Naujienos

„Skelbdami Vaikų literatūros konkursą tikėjomės, kad autoriai atvers senus savo kompiuterių failus, pravėdins stalčius, ištrauks seniai parašytus ar nebaigtus kūrinius. Tikėjomės naujų vardų, aktualių temų, kurios atitiktų šiuolaikinių vaikų pasaulio suvokimą. Mūsų ieškojimai viršijo lūkesčius“, – džiaugiasi viena iš „Alma littera“ Vaikų literatūros konkurso organizatorių, leidinių vadovė Audronė Macijauskienė.

Mažuosius skaitytojus jau pasiekė visos konkurso nugalėtojų knygos.

Vaikų literatūros konkursas sulaukė daugiau dalyvių, nei organizatoriai tikėjosi: 103 autoriai atsiuntė 131 kūrinį. Savo istorijas konkursui rašė ir patyrę autoriai, ir debiutuojantys kūrėjai. Į antrąjį etapą pateko 15 kūrinių, kuriuos vertino solidi komisija – edukologė Austėja Landsbergienė, vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė, vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, dizaineris, vaikų iliustracijos žinovas Paulius Budrikis ir leidyklos komanda.

Konkurso nugalėtojas buvo išrinktas vienbalsiai. „Dėl nominantų, – teigia A. Macijauskienė, – teko ilgiau pasiginčyti. Galiausiai buvo nuspręsta skelbti net 3 konkurso nominantus. Jiems visiems buvo pasiūlyta išleisti savo kūrinius. Džiaugiamės, kad konkursą laimėjo debiutuojanti autorė, tačiau ne mažiau smagu, kad tarp nominantų atsidūrė ir jau žinomi vaikų literatūroje ir iliustracijoje vardai.“

„Lelijos nuodija miestą“: pasaulį keisti gali kiekvienas

Vaikų literatūros konkurso nugalėtoja Indrė Šalčiūtė – vaikų literatūros debiutantė. Žinią apie Vaikų literatūros konkursą ji aptiko internete ieškodama atsakymo, kaip išleisti knygą. „Man pasisekė, kad terminas dar nebuvo praėjęs“, – šypsosi konkurso nugalėtoja, kuriai laimėjimas suteikė progą savo istoriją paversti knyga. Ji pripažįsta: jei ne konkurso terminas, kažin ar būtų savo sumanymą užbaigusi.

Knygą „Lelijos nuodija miestą“ I. Šalčiūtė skiria 8–12 metų vaikams. „Iš pradžių planavau rašyti visai apie kitus dalykus, bet, matyt, tikrai man rūpėję dalykai patys įlindo į istoriją ir sujungė visus jos galus. Tuo metu pasaulį kaip tik buvo apėmusi pandemija, knygoje ji virto paslaptingąja liga. Skirtinguose kraštuose žmonės ėjo į gatves kovoti už savo teises – prisiminiau „Black Lives Matter“ judėjimą, Baltarusijos žmonių mėginimus nuversti diktatorių. Galiausiai atmintyje išniro ir kelerių metų senumo ekologijos skandalas Klaipėdoje, – beje, televizijos reportažas knygoje paremtas tikrovėje buvusiu straipsniu apie šį įvykį“, – pasakoja vaikų literatūros debiutantė.

I. Šalčiūtė neabejoja: jei ne dukros, turbūt mintis rašyti ir nebūtų atėjusi. Tik knyga skirta žymiai vyresniems vaikams nei jos – kol kas mergaitėms knygose įdomiausios iliustracijos. „Kai dukroms parodžiau ką tik iš leidyklos parsivežtą knygą, ledai, kuriuos jos tuo metu valgė, pasirodė svarbiau“, – juokiasi knygos, Vaikų konkurso nugalėtojos, autorė.

Indrė pasakoja, kad buvo įdomu dalyvauti knygos leidimo procese. „Nors pavardė ant viršelio yra mano, tiek daug žmonių skyrė savo laiko jai išleisti“, – ji sako ir atskleidžia, kad atidavusi savo kūrinį „Lelijos nuodija miestą“ iškart pradėjo rašyti naują knygą. Be galo norėtų, kad ir ji pasiektų jaunuosius skaitytojus.

Labiausiai už viską Indrė norėtų, kad perskaitę jos knygą „Lelijos nuodija miestą“ vaikai patikėtų, jog jiems nereikia jokių ypatingų galių ar talentų veikti, kurti ir keisti pasaulį.

