Skaitymo metai - Naujienos:„Metų knygos rinkimai“: komisijos darbo virtuvė ir knygų tendencijos

Naujienos

2020-10-26
„Metų knygos rinkimai“: komisijos darbo virtuvė ir knygų tendencijos


Tikriausiai natūralu, kad po pernykščių atgarsių nebuvo lengva vėl rinkti Metų knygas. Dauguma skaitytojų ir kritikų turi savo favoritus, jiems nepatekus į penketukus, neretai stebisi ir kvestionuoja komisijos sprendimą. Viena vertus, diskusijos, įtampos ir konfrontacijos palaiko literatūros proceso gyvastį ir suponuoja kokybę, kita vertus, svarbu ir tai, kokie ir kaip argumentai išsakomi. Dar svarbi ir diskusijų kultūra, suvaldyti emocijų pliūpsniai. Kaip ir kasmet, norime plačiau atverti rinkimų virtuvę: aptarti procesą, iškristalizuoti kriterijus.

Ekspertai vertino knygas, išleistas nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. Organizatoriai pateikė vertintinų knygų sąrašus, tačiau kiekvienas komisijos narys aktyviai sekė literatūros procesą ir galėjo šiuos sąrašus papildyti. Visą vasarą ir rudens pradžią skaitėme ir individualiai sudarinėjome galimų pretendentų sąrašą. Rugsėjį vyko net 2 posėdžiai, kurių metu buvo itin daug diskutuojama, teikiami savi ir analizuojami kolegų argumentai. Priimtas bendras sprendimas, kuris tenkintų visus komisijos narius. Taip – kartais būna, kad, išklausius visus vertinimus, asmeninis favoritas lieka už penketuko ribų. Taip – kartais „pakankamai geros“, „perspektyvios“ knygos taip pat nepapuola į galutinį sąrašą. Banaliai skamba, bet vis tik tai – „Metų knygos rinkimų“ penketukas, ne dešimtukas ir ne dvidešimtukas – įtraukti visų „įdomių“ knygų mes negalime. Rinkome vertingiausias, talentingiausiai parašytas ir ryškiausias knygas. Analizavome bendrąjį metų kontekstą ir knygos vietą, savitumą, išskirtinumą konkretaus autoriaus kūrybos kontekste. Siekiama reprezentuoti literatūrinio lauko įvairovę, atkreipti dėmesį ir į perspektyvius debiutantus, ir į naujais vėjais dvelkiančių profesionalų kūrybą. Vis tik pagrindinis kriterijus išlieka toks pats – literatūrinė kokybė. Tai – tematikos aktualumas, naujumas, originali jos interpretacija, arba savitos prieigos, kūrybinio sumanymo išpildymas, gebėjimas tiksliai ir kūrybiškai naudotis kalbiniais registrais, įtaigumas ir kiti svarūs dalykai.

Taip pat buvo aktyviai keliami rinkimų nuostatų klausimai, teikiami pasiūlymai, siekiant dar labiau pagerinti viso proceso kokybę.

O dabar, apie tai, kas svarbiausia, – apie knygas. Apskritai, bendra komisijos nuomonė buvo vieninga – šių metų nevadintume pačiais derlingiausiais. Būta nemažai atvejų, kai visumos perspektyvą užgoždavo autoriaus negebėjimas suvaldyti medžiagos, arba greta gerų tekstų „klijuojami“ seklesni, vidutiniai. Vis tik radome kelis „perliukus“, knygas-įvykius, kurie ir pateko į penketukus.

Poezijos penketuke džiugino perspektyvūs debiutai (I. Toleikytė), ilgai brandintos ir išlauktos knygos (E. Striogaitė), nauji vėjai profesionalų kūryboje (A. Marčėnas), originali verstinė poezija (R. Užgiris), tarpdisciplininė kūrybinio gyvenimo retrospektyva (T. S. Butkus). Nesuabejota dėl Ievos Toleikytės poetinio debiuto – knygos „Raudonas slidus rūmas“. Tai – talentingai sukurta, aktuali poezija, svarstanti, skatinanti kelti klausimus apie antropoceną, žmogaus įtaką ekologijai, jo santykį su įvairiomis gyvybės formomis. Socialine tematika, „mažųjų žmonių“ problematika taip pat žavėjo trečioji Enrikos Striogaitės knyga „Žmonės“, pasirodžiusi po 14 metų pertraukos. Jaučiama autorės poetinė branda, puikus kalbos valdymas, kūrybiškos prieigos. Rimo Užgirio „Tarp“ – kokybiškai parašyta, tapatybės, vietos problematiką nagrinėjanti poezija. Anot komisijos narės Elžbietos Banytės, knygoje „namų pojūtis nenusaldintas, nepersunktas melancholiško dūsavimo“. Aido Marčėno „Ir“ patraukė dėmesį savitu autoriaus poetikos šuoliu, kitoniškumu. Tai – grakšti, įžvalgi poezija, aktualizuojanti poeto, žmogaus vietą visuomenėje ir kultūros istorijoje. Tomo S. Butkaus „Ežerožemė“ – meno kūrinys, preciziškai sukonstruotas tarpdisciplininis tvarinys, pasižymintis originalumu, drąsiais kūrybiniais eksperimentais.

