Gintaras Bleizgys, „Šešėlių upė“

Šešėlių upė: eilėraščiai / Gintaras Bleizgys. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 59 p. – ISBN 978-609-498-002-2
 

Už gyvą, jautrų, autentišką asmens egzistencijos mąstymą, kultūros atšvaitų prisodrintą poetinį kalbėjimą, netikėtas vaizdinių jungtis ir kontrapunktus, už sofoklišką sąmonės ir pasąmonės vaizdinių tėkmės dramaturgiją.

„Tai – sunki ir lengva, elegiška ir elegantiška knyga, kurioje sielos „tamsybė“ turi savo spalvą ir grožį. Poetas vienu metu kalba keliais lygmenimis, improvizuoja keliomis temomis, tarsi grotų poezijos vargonais („mano veidas su tūkstančiu kaukių“, „upėtakis tyli mano balse“, „griaudžia varpai mano sieloj“, p. 7–8). Sąmonės tėkmėn pakliūva froidiški praeities traumos motyvai, mitų, literatūros ir dailės kūrinių, Biblijos siužetai, kurių veikėjai tampa kalbančiojo profiliais, egzistencinių situacijų atitikmenimis ar bendrakeleiviais („Sofoklis džoisas ir dikensas švyturys / rodo kelią grįžtantiems į namus / o mes tolstame traukiniais nuo savęs“, p. 12). Asmens egzistencija mąstoma skvarbiai, gyvai ir jautriai. Gyva minties tėkmė, graužiasi kaip upelis pro ledus, požemių tamsumas ar medžių šaknis, mintis sūkuriuoja, stabteli, pulsuoja. Mąstoma iš paties giliausiojo sielos gylio.

Savistaba, kismo jausmas ir kartu nuolatinis buvimas visuose laikuose yra pagrindinė būsena („savo sąmonėse mes nuolat / kaip molį minkom laiką ir erdvę / spinduliuodami gravitacines bangas / todėl esu jūra / todėl vis konstruoju pasaulį iš nesustabdomos / tėkmės ir atplaišų todėl mirusieji / yra su manimi per visas mano dienas“, p. 53). Srūvančios būties poetinis apgiedojimas – tai aukštasis žanras, sofokliškoji dramaturgija, sutvarkanti vaizdinių srautą į klasikinę formą – trijų dalių (scenų) rinkinį kaip dramos kūrinį, kur užtraukiamų užuolaidų motyvas veikia ir kaip teatro scenos dalis.“ Rita Tūtlytė