„Katinas Miegošius“: vaikams nuo 5 iki 85-erių

Tarp Vaikų literatūros konkurso nominantų atsidūrusi pirmoji kalbininko, rašytojo ir vertėjo Egidijaus Zaikausko knyga vaikams „Katinas Miegošius“ mažiesiems skaitytojams pristato tris draugus – Katiną Miegošių, Varną Šiurpę ir Šikšnosparnį Šiukščių. Spalvingą draugų pasaulį nupiešė patyrusi iliustruotoja Reda Tomingas, savo darbais papuošusi Salomėjos Nėries poemą „Eglė žalčių karalienė“ bei Saulės Paltanavičiūtės knygą „Meksika Marija: indėnės mištekės istorija“.

Trumpų, juokingų pasakojimų rinkinį apie Katiną Miegošių E. Zaikauskas parašė dar 2018 metais. Siūlė vienai leidyklai, kitai: „Norėjau, kad Miegošius vieną rytą atsibustų tikroje knygoje. Jau kurį laiką ieškojau tokios galimybės. Nesu koks susiklostęs rašytojas, turintis aiškią rašymo viziją, nušlifuotą stilių ir apibrėžtą savo skaitytojų ratą. Todėl rašymą bandau, liečiu, ragauju. Mano knyga – dar, tebe ir jau vaikams nuo 5 iki kokių 85 metų, – tiek pats tikiuosi gyvensiąs.“

Kone visą knygą rašytojas pasakoja parašęs per vieną vasarą Bernardinų sode. Grįždamas iš darbo įsitaisydavo ant labai patogaus suolo. Ačiū Olandijos ambasadai. Greta vaikų žaidimų aikštelės ir valandai, dviem leisdavosi kelionėn katinų, varnų ir šikšnosparnių keliais. „Neskubriai pro šoną kinkuojantys miestiečiai, kas vaiku vedinas, kas su šuniu ant pavadžio, romantiškos porelės, žaidimų aikštelės klegesys, prislopintas miesto gaudesys tikriausiai ir buvo ta pagalvė, ant kurios prisapnavau visą knygą“, – sako knygos apie Katiną Miegošių autorius.

Konkrečių prototipų, kad koks padaras ar žmogus atitiktų konkretų personažą, jo knygoje nėra. Benamės katės ir varnos – privalomi kiekvieno miesto atributai. Kažkur po Užupį klaidžioja juodas katinas balta apykakle ir baltomis kojinaitėmis. Tai šen, tai ten sušmėžuoja varna protingomis akimis. O jau šikšnosparnių visą eskadrilę vėlų vakarą ant Altanos kalno gali išvysti. „Gal, veikiau, galėjai – po visų statybų šiemet nebemačiau“, – priduria ir išduoda, kad knygos personažų bruožai surankioti iš skirtingų žmonių, daugiausia – geriausiai pažįstamų. Rašyti įpusėjęs, sako, susivokęs, kad vieno personažo vardas sutampa su seno pažįstamo, deja, jau amžinatilsio, vardu. „Gal atsitiktinumas, jei tik tokių apskritai būna?“ – svarsto.

Laikyti rankose išleistą knygą E. Zaikauskui – be galo smagu. „Nesu tikras, kieno pavardė didesnėmis raidėmis ant viršelio turėtų būti užrašyta? Galgi – Reda Tomingas? Juk skaitytojai pirmiausia mato jos katiną ant viršelio, knygyne pirmiausia pervers ir peržiūrės nuostabius jos paveikslėlius. O tekstas – jau vėliau, kai pasidžiaugę iliustracijomis nuspręs perskaityti. Tad gal autoriaus pavardę didesnėmis raidėmis reikėtų rašyti knygos gale?“ – šypsosi ir priduria, kad ir teksto, ir iliustracijų autorius vienas kitą papildo, praplečia pasakojimą, iš skirtingos žiūros parodo personažus, įvairesnėmis spalvomis nudažo knygos pasaulį.

„Žvėrių kirpykla“: vaikai pastebi tiesą ir ją įvertina

Svajonės pildosi. Taip drąsiai galėtų pasakyti iliustruotoja, rašytoja Vaiva Jalo. Buvo laikas, kai kompiuterio paieškoje ji vis įvesdavo eilutę „vaikų knygos konkursas“. Vieną dieną tokį konkursą rado. Ir ne tik rado, bet nusiuntusi jam savo paveikslėlių knygą „Žvėrių kirpykla“ tapo pirmojo leidyklos „Alma littera“ vaikų literatūros konkurso finalininke.

