Skaitymo metai - Naujienos:2019-ųjų Metų knygos rinkimų mažasis jubiliejus

Naujienos

2020-02-24
2019-ųjų Metų knygos rinkimų mažasis jubiliejus


Kai pradedu rašyti šį tekstą, socialinėje erdvėje jau špilkuojasi arba purkštauja Metų knygos rinkimų baigiamojo renginio žiūrovai, kad renginyje būta gal per daug familiarių akimirkų, esą juos apėmusi svetima gėda, kiti nesutinka, nes esą buvo puiku, taiklu ir t. t.


Dar po pusdienio abi pusės peržiūri apdovanojimų įrašą LRT mediatekoje, kad pasitikslintų renginio vedėjų ir rašytojų pasakytų kalbų detales, nepiktai pasiginčija. Sekmadienio ryte diskusijų banga dar nėra nuslūgusi, greitai permetu ją akimis: su renginio žiūrovais jau diskutuoja renginio scenarijaus autorius bei renginį moderavusi žurnalistė. Išjungiu socialinę erdvę ir grįžtu pabaigti teksto. Pagalvoju, kad viskas yra gerai. Juk nuo pat rudens, kai tik buvo paskelbti nominantai, didesnėmis ar mažesnėmis bangomis nuvilnija šurmulys. Pakyla. Aprimsta. O tada vėl. Aplink kilusį triukšmelį matyt buvo viena mintis – svarbu, kad žmonės skaito, domisi ir jiems nėra vis vien. Jei kas ir galėjo prikišti šiai akcijai oficialumo ar „darymo iš reikalo“ štampą, tai šį kartą turėjo atsitraukti. Nes „iš reikalo“ niekas vienas kitam galvų nukąsti nenori. Dažniausiai nori, nes rūpi, skauda  ir t. t.

Jei Metų knygos rinkimai gyventų žmogaus metus, tai 15-ieji jubiliejiniai metai būtų jau visai rimta paauglystė, su nesusikalbėjimais, durų patrankymais. Arba vis tiek atsiras kas nors, kas pasakys, jog paauglys ne taip elgiasi, rengiasi arba neduokdie – neskoningai prisidažė. Visiems neįtiksi. Tą suvokia dažnas penkiolikmetis ir toliau ieško originalesnės saviraiškos formos. Kaip ir akcijos „Metų knygos rinkimai“ finalinis renginys vis ieško savo formos, žiūrovo ir patogiausios erdvės bei būdų, kaip pagerbti nominuotuosius ir laimėtojus. Jau pernai renginyje buvo vengiama oficialumo, neliko oficiozinių panegirikų, kalbos buvo jaukesnės, asmeniškesnės, pritaikytos kiekvienai nominacijai ir konkrečiam nugalėtojui.
 


Šiemet renginio organizatoriai LRT žengė gan rizikingą žingsnį – dar radikaliau pakeisti renginio formatą. Jis iš tiesų labai nutolo nuo pirmųjų Metų knygos rinkimų finalinių renginių. Tai nebuvo renginys sau, o LRT – tik jo transliuotojas. Šį kartą viskas apsivertė aukštyn kojomis – akcijos „Metų knygos rinkimai 2019“ finalinis renginys tapo tiesiogine LRT plius laida „Kultūros diena“.

Vietos spontaniškumui ir žaismei (nepaisant bandymų pašmaikštauti) liko mažai. Didelė televizijos komanda prieš ir per renginį dirbo organizuotai ir tiksliai, kaip laikrodžiai. Renginio vedėjai Julijus Grickevičius, Gerūta Griniūtė, Živilė Kropaitė. (titruose vadinami laisvesniu terminu – moderatoriai) centimetro tikslumu žinojo, kurioje vietoje atsistoti, į kurią kamerą pasižiūrėti, kaip pasitikti ir kaip palydėti laimėtoją, užkulisių žmonės griežtai mosteldavo rankomis, jei tik apdovanojamas autorius pernelyg įsileisdavo į svarstymus apie kūrybinį procesą... Aišku, 15 metų – apvalus, savotiškai jubiliejinis skaičius. Prašantis apžvalgos, šiokio tokio atstumo.

Kaip tuos penkiolika Metų knygos rinkimų metų pamatė LRT? Manau, švietėjiškai ir kiek patosiškai. Pasikvietė Šventojo Kristoforo orkestrą pradėti ir užbaigti renginį, na, ir dar nugalėtojus į sceną palydėti muzikiniais pagrojimais, kad jau tikrai iškilmingumo būtų sočiai.

