Striogaitė, Enrika „Žmonės“

2020 metų laimėtojas
Kategorija: Poezijos knygos
 
Žmonės: eilėraščiai / Enrika Striogaitė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 79 p. – ISBN 978-609-474-178-4

Trečia poetės knyga po 14 metų pertraukos. Pirmąją – „Lyja“ 2004 m. išleido „Nemunas“, antrąją – „Vienišėja“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2005 m.

„Žmonės“ – tai knyga apie žmones ir jų gyvenimus, dažniausiai paženklintus neišsipildymo, nenusisekusios meilės, ilgesio, bet gilius ir prasmingus.


Rekomenduoju šią knygą skaityti tvarkingai – nuo pradžios iki pabaigos, tada dauguma eilėraščių, susiję nematomomis gijomis, atvers kur kas daugiau, nei skaitant padrikai. (Alfukas)


Nemaniau, kad mano gyvenimas gali būti kam nors įdomus. Dabar tikiu, kad visi gyvenimai yra įdomūs ir prasmingi. Atrodė, kad manasis – nenusisekęs, nelaimingas, bet jis – poezijoje. (Natalija)


Knygą turėjau išleisti dar pavasarį, tačiau niekaip nepasirašė eilėraštis apie girtą Saulę.

Rudenį, prieš pat atiduodama knygą į spaustuvę, sutikau ją Laisvės alėjoje – vos bepaeinančią, ryškiai oranžiniu veidu. Buvo aišku, kad knygos ji jau nepamatys.

Tiesą sakant, ji nė nenumanė, kad man yra labai svarbi ir – mano knygoje. Kaip ir daugelis kitų. (Enrika)
 

„Žmonės“ – trečioji poetės, žurnalistės, dokumentinių filmų kūrėjos Enrikos Striogaitės knyga, pasirodžiusi po 14 metų pertraukos. Juntama autorės poetinė branda, nugludintas stilius, puiki kalbos pajauta, raiška, adekvati nagrinėjamoms temoms. „Žmonių“ unikalumas – dėmesys socialinėms temoms, „didelių mažųjų žmonių“ problemoms ir gyvenimams. Striogaitės knygoje jautriai ir pagarbiai liudijami skirtingi žmonių likimai, o netikėtos asociacijos atskleidžia gyvenimų persipynimus, kurie kuria ir sustiprina knygos vientisumą. Ir nors eilėraščių subjektai užklausia, kodėl apie juos rašoma, nes „nėra niekuo ypatingi“, Striogaitės poezija atsako – mažo žmogaus gyvenimo įtikrovinimas, išpažinimas, lūkesčiai ir nusivylimai yra reikšmingi. Eilėraščio dėmesio centre atsiduria detalės ir žmonės: prarastas mylimasis, niekad nedėvėtus kūdikio drabužėlius renkanti moteris, girtuokliai, prašantys išmaldos ir meistraujantys eilėraščius, po prievartos gimęs sūnus, mirusią mamą iki duobės nešantis ant rankų, išdavystę patyrusios mylimosios, vis dar geidžiančios su išdavusiuoju „sugulti vienoje kapo duobėje“, labdaros valgykloje ragaujami pirmųjų bendrų Kalėdų pietūs. Tai paveiki, originali socialinė poezija, kurios lietuvių poezijos laukui tikrai trūko. (Lina Buividavičiūtė)

Knygų penketukas
INFO_ONE
INFO_TWO
INFO_THREE
INFO_FOUR
INFO_FIVE
Atgal

Organizatoriai