„Diena ši lamai kitokia – šiek tiek baugi, šiek tiek keista. Tikrų tikriausia nežinia, kaip pasitiks ją kirpykla“, – tokiu eiliuotu tekstu prasideda maždaug dvejų–penkerių metų vaikams skirta V. Jalo paveikslėlių knygelė „Žvėrių kirpykla“. Knygos autorė, dviejų vaikų – penkerių Kristijono ir dvejų su puse Liutauro mama puikiai žino, kad kai kuriems vaikams kirpykla yra ne pati smagiausia vieta pasaulyje.

„Labai norėčiau, kad mano knyga vaikams padėtų įveikti kirpyklos baimę. Besišypsantys kirpykloje žvėreliai jiems turėtų kalbėti apie tai, kad kirpykla nėra neigiama patirtis, o sulaukti rezultato – visada smagu. Be to, juk visada įdomu pamatyti, kaip atrodysi pakeitęs šukuoseną“, – sako iliustruotoja.

Rinkdama knygos personažus kūrėja turėjo aiškų tikslą – pavaizduoti plaukuotus gyvūnus, iš kurių natūralių plaukų būtų įmanoma formuoti šukuosenas. Tiems, kurie plaukų neturi, ji uždėjo skrybėles ar perukus. „Net ir išgalvotose istorijose man norisi perteikti kaip tik įmanoma daugiau realybės, juk vaikai tiesą pastebi ir įvertina“, – ji tikisi.

„Ševeliūra“: jei būtų mažiau, nebūtų taip stipru

Dar vieną knygą apie kirpyklą Vaikų literatūros konkursui pateikusi populiarių knygų vaikams autorė Evelina Daciūtė iš tiesų konkurse dalyvauti neplanavo. Sako, tai – iliustruotojos Agnės Nananai nuopelnas. „Nors šis konkursas skirtas nebūtinai debiutantams, maniau, kad sukūrusi ką nors naujo galiu savo rankraštį siųsti tiesiai į leidyklą. Iki dienos, kai reikėjo atiduoti darbus, buvo likusios gal trys savaitės, kai Agnės užklausiau, ką ji ten piešia. Pasirodė, kad svarsto apie konkursą ir pasidalijo savo eskizais. Idėją ji turėjo, neturėjo teksto. Man užteko žvilgtelėti į eskizus, kai istorija pradėjo pati vyniotis, veikėjai įgijo vardus“, – pasakoja E. Daciūtė.

Knygą buvo lengva rašyti. „Gal dėl to, kad prieš tai ilgokai nieko nerašiau, tad ėmė ir pokštelėjo. Tarsi laukė savo laiko, o jam atėjus – op ir yra“, – juokiasi Evelina ir prisimena kartu su Agne iki paskutinės minutės svarsčiusios, ar siųsti tą „Ševeliūrą“ į konkursą, ar ne? Galiausiai numojo ranka, nusprendė pažaisti ir Agnė paspaudė mygtuką.

Vaikų literatūros konkursui kūrėjos pateikė ne tik istoriją, bet ir kelias iliustracijas, iš kurių turėjo būti aišku, kaip knyga atrodys vizualiai. Net viršelį turėjo. „Bet jį ėmė ir „nukosėjo“, – prisimena, – vos išsiuntėme, po kelių dienų interneto knygyne pamačiau ką tik išleistą estų autoriaus knygą, kurios viršelio idėja buvo identiška mūsiškei. Atsisakyti saviškio net skaudėjo. Bet ką padarysi – idėjos, matyt, sklando ore, kas pirmas nučiumpa, tas ir laimi“, – sako Vaikų literatūros konkurso nominantė.

Pagrindinė „Ševeliūros“ idėja kalba apie tai, kas draugystė yra ir ką reiškia duoti. „Kartais – atiduoti tai, ką labiausiai brangini. Augti ir auginti. Šioje istorijoje – drąsą. Asmeniniu pavyzdžiu. Mūsų su Agne devynmetėms dukroms Abigailei ir Liepai, kurios tapo pirmosiomis knygos skaitytojomis, atrodė, kad kirpėjas galėjo ir mažiau tuos plaukus nutrumpinti. Bet tame ir esmė: jei būtų mažiau – nebūtų taip stipru. Jei dėl draugystės negali daug, tai kokia tai draugystė?“ – svarsto Evelina.

Ji prisipažįsta, kad smagu būti įvertintai, smagu, kai tave pastebi, pagiria, paglosto ševeliūrą. „Ir vis dėlto nuo vertinimų negali būti labai priklausomas, – įsitikinusi Evelina, – tada tampi nevaldomu laiveliu, kuris, nuneštas į vandenyną, gali pražūti. Juk vertinimų būna visokių. Negi skęsi, kai prikraus akmenų?“

Konkurso organizatorių informacija