo džiaugsmas po antklode, pasišviečiant žibintuvėliu. Prisiminė tą knygų pasirinkimo skurdumą ir pasidžiaugė, kad dabar mažieji skaitytojai yra lepinami tikrai didele gerų leidinių gausa.

Roberto, kaip jis pajuokavo „drebančiose“, rankose buvo vokas, o jame – teksto eilutė. Jai nuskambėjus salė pradėjo ploti – atpažinimo džiaugsmas. Paskelbta vaikų knygų kategorijos laimėtoja: Jurgos Vilės ir dailininkės Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“.

Renginio vedėjas pristatė prizus (kuriuos gavo visi nugalėtojai): Kultūros ministerijos įsteigtą 500 eurų premija, grafikės Jūratės Kemeklytės Bagdonienės ir istorikės Neringos Jarmalienės sukurtus vardinius knygų antspaudus. LRT prizas iš karto buvo parodytas ekrane. Kaip autorius įvardino – Nacionalinio transliuotojo apdovanojimas autoriams – žinomumas. Sumontuotas klipas, kurį LRT parodys žiūrovams dar 20 kartų, idant žiūrovai geriau įsidėmėtų visų kategorijų laimėtojus. Tiesą pasakius, šis prizas, nors ir suvokiant televizijos eterio brangumą, man sukėlė didžiausią nuostabą, tokio trumpo ir neišsamaus vaizdelio aš nebūčiau taip iškilmingai pristatinėjusi.

Abi knygos autorės padėkojo skaitytojams: vaikams, mokytojoms, bibliotekininkėms, džiaugėsi, kad ši pirmoji knyga joms atnešė įspūdingus metus, daug apsilankymų mokyklose, susitikimų su skaitytojais, šypsenų, ašarų ir juoko, knygą išleiduaiai leidyklai „Aukso žuvys“, išbūrusiai joms šį auksinį apdovanojimą. Šį apdovanojimą autorės skyrė tremtiniams – gyviems ir aplink mus jau skraidžiojantiems dvaselėmis, perdavė sveikinimus ir kitiems šios kategorijos „konkurentams“: „Tegul laimi draugystė“.

Knygų paaugliams penketukas šiemet nesusidarė, buvo tik trys knygos. Bet labai džiugu, kad ši kategorija apskritai išsilaikė ir nominantai buvo šie:

Ilona Ežerinytė. „Verksnių klubas“;
Aidas Jurašius, dailininkė Inga Navickaitė. „Pypas ir jo nutikimai“;
Justinas Žilinskas, dailininkas Gediminas Skyrius. „Kaukas Gugis ir kerų karas“.

Kategorijos nugalėtoją paskelbė humanitarinių mokslų daktaras, pernai Metų knygos apdovanojimą laimėjęs Rimantas Kmita. Metų paauglių knyga tapo Ilonos Ežerinytės „Verksnių klubas“. (Beje, Ilonos knyga „Sutikti eidą“ pernai taip pat buvo nominuota šioje kategorijoje, tik apdovanojimo nelaimėjo).
 

Nugalėtoja labai džiaugėsi, kad gali atsiimti prizą iš savo kraštiečio – Rimanto rankų, ir savo kalboje labai jautriai ir subtiliai paminėjo nelaimėjusias knygas. Į savo laimėjimą pažvelgė kiek ironiškai, esą nieko keisto, kad paverkšlenti mėgstančioje Lietuvoje laimėjo knyga pavadinimu „Verksnių klubas“. Autorė dėkojo leidyklai ir skaitytojams, pajuokaudama, kad viliasi, jog bent pusė balsavusiųjų ją perskaitė. Ir jei iš tiesų ta skaitančioji pusė – paaugliai, tai autoriams belieka Lietuvoje pasirūpinti, kad tie paaugliai turėtų ką skaityti. Nulipančią nuo scenos Iloną palydėjo Domanto Razausko daina ir asmeniški sveikinimai jai, jo buvusiai lietuvių kalbos mokytojai. Jautrus ir gražus sutapimas.