Muzika, laimėtojai, sveikinimai, gėlės, padėkos, visi nominantai pristatyti specialiai šiai laidai sukurtuose vaizdo klipuose, spėjantys pasakyti vieną dvi mintis apie savo knygas. Reportažai apie renginio pradžią ir istoriją (pakalbinti Rūta Kačkutė, Neringa Butnoriūtė, Manfredas Žvirgždas, Rimantas Kmita ir kt.), prisimintos diskusijos apie K. Sabaliauskaitės „Petro Imperatorės“ nepatekimo į penketuką peripetijos, apsidairyta, kaip Metų knygas renka kaimynai. Kokios svarbiausios premijos, kaip jos teikiamos ir kokią įtaką turi autorių knygų leidybai, tiražams, populiarumui. Informacija įdomi ir jos gan daug.

Tai turbūt nieko keisto, kad tokioje informacijos gausoje pasimetė, jog liko nepaminėti knygų atrankos komisijų nariai (nors kai kurie ir šmėkštelėjo specialiai sukurtuose siužetuose). Vaikų ir paauglių knygas šiemet atrinko komisijos pirmininkas vaikų literatūros ekspertas doc. dr. Kęstutis Urba,  Eglė Baliutavičiūtė (Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja), dr. Aurelija Gritėnienė (Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji specialistė), Rita Karpavičienė (Panevėžio rajono Raguvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja), Danguolė Šakavičiūtė (literatūros kritikė). Suaugusiųjų prozos ir poezijos knygų ekspertų komisiją šiemet sudarė komisijos pirmininkė literatūros kritikė dr. Neringa Butnoriūtė, dr. Donata Mitaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė), Ernestas Parulskis (menotyrininkas), Neringa Mikalauskienė (rašytoja, vertėja, literatūros kritikė), dr. Manfredas Žvirgždas (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus darbuotojas). Pavardžių daug, bet surašiau visas. Nes jie atlaikė visą krūvį. Ne tik perskaitė stirtas daugiau ar mažiau vertų knygų, bet ir turėjo atlaikyti visą spaudimą, aiškinti ir aiškintis.

Šiemet knygų penketukai buvo renkami tik keturiose kategorijose. Pernai atsiradusi nauja publicistikos ir dokumentikos kategorija šiemet nesurinko pakankamai nominantų, kurie būtų tolygūs, verti kovos ir t. t. Verta dėmesio knygas atrenkančių specialistų mintis, kad šią kategoriją reikėtų skelbti kas dvejus metus, atitinkamai nominuojant ne per metus, o per dvejus metus išleistas publicistikos knygas. Šį kartą komisijos vertino knygas, išėjusias  nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. Balsuoti už ekspertų atrinktas knygas buvo galima Metų knygos rinkimų interneto svetainėje, taip pat siųsti laiškus elektroniniu ir paprastu paštu. Balsavo beveik 5000 daugiau skaitytojų nei pernai – iš viso 25 882.

Renginio organizatoriai – Kultūros ministerija, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija – kiekvienas delegavo po savo atstovą, kuris sveikino nugalėtojus. Jiems buvo įteiktas autorinis Metų knygos antspaudas, specialiai sukurtas ekslibris.lt. Kultūros ministerija kiekvienos kategorijos laimėtojui skyrė 500 eurų premiją, o Visuomeninis transliuotojas po 500 sekundžių LRT eterio – pažadėjo sukurti jų knygų reklamas ir visą kovo mėnesį priminti žiūrovams, kas yra nugalėtojai.

Pirmasis apdovanojimas buvo įteiktas už Metų knygą vaikams, kuri buvo renkama iš šių nominantų:

  • Dirgėla Tomas, iliustr. Karpavičiūtė Dalia. Benas – sapnų siuvėjas
  • Landsbergis Vytautas V., iliustr. Karpavičiūtė Dalia. Pūkis karalius
  • Norvila Paulius, iliustr. Šulskytė Jurga. Strykt pastrykt!
  • Zarambaitė Ignė, iliustr. Padimanskaitė Vanda. Stebuklingi senelio batai
  • Zavedskaitė Dovilė, iliustr. Šarmavičiūtė Jurga. Lietus ir skafandras

 


