Eidrigevičius, Stasys „Giedanti gaidžio galva“

Tarptautinį pripažinimą pelniusio Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Stasio Eidrigevičiaus tarmiškai parašyta poema – savotiškas himnas tėviškei ir vaikystės metams. Greta pateikiama jos perraša bendrine lietuvių kalba. Knyga iliustruota autoriaus piešiniais, fotografijomis ir archyvine medžiaga.
 

„Donelaitiškai rupiai poemoje „Giedanti gaidžio galva“ prisimindamas vaikystę St. Eidrigevičius nesistengia paveikti skaitytojo nostalgija, sentimentais ar grauduliu: šiandien net ir labai talentingam autoriui tai reikštų savinaiką. Prisiminimai išnyra ryškiai, spontaniškai ir nevalingai, kaip juos atgaivinti, nugyvenus jau didžiąją dalį gyvenimo, geba tik neaktualioji atmintis. Be duoklės grožiui, akimirkos svarbai ir be užsakovo, kad ir kas jis dabar būtų... Atmintyje ryškėja tai, nuo ko jautrus žmogus yra bejėgis pabėgti, nors jis gyventų tūkstančius kilometrų nutolęs nuo savo pirmojo įsisąmoninto namo. Kaip sapne, vaizdai iškyla ryškūs, nesusiję, tačiau iš jų susidaro dingusios kaimiškos Lietuvos paveikslas, kuriame be hierarchijos sugyvena visi mūsų iš senelių girdėti, skaityti, ar, kas gimęs pirmojoje XX a. pusėje, dar patirti dalykai. Taip pat  mitai, kasdienybės detalės, kurios šiandien, jaučiantis ir Europos dalimi, siurrealistiškai ir moderniai sukimba į visiškai nieko bendra su provincialia  agrarine kultūra neturinčią visumą. Net ir Panevėžio apylinkių kaimo tarmė tampa vienu iš fantasmagoriško regėjimo dėmenų. Autorius savo vaikystę stebi tarsi „sėdėdamas būdelėj / Už kūtės / Tartum kunigas klausykloj / Laukdamas išpažintojų...“ Svarbiausias išpažintojas yra jis pats. St. Eidrigevičius  pradėjo rašyti poemą oro uoste, nežinia dėl ko. Kaip nežinia dėl ko, prabėgus keliasdešimčiai metų nuo gimimo, mes imame domėtis savo šaknimis, prisimename iš vaikystės kunigą su sutana iki žemės, po varnalėšom lizdą, pilną kiaušinių, „kurių niekas nerado“, už namo – avietes, už klėties (dabar galbūt jau sodybos plane) – agrastus, alyvinių obuolių kvapą ir kiaušinienę. Tiesiogiai su St. Eidrigevičiumi man siejasi A. Šliogeris, jo „Bulvės metafizikos“ Antroji dalis: „Mano senelio pirkia graži, tačiau tas grožis tarsi prigludęs šešėlyje, todėl niekada nenusibosta. Jis būtent belaikis, todėl senelio pirkia graži visąlaik, per visą mirtingojo gyvenimą; tai ne iš kalbos lavonų sumontuotų puošmenų, o pačios gyvosios Žemės grožis, išsaugantis savo patrauklumą ir paslaptį lygiai taip pat kaip ąžuolo, žolyno arba upelio grožis: jis vis tas pats ir vis kitoks, kaip pavasariai, kaip sprogstančių medžių žaluma, kaip auksinės sietuvos upeliuose – ar visa tai gali atsibosti, ar tai gali pasenti“. Šalia A. Šliogerio dar pridėčiau šį tą iš St. Eidrigevičiaus – giedančią gaidžio galvą,  utėles, traiškomas ant stalo, mišką, kuriame būna gyvačių bei vilkų, siuvimo mašiną „Singer“,  sriuboj gabalą dešros, lašinių, bulvių, pipirų, lapelių... „Ir taip kasdien...“ (Giedra Radvilavičiūtė)