Gintalas, Dainius „Adatos“

Dainius Gintalas (g. 1973) – poetas, vertėjas, libretų autorius. 1997 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Angis“, o 2007 m. pasirodžiusi antroji poezijos knyga „Boa“ buvo įvertinta Jaunojo jotvingio premija bei Literatūrinės skrybėlės prizu. Autorių kritikai ir poezijos mėgėjai vertina kaip vieną įdomiausių jaunesniosios kartos kūrėjų.
 
Eilėraščių rinkinys „Adatos“ – trečioji D. Gintalo knyga. Poetą dominančios temos – žmogaus valdymo ir paklusnumo psichologija, savinaikos mechanizmai, priklausomybės, kompleksai, silpnybės, nuodėmė ir jos atpirkimas, erotikos ir mirties samplaika, gyvybės paslaptis, keistas formas įgaunantys vyro ir moters santykiai, laisvės ir jos ribojimo apraiškos.
 
Pavadinimas „Adatos“, pasak poeto, yra daugiaprasmis. Pirmiausia jis nusako skausmingas būsenas, buvimą tarsi ant adatų, tarp adatų. Taip pat dirglią, ekspresionistinę kalbėjimo manierą, panėšėjančią į nervingą siuvamosios mašinos bilsnojimą, į negrabų siuvinį, kai gyvenimą tenka lopyti. Taip pat adata – dažniausiai moters instrumentas. O moters, stiprios ir valdingos, figūra knygoje yra labai svarbi. Bet drauge adatos, nors duriant ir skausmingos, siejasi ir su gydančia energija, medicina, akupunktūra, taigi, su sanatorija, gydykla, globa. Todėl kiekviename knygos skyriuje randasi „Mikstūros lašai“ – klasikinės struktūros ir poetikos haiku. Nors knygoje dominuoja ritmiški verlibrai, prie jų šliejasi ir minėtieji haiku, ir sonetai, ir viena eilute nusakomi siurrealistinio pobūdžio poetiniai blykstelėjimai. Ne veltui D. Gintalas laikomas poezijos ekvilibristu, išmoningai derinančiu įvairius stilius ir poezijos žanrus.

„Tai chtoniška poezija, besigalynėjanti su aistromis, manijomis, kasdienybės chimeromis, Moterimi; sklinda iš (pa)sąmonės užkaborių, požemių, koridorių, kuriuose šviesa grumiasi su tamsa. Autorius it Minotauras klaidžioja jų labirintais – ir visgi pro ADATOS ausį išlenda, randa išėjimą į šviesą: tame siautuly yra dzeniško romumo, taikos, susitaikymo.
Sūkuriuojanti, siautėjanti poetinė vaizdinija, artima ekspresionizmo ir siurrealizmo estetikai, nesuvaidinta, neišgražinta, natūrali, išgyventa; tekstai tvirtai sudygsniuoti plieniniais ritmo siūlais...“ (Gytis Norvilas)