Ališanka, Eugenijus „Empedoklio batas“

Eugenijus Ališanka (g. 1960 m.) – žinomas poetas ir vertėjas, be daugelio puikiai įvertintų poezijos knygų bei vertimų, išleidęs ir tris esė knygas: „Vaizdijantis žmogus“ (1998 m.), „Dioniso sugrįžimas“ (2001 m.), įvertintą Kultūros ministerijos premija, ir „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (2012 m.), nominuotą 2012-ųjų Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje ir įtrauktą į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Naujausioje savo esė knygoje „Empedoklio batas“ E. Ališanka gilinasi į šiandienio žmogaus situaciją, subtiliai balansuodamas tarp kultūros ir kasdienybės. Tekstai konstruojami ne linijiniu būdu, bet remiantis asociacijomis, įžvalgomis, vaizduote, audžiamas tankus tinklas, kuriame nesunkiai įžvelgiamos pagrindinės gijos, suteikiančios tekstams savotišką siužetiškumą ir netgi tam tikrą vientisumą visai knygai. Knygos personažas – savotiškas dvidešimt pirmo amžiaus Odisėjas, kuriam rūpi ne kelionės tikslas, bet jos iššūkiai, prasmės, tai, kas lieka kelionės paraštėse. Asmeninės patirtys susipina su kultūrinėmis, literatūrinėmis įžvalgomis, su vaizduotės pliūpsniais, tekstai tampa daugiasluoksniai, neretai ironiški, artimesni literatūrai nei tradiciškai suvokiamai eseistikai.  

„Eugenijaus Ališankos esė knyga Empedoklio batas tęsia geriausias lietuvių eseistikos tradicijas – kultūrinis kontekstas persipina su autobiografiniais elementais, sudarydami žaismingas, šmaikščias asociatyvias jungtis. Vyksmo šaltiniu neretai tampa koks nors iš pažiūros nereikšmingas nutikimas, kažkada perskaityta ir netikėtai atsiminta frazė. Knygos pavadinimas – nuoroda į senovės graikų filosofo Empedoklio biografiją. Norėdamas amžininkus įtikinti savo nemirtingumu, Empedoklis įšoko į ugnikalnio kraterį, tačiau ugnikalnis išspjovė Empedoklio sandalą ir taip jį „išdavė“. Knygoje ši istorija tampa konceptualia metafora: pasakotojas beatodairiškai įšoka į savo tekstą, tačiau nemirtingumas, kurį jam turėtų suteikti rašymas, tėra iliuzija. Tuo pat metu šią iliuziją kuriančio ir demaskuojančio keliaujančio rašytojo meninis pasaulis prisodrintas svaigios daugiaprasmybės, žaismės ir nevilties.“ (Virginija Cibarauskė)