„Metų knygos rinkimų 2021“ nominantus pristato ekspertų komisijos nariai. PUBLICISTIKA IR DOKUMENTIKA

2022-03-30

Publicistikos knygų penketukas. Nuotr. Vygaudo Juozaičio


Akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ nominantus plačiau pristato akcijos ekspertų komisijos nariai. Šį kartą pristatomi kategorijos „Publicistika ir dokumentika“ nominantai.

Miglės Anušauskaitės knygą „Kas išsigando Šliūpo?“ (Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021) pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos pirmininkas literatūrologas doc. dr. Regimantas Tamošaitis.
Miglės Anušauskaitės komiksų knygutė „Kas išsigando Šliūpo?“ yra išradingas ir gyvas jaunimui skirtas kultūrinio švietėjiško pobūdžio leidinys, kuriame menininkės vaizduotės žaismas, estetinė kūrinio raiška puikiai jungiasi su pažintine ir edukacine funkcija. Kūrinio privalumai – gebėjimas meniniame vaizde imituoti vaikiško piešinio stilistiką (žiūrovą patraukiantis tariamas iliustracijų naivumas ir paprastumas), kartu piešinių kompozicija ir figūrų stilizavimo principai rodo dailininkės individualų stilių bei meninę brandą. Vizualinio suvokimo lygmeniu kūrinys yra itin patrauklus ir emociškai šiltas. Menininkės pasirinkta komiškumo strategija leidžia pasakojamą istoriją suvokti per subtilaus humoro prizmę, taip pasakojimo herojus yra sužmoginamas, iškeliamas iš neutralios šaltos istorinės erdvės ir tarsi sugrąžinamas į gyvenimą, todėl jo istorija darosi įdomi net jaunajam skaitytojui. Edukaciniu požiūriu tai labai sėkmingas projektas. Dar labiau imponuoja autorės drąsa pasirinkti pasakoti apie dviprasmiškai vertinamą asmenybę, pozityvistinių ir laisvamaniškų pažiūrų lietuvių visuomenės veikėją ir lietuvybės kūrėją Joną Šliūpą, kurio vardą, kompromituotą sovietmečiu, vengiama minėti net akademinėse bendruomenėse, kurį patyliukais ignoruoja katalikiškoji ir patriotiškoji visuomenės dalis. M. Anušauskaitės komiksų knyga žaismingai, bet kartu rimtai parodo mūsų kultūros ir tautinės savivokos raidos įvairovę, idėjinio gyvenimo sudėtingumą, nes vieningos būna tik totalitarinių ideologijų kuriamos visuomenės. Šia knyga, nukeliančia istorinius veikėjus nuo postamentų, autorė pasirodo esanti naujosios, laisvos kartos atstovė, kuri tikrai nebijo savo tautos istorinio kūrimosi peripetijų ir kuri ieško gyvybiško ryšio tarp praeities kultūros veikėjų ir dabartį kuriančio jauno žmogaus.

„Fokuse: moterys Lietuvos kine“ (sudarė Natalija Arlauskaitė ir Lina Kaminskaitė, Lapas, 2021) plačiau pristato akcijos knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė literatūros kritikė, žurnalo „Literatūra ir menas“ kritikos skilties redaktorė dr. Virginija Cibarauskė.
Natalijos Arlauskaitės ir Linos Kaminskaitės sudaryta dešimties straipsnių rinktinė „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ išskirtinė visų pirma tuo, kad ryžtasi užpildyti vieną iš mūsų kultūros baltųjų dėmių – parodyti, jog Lietuvos kinas nėra ir niekada nebuvo vien genialių režisierių vyrų kūrybos laukas. Režisierės ir antrosios režisierės, montuotojos, kostiumininkės ir prodiuserės lieka anapus „fokuso“, „už kadro“, nors jų indėlis į tai, ką ir kaip žiūrime, neabejotinas. Rinktinės straipsnių autoriai selektyvios atminties reiškinį Lietuvių kine analizuoja įvairiapusiškai: pristato užmirštas ar tiesiog nepastebėtas kine dirbusių ir vis dar tebedirbančių moterų asmenybes, patirtis ir veiklos trajektorijas, nagrinėja sociokultūrinius veiksnius, leidžiančius suprasti, kodėl lyties kategorija svarbi tiek kuriant ir vertinant, tiek mėgėjiškai žiūrint kino filmus. Rinktinėje publikuojamos ir įžvalgios, provokuojančios lietuviško kino tekstų analizės. Pavyzdžiui, N. Arlauskaitė argumentuotai pademonstruoja, jog pastarųjų dešimtmečių fenomenu vadinamos queer tematikos neišvengė net sovietmečiu Lietuvoje kurtas kinas.

