Grainytė, Vaiva. „Pekino dienoraščiai“

„Pekino dienoraščiai“ – kiek per kuklus knygos pavadinimas. Nes ji – ne tik apie Pekiną. Gal ir visai ne apie Pekiną ar Kiniją, o labiau – apie vidinius virsmus, švelnius (ir ne visai) civilizacijų susirėmimus, tylias grumtynes su vidiniais drakonais ir kinų kalbos hieroglifais. Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, šią knygą perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį: užfiksuotas baisingas Kinijos spindesys, gniuždanti gigantomanija. Skaitymo nervą kutens aibės paradoksų, kontrastų, gyvybe knibždantys Pekino užkaboriai, fizinės ir dvasinės perkrovos pietinių provincijų kalnuose. Suksis kinų kino juosta...

Ko šioje knygoje daugiau – V. Grainytės ar Pekino? Kaip pažiūrėsi. Aišku viena – po Pekino dienoraščių Kinija pasidarė dar didesnė. Kaip ir mūsų, skaitysiančių, supratimas apie ją.  (Donatas Petrošius)