Donaldas Kajokas. „Kazašas“

Žinomo poeto, Nacionalinės premijos laureato pirmasis romanas. Jame susipina tikrovė, sapnai, fikcijos. Knygos kompozicija – tartum dvigubas apskritimas. Viduryje – pagrindinio veikėjo Izidoriaus, buvusio verslininko, netikėtai susidomėjusio tapymu, gyvenimas ir beprotystė. Antrasis, išorinis, ratas naujai interpretuoja Marijos Magdalietės motyvą: prostitutės širdis – vienintelė širdis, neapleidžianti besikamuojančio žmogaus netgi tada, kai jo smegenis iki galo išdegina „juodoji ugnis”.

Pasak poetės Violetos Šoblinskaitės, D. Kajokas – prigimtinis humanistas, tad jo romane, net pačiuose drastiškiausiuose puslapiuose, nerasime nei nemotyvuoto skaitytojo šiurpinimo, ko nestinga šiuolaikinėje literatūroje, nei paniekos herojaus gyvenimo būdui. D. Kajokas – Rytų filosofijos žinovas, meilės filosofas, jam net ir žmogaus nuopuolyje svarbu įžiūrėti motyvacines slinktis, kurios žadina supratimą, atjautą, toleranciją.  

Metų knygos rinkimai, regis, virsta tradicija. Tai džiugina, nes akcija rodo padidėjusį dėmesį lietuviškai knygai. O šis dėmesys – vienas iš žingsnelių rimtai susirūpinti pačia lietuvių kalba, jos gyvybingumu, prestižu ir būkle, neleisti jai nuskursti, nunykti, būti nustumtai į pašalį. Toks pavojus, deja, nėra vien tuščias garsas. Kiekviena kalba – ne tik bendravimo priemonė, bet ir tautos atmintis, istorija, požiūris į pasaulį: savitai niuansuotas, unikalus, kitoks nei tų, kurie kalba, tarkim, angliškai, vokiškai, ispaniškai, kiniškai ar rusiškai. Be savo kalbos mes būtume niekas – tapatybę ir savigarbą praradę neaiškaus žemės lopinėlio, nežinia, kokios tautos ir valstybės antrarūšiai duonos valgytojai.
Turint tai galvoje Metų knygos rinkimai, mano galva, jau šiandien yra kur kas rimtesnė akcija nei daug kam gali atrodyti.
O kurią knygą iš penkių išsirinks skaitytojai – antraeilis klausimas. Jos visos, o ir daugelis kitų, nepatekusių į penketuką, vertos rimto skaitytojų ir literatūrologų dėmesio.

Donaldas Kajokas