Mindaugas Nastaravičius „Antra dalis“

Ketvirtoji poeto ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga – viena švariausių  pastarojo meto poezijos knygų. Tai ne pavienių eilėraščių, parašytų per tam tikrą laiką, rinkinys, bet kruopščiai sustyguotas, konceptualus kūrinys. Tai liudija ir provokuojantis knygos žanro apibrėžimas: eilėraštis. Baltas, erdvus knygos dizainas, minimalistinis teksto išdėstymas dar labiau pabrėžia poezijos esmę – tikslumą ir gebėjimą frazei suteikti didesnį svorį nei į ją nugulusių žodžių suma.

Nastaravičiaus poezijoje susiduria atmintis ir vaizduotė, leidžiančios į mūsų praeitį bei dabartį pažvelgti kaip į kūrinį: „Akimirką jam pasirodo, kad šis tarpas – ertmė / tarp atminties ir vaizduotės. Šią erdvę jis pavadina tarpupiu“ (p. 55).  Tarpupis, vaikystės erdvė tarp Petešos upės ir Juodės upelio, pasakojime virsta Mesopotamija, civilizacijos lopšiu tarp Tigro ir Eufrato. Atsispiriama į atmintį ir tikrovę – pasaulį tokį, koks jis buvo pažintas, – vaikystės erdvę, vaikus, artimuosius, neišvengiamą savo ir jų mirties faktą. Prisiminimai fiksuojami tarsi paprastai, bet vaizduotėje įgyja mitinį pamatą – kaip Juodė ir Peteša virsta Tigru ir Eufratu, taip ir nedidelis mūsų gyvenimas tampa civilizacija, kurią galiausiai nusineš laikas.

Tai pasakojimas, atsispiriantis į tikrus daiktus – ne vien įvaizdžius, temas ar poetines tradicijas. Nes be daikto nebūtų ir metaforos: „Ir žodžiai mums reiškia žodžius, kuriuos reiškia“ (p. 71). Kaip koks Hėrakleitas, kuriam ugnis krosnyje ne mažiau dieviška nei aukuro liepsna, Nastaravičius rodo, kad menko žmogaus ir menko gyvenimo nebūna; kad „ niekas neliks pamirštas, / kad šioje žemėje visi su visais esame susiję“ (p. 43). Juodo liūdesio laikais jis parašė meilės tikrovei, kasdienybei ir artimui kupiną balto liūdesio knygą. Skaitytina lėtai, daugiau nei kartą. – Mantas Tamošaitis