Naujienos

2009 metų Metų knygos vaikams rinkimai jau kadais praėjo, išrinkti ir apdovanoti nugalėtojai, ištikimiausi skaitytojai jau su šiokiu tokiu kribždesiu širdelėse laukia naujų rinkimų, o kalbėti apie šias knygas vis dar aktualu.

Ne tik dėl to, kad dar taip neseniai parašytos, „šviežios“, bet ir dėl to, kad išsamesnių atsiliepimų, analizių, kritikos ne tiek ir daug, daugiausia kartojamos tos pačios recenzijos, atrodo, kad bangelės tik nuraibuliavo paviršiumi, taip ir nepanirusios į šios literatūros gelmes.

O panirti, mano galva, verta, ir net labai. Visos knygelės – labai žinomų ir jau įvertintų Lietuvoje autorių. Keturios iš jų – prozos, viena – poezijos. Taipogi keturias knygas (Ramutės Skučaitės „Jei nereikėtų skubėti“, Kęstučio Kasparavičiaus „Kiškis Morkus Didysis“, Onos Jautakės „Gimtadienis su Žvirbliu“ ir Gendručio Morkūno „Blusyno pasakojimai“) išleido leidykla „Nieko rimto“, o likusią vieną (Renatos Šerelytės „Trenktukė, liūno vaikas“) – leidykla „Alma littera“. Nuo jos ir pradėsiu.

„Trenktukė, liūno vaikas“ (iliustravo Irmina Dudėnienė) – taip vadinasi naujoji Renatos Šerelytės, jau žinomos knygų vaikams autorės, kūrinys, pretendavęs tapti 2009 m. Metų knyga vaikams. Kaip suprantame iš pavadinimo, pagrindinė šios knygos herojė yra Trenktukė, gyvenanti liūne. Nors knygos anotacijoje sakoma „Nepagalvokite, kad Trenktukė susitrenkė galvą į akmenį, tiesiog jos toks vardas. Ji ne trenkta, o gili asmenybė!..“[1], ji taipogi ir šiek tiek trenkta, ir ne tik todėl, kad nuolat susitrenkia galvą. Pažintį su ja pradedame nuo tokios citatos: „(...) kažkas krūmuose atsiduso. Taip graudžiai, kad net sraigė būtų apsiverkusi. (...) Iš krūmų išlindo baisiausiai gauruota galva ir dvi tamsios akys, panašios į dideles slyvas. – Nebijokite, - tarė liūdnai! – Aš, kaip matote, esu dar vaikas.“ (p. 7-8). Toliau skaitydami dar sužinome, kad Trenktukė filosofiška, svajinga, individualistė, kartais šiek tiek stačiokiška, kartais (kai susitrenkia galvą) nelabai mandagi ir nelabai dėkinga, visiškai nesidominti mada ir mūsų pasaulio išradimais, tvirtą nuomonę turinti, trumpiau tariant, „gili“ asmenybė.

Kiti knygos veikėjai ne mažiau originalesni. Tai ir Trenktukės mamelė, nuolat ją kam nors parduodanti, be proto įsimylėjusi velnyzą, kurį vadina „balzamu“ ir skraidanti piesta, apsirengusi motociklininko rūbais, tai ir velnyzo senelė, gyvenanti senoje komodoje, auklėjanti niekam nereikalingus vaikus ir svajojanti šokti mėnesienoje, dvi šuniukės mopsės – Mikė ir Kikė, kažkur keliaujančios ant seno lagamino ir neapsieinančios be arbatos keliskart per dieną, ir dar daugelis šmaikščių, originalių veikėjų.

