Kazlauskaitė, Giedrė „Singerstraum“

Poezijos rinkinių „Heterų dainos“ (2008) ir „Meninos“ (2014) autorės trečia poezijos knyga. Poetė atsiriboja nuo dvasingo giedojimo ir skambių žodžių, pasikliauja konkrečių patirčių, būsenų bei vaizdų perėjimu į poezijos kalbą ir sukuria ypatingą tikrumo įspūdį.

Žinojau, kad tai bus ritmiška, mokys silabotonikos; „Singer“ beveik matematikė. Reikėjo siūti karnavalui, iš pradžių raganos apsiaustą, paskui apsiūti lėles, tada kompensuoti stygių spintoje. Aštuntoje klasėje gyvenau bendrabutyje greta vyresnių muzikančių kambario; kažkuri iš jų nuo pat ryto, pagrojusi gamas, imdavo skambinti Liszto „Liebestraum“. Tuo metu ir tame kambaryje formavausi kaip į nieką nepanašus padaras, mintąs Goethe‘s „Faustu“, operų libretais ir svajomis. Dabar man jau tarsi ir nieko nereiškia tas patetiškas kūrinys. Svajoju ne tiek apie meilę, kiek apie vienatvės, mąstymo, meditacijų laiką, kurį padeda atrasti siuvimo mašina. Todėl „Singerstraum“.

Šita knyga žymi ir išsivadavimą iš savo prigimtinės sėslybės. Vis dėlto kuo daugiau keliauju, kuo globaliau esu priversta mąstyti, kuo daugiau kalbos zonų patiriu – tuo svarbesnės man tampa vaikystės erdvės, gimtinė; tuo labiau pasitikiu savo tapatybe – esu lietuvė, rytų europietė. Maža to, rašau eilėraščius – paradoksalu, skelbiu savo mažai kam aktualias asmenines patirtis. Keliauju kaip tik dėl jų; jie yra priežastis, kodėl man pavyksta pamatyti pasaulio. Simboliškai grįžtu į praėjusio amžiaus pradžią, tarpukarį, pirmąją Nepriklausomybę, kai lietuvių inteligentai važiavo lavintis į Vakarus.

„Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių rinkinys Singerstraum – aukščiausios meninės vertės išpažintinė poezija. Tai asmeniškas, emocingas, bet tuo pat metu ir santūrus, neretai – autoironiškas kalbėjimas. Rinkinio pavadinime užšifruota ir siuvamosios mašinos Singer monotoniška daina, ir aliuzija į Franzo Liszto Liebestraum – romantiškąsias meilės svajas fortepijonui. Kitaip tariant, Singerstraum dėmesinga vidine ausimi girdima ir užrašoma kasdienybės muzika. Poetės meistrystė slypi gebėjime suvaldyti kalbą, apvalyti ją nuo patetikos, sausų abstrakcijų, klišių. Tačiau svarbiausias išpažintinės poezijos elementas – išskirtinę biografiją turinti drąsi ir gyva asmenybė. Kazlauskaitė neabejotinai tokia ir yra, tokie ir jos eilėraščiai – gyvi, tikri, prasmingi.“ (Virginija Cibarauskė)