Poezijos kategorijos knygos apdovanojimas buvo tarsi renginio pusiaukelė, kurioje stabtelėjo kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė. Ji džiaugėsi, kad gali paskelbti tokios jautrios kategorijos laimėtoją. Anot jos, jei šiame skubančiame pasaulyje ne visuomet randame laiko perskaityti visą knygą, tai bent vienam eilėraščiui per dieną tikrai galime jo rasti. Jei kas tą šaltą penktadienį nebuvo skaitęs nei vieno eilėraščio, tai galėjo jį išgirsti ir pabandyti atspėti laimėtoją.

O jis, manau, daugelį nustebino. Laimėtoja tapo Greta Ambrazaitė, aplenkusi kitus keturis stiprius poetus: Gintarą Bleizgį („Xeranthemum“), Marių Buroką („Švaraus buvimo“), Tomą Petrulį („Triukšmo gyvatė“) ir Kornelijų Platelį („Įtrūkusios mėnesienos“).

Greta dėkojo skaitytojams, komisijai, atskleisdama jautrią patirtį, kad prieš paleisdama šią knygą į pasaulį bijojo padauginti tamsą, tačiau dabar galvoja, kad ta tamsa virto šviesotamsa. Autorė teigė, jog poezija yra komunikacija ir ji tikisi, kad jai pavyko susikalbėti su skaitytojais.

Prozos kategorijos nugalėtoją apdovanoti buvo pakviesta naujoji, šiame renginyje debiutavusi LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Sveikindama su skaitymo švente ji tikėjosi, kad naujas renginio formatas žiūrovams ir skaitytojams patiks ir perskaitė ištrauką iš Antano Šileikos knygos „Basakojis bingo pranešėjas“. Šioje nominacijoje tikrai buvo sunku atspėti, kas bus laimėtojas, kieno prozos link labiausiai palinks skaitytojų širdys. Neapdovanotos, bet visos akcijos metu labai skaitytos liko šios knygos: Laura Sintija Černiauskaitė. „Šulinys“, Gabija Grušaitė „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, Leonardas Gutauskas „Pravardės“, Herkus Kunčius „Lietuviškos apybraižos“.

Autorius, pasiimdamas apdovanojimą šmaikštavo, jog anglų kalba yra jo instrumentas, o lietuvių – jo melodija. Dėkojo atgal į Lietuvą jį atvedusiems žmonėms ir  žmonai, kuri jį esą spirte prispyrusi parašyti šį kūrinį. „Kartais žmonos yra teisingos“, – pasakė jis ir daugelis vyriškos auditorijos klausytų pritariamai palinksėjo. 

Nebeliko intrigos, kas ateis paskelbti paskutinės kategorijos nugalėtoją, ir renginio vedėjas pakvietė kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską. Aš niekaip nepriprantu, kad M. Kvietkauskas dabar yra ministras. Man ir tikriausiai daugumai susirinkusiųjų jis pirmiausiai yra rašytojas, o dar paradoksaliau – praėjusių metų eseistikos kategorijos nominantas (praėjusiais metais į penketuką buvo išrinkta jo knyga „Uosto fuga“), sveikinantis šių metų laimėtojus. Todėl tai buvo ne tik formalus ministro pasveikinimas, bet ir dviejų kūrėjų susitikimas ant scenos.

Ministras M. Kvietkauskas teisingai pastebėjo, kad šiemet eseistika buvo įdomi ir stipri, net keturi penketuko autoriai – Nacionalinės premijos laureatai. Verta prisiminti, kas buvo tie pretendentai:

Rūta Oginskaitė. „Gib a kuk = Žvilgtelėk: pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“;
Sigitas Parulskis. „Amžinybė manęs nejaudina“;
Giedra Radvilavičiūtė. „Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“;
Aurimas Švedas. „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“;
Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“.

O laimėjo knyga, kuri jautri kaip styga, kurią M. Kvietkauskas pavadinimo mūsų humanizmo sakytine istorija, nes tai vieno gyvenimo istorija, aprėpianti keturias skirtingas epochas: tarpukario, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir įtvirtinimą. Tai germanistės, teatrologės Irenos Veisaitės istorija, papasakota Aurimo Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.
 