Kai pelkėje prasideda daiktų driblius (daiktai pradeda dribti iš dangaus), atsiranda aibė personifikuotų daiktų: skraidantis siurblys, valgyti prašanti fisharmonija, kalbantis pliušinis žaisliukas, galop televizorius, iš kurio išlenda buvusios šių daiktų šeimininkės iš „mūsų“ pasaulio. Čia prasideda idėjinė šio kūrinio plotmė, savotiška filosofija vaikams. Teigiama, kad nereikalingų daiktų nėra: „ - (...) nereikalingų daiktų nebūna, - tarė Trenktukė. – Mano mamelė sukūlė savo senąją piestą, tai dabar po tos piestos lūženomis skruzdėlės gyvena“. Laužomi stereotipai, įprastinės elgesio taisyklės: „ – Dar ko!.. – suriko Trenktukė. – Jinai – primadona, kaip tu drįsti ją vesti!.. – Baisus čia daiktas, - tarė mumija“ (p. 50). Šaipomasi iš aukštų sąvokų: „Menas – tai neblogas priedas prie, pavyzdžiui, sumuštinių su sūriu. Ar sklindžių su varške. Kas kam labiau patinka“ (p. 52). Netgi galima teigti, kad šiuolaikinis pasaulis prilyginamas pelkei, o pelkės, pasak Trenktukės, „tokia vieta, kur nieko gero nelauk“ (p. 8). Bet, mano manymu, ši plotmė daugiau yra skirta suaugusiems (taip patvirtinama šiuolaikinėje vaikų literatūroje vyraujanti dvigubo adresato tendencija), o vaikai gali džiaugtis šmaikščiai papasakota nuotaikinga istorija, pasimokyti žodžių darybos (iš tokių žodžių ir vardų kaip Trenktukė, Primulė, Sraigtaausis, velnyzas, daiktų driblius, papjūtis, rardožiai ir t.t.) ir iš širdies pasijuokti. Pasak G. Kazlauskaitės, vis dėlto užklimpstama „filosofijoje vaikams“ [2]. Autorė kuria savą pasaulį su tik jame galiojančiomis taisyklėmis ir dėsniais, šis pasaulis įtraukia ir pradeda žavėti, bet ne nuo pirmųjų puslapių, iš pradžių rodosi šiek tiek dirbtinokas, neaiškus, neišbaigtas, pavyzdžiui, taip ir lieka neaišku, kur keliauja dvi mopsiukės ir kodėl jos nuolatos geria arbatą... Vis tik manau, kad ši filosofija laiku ir vietoje. Ir vaikučiams, ir jų tėveliams.

Kita nominantė į Metų knygą vaikams – Onos Jautakės pasaka „Gimtadienis su Žvirbliu“. Tai septintoji autorės prozos knygelė vaikams. Tik nepagalvokit, kad Žvirblis – tai paukštis. Jokiu būdu. Tai katinėlis, bet nepaprastas – su sparneliais. O matyti tuos sparnelius gali toli gražu ne visi, tik tie, kuriuos kada nors buvo aplankęs Skraidantis Gimtadienio Katinas. Atkeliauja jis gimtadienio išvakarėse pas vaikus, kurie jaučiasi vieniši, kuriuos reikia padrąsinti, paskatinti, ko nors išmokyti, pavyzdžiui, nebijoti svajoti, pasitikėti savimi, parodyti meilę savo artimiesiems, ir vėl išskrenda... Kartą tokį katinėlį savo kieme rado berniukas Titas, kuriam tuoj septyneri ir jo laukia didžioji gyvenimo permaina – mokykla. Gimtadienio dovanų jis gauna ne tik sparnuotą kačiuką, bet ir atviruką, kuriame toks eilėraštukas:

Ieškok ženklų!
Ieškok ne vienas, -
Tegul padės bičiulių
Pilnas kiemas! (p. 20)

Ieškoti dovanos jam padeda trys geriausi draugai: senelis (buvęs detektyvas, mokantis anūką mąstyti, laiku atlikti darbus, grūdintis), jau minėtas kačiukas Žvirblis ir Tito bendraamžis Martynas (tarsi trys banginiai, ant kurių laikosi gyvenimas – draugystė, patirtis, išmintis...). Sekdami ženklais, skaitydami paslaptingus eilėraštukus ir spėliodami jie randa puikią gimtadienio dovaną – namelį medyje – ne tik idealią vaikų žaidimo vietą, bet ir savą erdvę, nuo pašalinių akių paslėptą savą kampelį, kuris būtinas prasidedant naujam, kupinam išbandymų metui – ėjimui į mokyklą. Vėliau paaiškėja, kad šią dovaną rengė visa Tito šeima – mama, tėtis ir dėdė Giedrius.

Per visą kūrinį kartojasi skrydžio, sparnų motyvas: „ – O kam tau lėktuvas? Pirma išmok skraidyti pats. Ištiesk rankas – plačiai, plačiai, kiek tik gali (...). – Svarbiausia – nebijok! Nagi, Titai, skrisk!“ (p. 18). Galop knygos pabaigoje išskrenda Skrajojantis Gimtadienio katinas, palikęs savo dovaną – Titas jau nebebijo aukščio ir tikrai žino, kad nori skraidyti, tapti pilotu. Juk, pasak autorės, visai „nesvarbu, kokio didumo tavo sparnai. Svarbu, ar esi pakankamai drąsus skristi“ [3].

