Donaldas Kajokas „Leistinas privatumas“

Pats autorius mums atvirauja, kad turi daugiau nei 200 dienoraščio sąsiuvinių – neišvengiamai teko rinktis, ką publikuoti (knyga ir taip daugiau kaip 700 puslapių). Pasirinktas 1979–1999 m. periodas nuo pirmojo eilėraščių rinkinio pasirodymo iki naujojo tūkstantmečio pradžios (padalyta į dvi dalis – iki ir po nepriklausomybės). Kitas autoriaus paatviravimas – publikuojami ne ištisi dienoraščio sąsiuviniai, o „tik tie, kurie atspindi dvasinį, intelektinį, pasaulėžiūrinį rašančio žmogaus kelią, jo vingius “. Kajokas pasilieka leistiną privatumą.

Visgi, ar tai leistinas privatumas, ar atrankinis atvirumas? Galima pritarti autoriui – juk bet kuris žmogus nori pasilikti kai ką sau ir ne tik apie save, bet ir apie aplinkinius. Todėl leistinas privatumas. Tačiau lieka smalsumas: o kas nepublikuota? Ir kaip likę įrašai pakeistų ir paties dienoraščio esmę, ir jį rašiusio žmogaus vaizdinį? Tad atvirumas (jo dienoraštyje daug), bet atrankinis.

Bala nematė to smalsumo. Toks autoriaus pasirinkimas. O tai, kas spausdinama knygoje, tikrai leidžia pažinti Kajoką, jo gyvenimą, kūrybinį procesą, šio vargus ir džiaugsmus. Pasimato ir šiek tiek anapus Kajoko per Kajoką: visuomenė, politiniai virsmai ir autoriaus mintys apie visa tai. Todėl įdomu turėtų būti ir kūrėjui, ir amžininkui, ir istorikui, ir, žinoma, kūrybos gerbėjui. – Marius Ėmužis