Vizbaraitė, Ingrida. „Karžygiuko istorija“

Ingrida Vizbaraitė ­– autorė, debiutuojanti vaikų literatūroje mažu, bet tvirtu žingsneliu. Tokiu kaip karžygiukas Bagulis, kuris nusprendžia ieškoti debesėlio pievose ir miškuose, kol suras. „Karžygiuko istorija“ – spalvingomis ir meniškomis iliustracijomis papuoštas pasakojimas mažiesiems apie tai, kad galbūt svarbiau ne surasti, bet išsaugoti, o tam kartais reikia mažo ar net didelio stebuklo.

„Kai gimsta vaikai, gimsta ir pasakos. Išplaukia iš pasąmonės kartu su lopšinėmis ir begaliniu švelnumu. Gyvenome toli, gražiojoje Škotijoje, ten gimė Ūliukė ir ėmiau jai pasakoti. Apie karžygius ir stebuklingą savo vaikystės pievą. Juk kai esi mažas ir smilgos dar kutena nosį, pasaulis atrodo visai kitaip nei tada, kai jos vos tesiekia kelius. Kai augi, pasaulis mažėja ir daug ko nebepastebi, bet kaip pievos kvapas įsigeria į plaukus, taip įsigeria į širdį vaikystėje patirtas gerumas, garbės suvokimas ir kuklaus kilnumo pavyzdys. Įsigeria ir įkvepia toliau tuo gerumu dalintis, saugoti ir gelbėti  kitus mažus ir didelius pasaulius. Tokie yra mūsų kasdienybės karžygiai. Apie tokį ir parašiau – tik mažą mažutėlį, kad su visais savo žygdarbiais tilptų į kvapnią vaikystės pievą“. (Ingrida Vizbaraitė)

Staiga Ragulis suprunkštė iš nuostabos, o Bagulis pasitrynė akis. Giraitės viduryje kybojo mažas baltas debesėlis! Debesėlis, labai panašus į tada pievos danguje matytą debesį.

– Ar ir tu jį matai? – sušnabždėjo karžygiukas.
– Taip, – nustebęs linktelėjo arkliukas.

Kiekvienas karžygiukas anksčiau ar vėliau turi išjoti į svarbiausią gyvenimo žygį. Net tuomet, kai kelionės tikslas kaip niekad mįslingas. Net tuomet, kai dar daugiau painiavos įneša Skarabėjus, išpranašaudamas kelionę į spygliuotą, skambančią salą, iš kurios Bagulis parsiveš nebe tai, ką rado. Ką reiškia ši pranašystė? Ar karžygiukas pasiruošęs įveikti išbandymus?