Nugalėtoja tapo Ignė Zarambaitė už knygą „Stebuklingi senelio batai“. Beje, kelerius metus vaikų knygos autoriai į sceną eidavo kartu su knygos iliustratoriumi. Bet šį kartą autorė atvyko viena. Tačiau sakyti „atvyko viena“ būtų labai netikslu. Tiek vaikų, tiek paauglių kategorijos laimėtojai turėjo pačias aistringiausias, linksmiausias ir... triukšmingiausias palaikymo komandas. Apdovanojimą įteikė Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, kuris paklaustas, ar balsavo už Metų knygas, atsakė teigiamai ir pašmaikštavo, kad kiekvienais metais dar ir savo statymus padaro, o kas vis dėlto nugalės? Nenuvertindamas pripažinimo svarbos, ministras, kaip kūrėjas, priminė auksinę taisyklę, kad kūryba turi dėl meno ir kilti iš vidaus, ir kai ji bus autentiška, apdovanojimai pradės kristi į rankas.

Tradicinės padėkos kalbos buvo atsisakyta, tačiau kiekvienas nugalėtojas nusipelnė trumpo šnektelėjimo su pokalbių moderatorių vaidmenį atlikusiais Julijumi Grickevičium ir Živile Kropaite. Ignė Zarambaitė trumputėlėje diskusijoje spėjo pasvarstyti apie rašymo vaikui sudėtingumą, apie netikėčiausius vaikų klausimus. Geroje vaikų literatūroje slypi didžiausia išmintis, pridūrė laimėtoja.

Gaila, bet knygų paaugliams penketukas šiemet vėl nesusirinko, bet buvo gausesnis nei pernai – keturios knygos:

  • Ežerinytė Ilona. Skiriama Rivai
  • Landsbergis Vytautas V. Žalčių karalienė
  • Meškauskaitė Audronė, Venislovaitė Aurina, iliustr. Dagilė Inga. Istorijos skanėstai
  • Zylė Kotryna. Sukeistas
     

Knygų paaugliams nugalėtoją paskelbė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, sveikinimo kalboje užsiminusi apie nacionalinio transliuotojo pastangas įtraukti paauglius į skaitymo procesą pasinaudojant įvairiomis ir kartais pačiomis naujausiomis technologijomis.
 


 

Metų paauglių knyga tapo Ilonos Ežerinytės „Skiriama Rivai“. Beje, Ilona Ežerinytė yra ne tik „etatinė“ paauglių penketuko dalyvė, bet ir, galima sakyti, etatinė laimėtoja. 2017 metais jos knyga „Sutikti eidą“ buvo nominuota šioje kategorijoje, tik apdovanojimo nelaimėjo, o 2018 metais į paauglių penketuką pakliuvusi knyga „Verksnių klubas“ tapo laimėtoja. Šiemet vėl pergalė. Atrodo, autorė bus suradusi savo adresatą, kurie ją palaiko ir salėje, ir balsuodami, ir skaitydami. Būtų buvusi įdomi diskusija apie literatūros paaugliams problematiškumo apsektus, deja, režisieriai rodė ženklus, kad diskusijai laiko nebėra.

Poezijos kategorija, kaip visada, intrigavo. Nominantai buvo labai įvairūs, bet visi labai stiprūs. Vieni tik ryškiai debiutavę, kiti patyrę vilkai, dar kiti jau nebesuskaičiuojantys, kelintą kartą jų knyga atsiduria poezijos penketuke:

  • Grainytė Vaiva. Gorilos archyvai
  • Jasponytė Jurgita. Vartai Auštrieji
  • Kaziela Vytautas. Alyvmedžiai
  • Kazlauskaitė Giedrė. Gintaro kambarys
  • Šlepikas Alvydas. Mano tėvas žūsta

Rūta Kačkutė, galima sakyti, kad tikra šio renginio „motina“, pakviesta paskelbti poezijos rubrikos nugalėtojo buvo kiek nustebinta renginio vedančiosios klausimo, kiek knygų per metus ji perskaitanti. (Gal kiek sutriko ir salėje sėdėję žiūrovai – nejučiom pakilnojo leidyklų maišelius po kėdėmis, kiek gi čia kilogramų, o tiksliau, kiek vienetų poezijos parsineš iš mugės ir ar užteks jos visiems metams?)

Poezijos kategorijos laureatu paskelbtas Vytautas Kaziela.
 


