Darius Žiūra „Diseris“

Įtraukianti knyga. Pirmiausia dėl labai paveikaus pasakojimo būdo, kuris įvardijamas kaip „autobiografinė proza“. Taip tekstas išsilaisvina iš įprastinių literatūros apibrėžčių, ir jau skaitytojas renkasi, kaip jam žvelgti, koks žiūros taškas jam priimtiniausias.

Ši knyga yra labai įtikinantis pavyzdys – rašytojo kokybės ženklas, – kaip stilius gali užhipnotizuoti, sukeistinti tikrovę, perpasakoti realybės prozą, dokumentiką taip, kad ji taptų grožine, beveik susapnuoto įtaigumo. Su visais žmogiškais patyrimais, praeito amžiaus pabaigos aidais, meno ir ne meno ribų išbandymais ir peržengimais, su visomis gyvenimo ir negyvenimo detalėmis.

Taip ryškiai realybę gali matyti tik sapne. Būtent dėl to ši knyga tokia nereali ir įtaigi. Būtent dėl to ji pati gali rinktis ir renkasi literatūros lauke sau vietą, kurios nesugeba tiksliai lokalizuoti tyrėjų radarai. Ir turbūt dėl to „Diseris“ tarsi pats atranda sau lentyną. Šįsyk – „Metų knygos rinkimų“ prozos penketuke. – Antanas Šimkus