Renginio vedėjas į sceną pakvietė ne tik Aurimą Švedą, bet ir Ireną Veisaitę.

Nugalėtojas teigė, jog istoriko amato didžioji prasmė yra kelti klausimus apie gyvenimo prasmę, o jeigu keli klausimus, tai reikia ieškoti ir atsakymų. Jis tiki, jog ieškoti atsakymų daug prasmingiau kalbantis, kad dialogas visada geriau nei monologas, todėl rašo ilgojo pokalbio žanro knygas. Labai sudėtinga atsakyti, kas šitos knygos autorius, padalinti įnašo svarbą, kad tai kaip tango, kurį turi šokti dviese. O svarbiausi atsakymai, kuriuos jis pats gavo, rašydamas šią knygą: bet kokiomis sąlygomis reikia bandyti išlaikyti tiesią nugarą ir bandyti gyventi oriai, ir antra įžvalga – reikia bandyti kiekvieną dieną užsiimti kūryba ir tuomet gyvenimas gali būti skaidrus. 

Labai susijaudinusi Irena Veisaitė  dėkojo visiems, kad gavo šitą apdovanojimą. Žmonėms, kurie prisidėjo prie šios knygos atsiradimo, leidyklai, draugams, artimiausiai draugei Audrai Žukaitytei, kuri iškėlė idėją parašyti šią knygą. Kultūros ministrui, kuris, anot jos, tikras Lietuvos inteligentas. Buvusiems studentams. Pasidžiaugė Lietuva, kuri yra jos namai, ir ypatingai Knygų muge, kurios labai laukia visus metus.

„Tikiuosi, kad visi gyvensime skaidrioje Lietuvoje“, – pridūrė autorė baigdama savo kalbą. Po šių žodžių publika plojo šiam kūrybiniam duetui atsistojusi.

Renginio vedėjas, padėjęs scenarijų į šoną, (tarsi nusirišęs kaklaraištį), pasidavė salę užplūdusiam jauduliui, džiaugsmui. „Gyvenimas turi būti skaidrus“, – tokia fraze jis reziumavo, o jam pritarė paskutinė D. Razausko daina.

Žiūrėdama, kaip tirpsta skaidrus plonas ledas ant automobilio priekinio stiklo, nebegalvojau apie renginį. Tiesiog jaučiau paskutines jo akimirkas. Muziką ir tą skaidrumą. Viltį, kad viskas bus gerai.

Kita vertus, renginys buvo smagus, netikėtas, truputį ironiškas. Kaip ir kasdienybė, kaip ir viskas, kas verda aplink Metų knygos rinkimus. Tai ne tik pristatymai per televiziją, radijo laidose, bibliotekose ir mokyklose, gausios recenzijos ir apžvalgos... Tai beveik pusmetį (iš tiesų – tamsiausią metų pusmetį) prašviesinantis aktyvus bendravimas. Pačios pirmos aistros, kai penketukai buvo tik paskelbti: dėl nominantų – kuris vertas, kuris nevertas, o gal vietoje jo turėjo būti kitas? Dėl kategorijų, nes kaip gerai, kad atsirado vienos ir tuo pačiu išsilaikė kitos, nors ir sumažėjusios, „pasišpilkavimai“ ir rimtesni pasikedenimai, ar tokia akcija iš viso reikalinga, kokia jos prasmė ir t.t.

Kai nugalėtojai buvo paskelbti, kameros išjungtos, o žurnalistai sukėlė laimėtojų nuotraukas į informacinius portalus liko kai kas, ką pavadinčiau „už kadro“.

Džiaugsmas. Šventės ir džiaugsmas ypač mažųjų leidyklų stenduose. Nes ir jų darbai matomi, girdimi, pasiekia skaitytojų širdis.

Jautrūs nugalėtojų ir pralaimėjusių pasisakymai socialinėje erdvėje. Padėkos vieni kitiems. Palaikymas. Viskas bus gerai.

Bendrumas.

Skaidrumas.

                     Asta Plechavičiūtė

Nuotr. autorės

Programą įgyvendina