„Ar poezija jaunuolių menas?“ – keistą ir provokuojantį klausimą mestelėjo nugalėtojui žurnalistė. Atsilikęs nuo savo kartos, kaip pats save šmaikščiai pavadino autorius, pasamprotavo apie prioritetų susidėliojimus – kartais pirmiausiai namai, vaikai,  o tada jau poezija. Spėta labai trumpai šnektelėti apie poeto gyvenimo centre-provincijoje problematiką. Atsitolinimą ir įsiklausymą į kitus.

Renginiui einant visai link pabaigos priminti Metų knygos suaugusiesiems nominantai:

  • Gailius Marijus. Oro
  • Kulvinskaitė Virginija. Kai aš buvau malalietka
  • Morkūnas Vidas. Pakeleivingų stotys
  • Opolskaitė Daina. Dienų piramidės
  • Tumasonytė Jurga. Undinės
     


Žurnalistai Aldonos Augustaitienės, kuri buvo įpareigota paskelbti nugalėtoją, paprašė pasvarstyti, ar ši seniausia kategorija gali būti vadinama pačia svarbiausia? Jos pradėjo akcijos tradiciją, bet Aldona gynė vaikus, kurie nuo 2007 metų yra bene didžiausi ir aktyviausi balsuotojai. O balsuojantys už Metų prozos knygą skaitytojai savo balsus šį kartą atidavė M. Gailiaus romanui „Oro“. Pasveikinę nugalėtoją, moderatoriai jam mestelėjo gan provokuojantį klausimą: „ar tu prisiplakei prie madingos temos?“ (čia to paties būtų galima paklausti ir menininkių, pernai metais nukovusių auksinį liūtą Venecijos bienalėje). Gailiui beliko pašmaikštauti, kad deja, nebuvo tokios laiko mašinos, kuri, pradedant rašyti knygą, parodytų, kokia tema bus aktuali po penkerių metų. Būtų buvę įdomu paklausyti, ką autorius galvoja apie žmonijos laukiantį netolimą košmarą, apie knygų apimties mitus, apie rašymą galvojant / negalvojant apie skaitytoją – štai tiek pokalbio temų buvo užmegzta per tas kelias minutes, autoriui besėdint ant foteliukų su moderatoriais. Tačiau. Viskas taip ir liko. Nebaigta. Apskritai – šitas pokalbis atrodė padrikiausias. Gal jaudulys, gal laiko stoka. Bet kažkas čia jiems visiems trims nesirišo...

Visi gudrūs patarinėti. Ką buvo galima padaryti kitaip? Renginys jubiliejinis, komisijų darbo peripetijos, jo istorija ir kontekstai labai svarbūs, tačiau gal juos vertėjo iškelti prieš ar po laidos, kaip atskirą bloką. Paliekant daugiau laiko pokalbiams su autoriais. Nors renginys šį kartą buvo ilgas, lygiai valandą ir nė minutės mažiau, nugalėtojai tik keturi. Bet atrodė, kad kai kas vyko paskubomis, nukertant ir nukerpant. Iš tos skubos gal kai kurie nesusipratimai, nevykę klausimai, pajuokavimai, ne visai tikslūs autorių atsakymai (gal kai kuriems geriau ir nežiūrėti renginio įrašo, nes gali tekti stvertis už galvos, ar tikrai jis tą norėjo skaitytojams, žiūrovams pasakyti). Kai kuriems gal būtų buvę paprasčiau ir sklandžiau rėžti pasiruoštą padėkos kalbą, nei susijaudinus atsakinėti į ne visai rišlų moderatoriaus klausimą. O juk žurnalistai profesionalūs ir ne pirmą kartą vedantys kultūrines laidas ar apžvalgas, moderuojantys sudėtingas diskusijas. Kažkas šiame šventiniame vaizde nesilipdė iki galo ir tai buvo ne jų kaltė.

Gal tiesiog buvo bandyta jubiliejiškai aprėpti labai daug dalykų? Po renginio keli žiūrovai pasidalino mintimis, kad jie norėtų mažiau iškilmingų šviesų, daugiau lėtumo, paprastumo. Daugiau ir išsamesnių pokalbių su kūrėjais. Gal jiems artimesnėje aplinkoje. Tai tik svarstymai.

Laiko ieškojimams yra. Kitais metais, dar kitais metais, gal švenčiant Metų knygos rinkimų dvidešimtąjį renginį. Aišku, Metų knygos titulo laimėtojas šyptelėtų ir pasakytų, kad to laiko jau nebeturime.

Asta Plechavičiūtė

 Nuotraukos autorės

Programą įgyvendina