Norberto Černiausko knygą 1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė literatūrologė dr. Dovilė Kuzminskaitė.
Mokslo studijoje „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ Norbertas Černiauskas sėkmingai įgyvendina itin ambicingą tikslą – papasakoti apie tai, koks gyvenimas 1940 m. vasarą vyko Lietuvoje didžiųjų istorinių pokyčių akivaizdoje. Remdamasis įspūdingu skaičiumi šaltinių (dokumentų, dienoraščių, laiškų ir kt.) istorikas prieš skaitytojo akis atveria įvairiapusį to meto aplinkos vaizdą – pasakoja apie tai, kaip atostogauta, kaip dirbta, kas skaityta, kokiomis nuotaikomis gyveno to meto žmonės, apie ką svajojo, ko baiminosi. Autoriaus balso tekste kone visai nejusti – jis chameleoniškai prisiderina prie kūrinio užmojo ir tampa dar viena teksto figūra ir iš šio sveiko nuotolio nuo tiriamojo objekto kuria savitą aplinką ir nuotaiką, puikiai perteikia epochos atspalvius, ko nesugeba padaryti tradiciniai istoriniai pasakojimai.

Agnės Narušytės knygą „Chronometrai: įsivaizduoti laiką, arba chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2021) plačiau pristato akcijos knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė dailės kritikė ir parodų kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė.
Agnė Narušytė, rašydama apie meną, visuomet parašo apie pasaulį. Jos tekstuose kultūros reiškiniai ir meno kūriniai įgyja daugybę kontekstų ir atveria iš pirmo (dažnai ir iš antro) žvilgsnio neįžiūrimas matymo galimybes. „Chronometrai. Įsivaizduoti laiką, arba chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ – monumentali monografija apie laiką ir meną, ir įvairiausias įmanomas jųdviejų sukibimo briaunas. Kaip laikas matomas ir patiriamas Lietuvos menininkų ir ypač fotografų kūriniuose, koks menininkų santykis su praeitimi ir atmintimi ir kaip meną veikia filosofijos ir fizikos atradimai – apie visa tai rašydama, A.  Narušytė vienoje rankoje nešasi menotyrinį ir kultūrologinį bagažą, o kitoje – literatūrinę teksto kokybę. Gal būtent tai ir sudaro skaitymo malonumą.

Aušros Marijos Sluckaitės knygą „Už posūkio – kitas dangus: „Zekai“ ir kitos istorijos“ („Kultūros barų“ leidykla, 2021) plačiau pristato akcijos knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narys literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus.
Autorės knyga iš pat pradžių įtraukia, tiesiog įmeta į teatro pasaulį, nes rašyta žmogaus, kuris nuolat jaučia ryšį su ta meno sritimi. Autobiografinių motyvų prisodrinti pasakojimai galbūt ir peržengia įprastines publicistikos ribas, tačiau šiam žanrui būdinga esminė savybė – sąsaja su visuomeniniu, politiniu viešuoju gyvenimu ir jo atšvaitais – išlieka visus tekstus vienijančia gija. „Juoda paguodos taisyklė“ – pirma knygos dalis, skirta spektaklio „Zekai“ (drauge su J. Jurašu) kūrimo Niujorke ir ne tik jame tekstams ir kontekstams, meistriškai taikliomis detalėmis atskleidžiama pjesės statymo genezė ir to reiškinio egzistavimo kaina. Gyvas pasakojimas, puikus stilius įtrauks į skaitymą ne tik šiai mūzai pašvęstuosius. Kitas knygos fragmentas – „Klajonių dienos“, kurį sudaro keliolika esė, beveik grožinės literatūros principais kuriamų tekstų. Proziniam pasakojimui būdingos stiprios, „novelinės“ pabaigos, sklandus, taiklus, ritmuotas sakinys, įtaigiai sukomponuota vaizdų poetika ir slinktis galėtų nunešti labai toli, jei ne pačios autorės valia sugrąžinti skaitytoją prie tam tikrų realistinių, šio pasaulio detalių ir esė žanro. Paskutinė (trečia) knygos dalis palikta be pavadinimo – ji skirta atsiminimams, susijusiems su pačiais artimiausiais. Tačiau ir čia, pasakojimui balansuojant tarp visuomeninių politinių ir asmeninių realijų, išlieka dėmesys detalei, sklandžiam žodžiui, eseistiniam kalbėjimo stiliui. Puikus stilius, teatro pasaulio gelmė, prisiminimų gyvastis, grožinio teksto įtaiga ir eseistinė publicistika – visa tai savitai jungiasi A. M. Sluckaitės knygoje. Tad argi neverta paskaityti?

 

 

Organizatoriai