Kaip ir poezijos, prozos penketukas – įvairus: nuo romano iki novelės, nuo autobiografinės (autofiction) iki smulkiosios prozos. Pastebėtina, kad dauguma išrinktų autorių – profesionalai, jau gerai įsitvirtinę literatūros lauke. Maloni išimtis – antrąją knygą išleidusi Akvilė Kavaliauskaitė. Komisija nesudvejojo dėl Undinės Radzevičiūtės knygos „Grožio ir blogio biblioteka“. Stilingas, išmoningas romanas turi svarų istorinį ir metaliteratūrinį foną, kelia universalius filosofinius klausimus. A. Kavaliauskaitės „Kūnai“ tęsia lietuvių novelės atgimimą – jos tekstai skvarbūs, lakoniški, pagaulūs, užgriebiamos įdomios po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo brendusios jaunosios kartos laikysenos. „Geležinėje Stalino pirštinėje“ Herkus Kunčius lieka ištikimas savo kuriamai poetikai. Knygoje ryškus istorinis pjūvis, taiklios ironijos smeigutės, įtraukiantis siužetas. Sigito Parulskio „Dvigubo dugno keleiviai“ – smulkiosios prozos ir meninių fotografijų knyga. Komisijos nario Dainiaus Vaitiekūno teigimu, tai „ironiška ir stilistiškai nepriekaištinga autofikcija, pasižyminti meistriškai sukurtomis jungtimis tarp vaizdo ir žodžio, poezijos ir prozos, esė ir novelės“.

Alfonso Andriuškevičiaus „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015“ dėl priklausymo autobiografinės prozos žanrui (autofikcija) buvo įtraukti būtent į šią kategoriją. Kaip rašo komisijos narė Jūratė Čerškutė: „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai“ yra ne fikcijos, o gyvenimo, ne prozos (nors jos ir netrūksta), o poezijos pusėje. Tai Andriuškevičiaus skaitymo dienoraštis, vaizdų archyvas, gamtos kalendorius, nuolatinės rašymo ir rašto refleksijos, kasdienybė su savo rutina ir paprastumu bei juos sutrikdančiais išorinio gyvenimo įvykiais.“

Komisija labai džiaugiasi vėl galėdama pristatyti publicistikos ir dokumentikos kategoriją (2019 metais ji neskelbta). Bene ryškiausia jos tendencija – į literatūrą ateinantis mokslas (K. Jakaitė): sklandžiai, pagauliai, talentingai parašyti informatyvūs ir intriguojantys pasakojimai. Rinkome ne penketuką, o ketvertuką, nes pagrindinis tikslas – ne kiekybė, o literatūros kokybė. Taip pat renkami šiuolaikinių autorių kūriniai, todėl kai kurie kokybiški, geri leidiniai liko už akcijos ribų (pavyzdžiui, „Kultūrišku keliu. Juozo Tumo-Vaižganto laiškai“). Akcijos organizatoriams pateikėme pasiūlymą tikslinti ar net pervadinti kategoriją, apsvarstyti, kokie negrožinės literatūros kūriniai gali pretenduoti į šią nominaciją.

Iš viso derliaus suformuotas reprezentatyvus, aktualias temas analizuojančių ir aktualizuojančių knygų ketvertukas: nuo vienos epochos liudijimo Emilijos dienoraštyje iki lietuvių dizaino Šaltojo karo kapsulėje, nuo Vilniaus atminties punktyrų iki Jono ir Adolfo Mekų gyvenimo lai(š)kų. Vienbalsiai pritarta Karolinos Jakaitės knygai „Šaltojo karo kapsulė: lietuvių dizainas Londone, 1968: vieno paviljono istorija“. Žavi originalus knygos objektas, tyrimo apimtis, reprezentatyvumas, patraukliai pateikiami faktai ir jų interpretacijos. Apie kūrybos iššūkius nelaisvame pasaulyje, gerai atskleidžiant Šaltojo karo kapsulės metaforos daugiaprasmiškumą. Taip pat nesudvejota dėl Adolfo ir Jono Mekų epistoliarikos „Gyvenimo lai(š)kai“ (sudarytojas Kęstutis Pikūnas). Ši knyga – įdomių, išskirtinių asmenybių ir laikmečio, skirtingų kultūrų sandūrų paveikslas. Kaip rašo komisijos narė J. Čerškutė: „Tai dviejų skirtingų pasaulių – laisvojo ir okupuotojo, Vakarų ir Rytų, kapitalizmo ir komunizmo sankirta, kurioje ryškėja Mekų gyvenimo Amerikoje kasdienybė, kūrybiniai nusiteikimai, planai ir kūrybinio kelio trajektorija.“ „Vilniaus atminties punktyrus“ tyrinėjusi Gabija Lunevičiūtė gebėjo kūrybiškai papasakoti apie dvylika Vilniaus rajonų, leido išgirsti senųjų gyventojų balsus. Subjektyvios istorijos čia puikiai dera su objektyviais faktais, atskleidžiama plati daugiataučio miesto kultūrinė panorama. „Emilijos dienoraštis“ – vieno žmogaus gyvenimo ir vienos epochos liudijimas – skvarbus, sąžiningas ir autentiškas – žavėjo paprastumu, o kartu po juo slypinčia gelme.

Pabaigoje norisi paraginti autorius rašyti, o skaitytojus skaityti, aktyviai reikšti savo nuomonę, ginčytis, dalytis ir kitaip gyvinti literatūrinio lauko vyksmą. Vis tik labai svarbu prisiminti – net patys rimčiausi rinkimai su aiškiai apibrėžtomis griežtomis taisyklėmis visada turi ir... žaidimo faktorių.

Lina Buividavičiūtė 
 
 

Programą įgyvendina