Ši knyga – tai lyriška, nuoširdi, švelnumo ir menkučio liūdesėlio persmelkta istorija apie mažą berniuką, gavusi nuostabią gimtadienio dovaną – skrydžio jausmą. Kartu tai paslaptingas ir intriguojantis pasakojimas apie gimtadienio dovanos paieškas. O labiausiai tai knyga visiems, kuriems, pasak autorės, reikia „DRAUGO. Tokio, kuriam gali patikėti didžiausias paslaptis, žinodamas, kad jis niekad tų tavo paslapčių neišduos. Draugo, kuris išties ranką (o gal letenėlę) tada, kai tau to labiausiai reikės. Kai be to tiesiog neišgyvensi. Svarbu savo Žvirblį sutikti laiku. Ne vakar. Ir ne rytoj. Ir visai nesvarbu, kelinto gimtadienio išvakarėse: šeštojo, septintojo ar... šimtas septintojo“ (p. 70).

Gendručio Morkūno apsakymų rinkinys „Blusyno pasakojimai“ – jau apdovanojimą pelniusi knyga. „Blusyno pasakojimai“ – Geriausia 2008 metų knyga vaikams ir paaugliams, apdovanojimą skyrė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.

„Blusyno pasakojimai“ dar pavadinami keistais pasakojimais ar kreivais pasakojimais, o aš pasakyčiau, kad tai kitokie pasakojimai, ir papasakoti jie kitaip. Pasak vienos apžvalgininkės, „truputį kreivos pasakos, kurias skaityti įdomiau, nes niekada nežinai, ką rasi už kampo ir kuo viskas baigsis“ [4]. Šie pasakojimai pasipylė iš mažo raudono automobiliuko, kuriame važiavo mama, tėtis ir krūva vaikų, bet svarbiausia – jie niekur neskubėjo: „O mažajame automobiliuke neskubėjo niekas. Visi dairėsi į šonus, žiūrėjo į dangų ir vieni kitiems į ausis. Įdomiausiose vietose automobiliukas stabtelėdavo. Ne tokiose įdomiose vaikai imdavo zvimbti, tėtis – kriuksėti, o mama – spragsėti pirštais.“ (p. 7). Taigi autorius pasakoja mums beprotiškai keistas istorijas apie vieną rimtą poną, kuris savo portfelyje visada nešiojosi riešutų spaustukus, apie tai, kaip vaikai prinešė į miesto transporto priemones vėjo kvapo, ir iš jų dingo liūdesys ir šaltis, kaip gėlių pardavėjomis tapo katės, apie vaiduoklius, pranašysčių veidrodžius, mamų išradimus, pakeistu kūnus, ateities nuotraukas, žaislų kapines ir dar begalę keistų dalykų. Ir pats stebisi kartu su skaitytoju: „Tikrai keista, ar ne?“ (p. 59). Knyga pilna šmaikštumo ir kasdienių įžvalgų, pavyzdžiui kad ir tokių: „(...) bet ar mažiau skauda, jei įspiria netyčia?“; „O ką gėlių parduotuvėje matote jūs? Žinoma, gėles. Tik gėles!"; arba „Štai jau tūkstančius metų, kaip žmonės pluša stengdamiesi prijaukinti pasaulį. Tiksliau, padaryti jį patogesnį.“; „Visi žino, kad alkanoms, neišsimiegojusioms, nesusišukavusioms ir nepasidažiusioms moterims pasaulis atrodo juodesnis už pačią juodžiausią kosminę skylę.“ ir t.t., neįprastos logikos: „Vardenis buvo liesas, garbanotas ir mėlynakis, tad apie save pasakodavo kiekvienam sutiktajam.“, neįprastų nutikimų, pvz., kai dingsta visos knygos, o jų vardų pavadinami karvių skrandžiai. Galima teigti, kad šie apsakymai – mūsų gyvenimo parodijos, sutirštintomis spalvomis vaizduojančios mūsų pasaulio negerumus, ironiškai hiperbolizuojančios įvairias problemas ir kartu mokančios vaikus ir jų tėvelius, kas gyvenime yra svarbu, perduodančios tam tikras vertybes. Autorius tarsi teigia, kad pasaulio nereikia keisti (apsakymai apie pakeistus kūnus, ateities nuotraukas), reikia priimti jį tokį, koks yra, o jis yra stebuklas („Septyni tūkstančiai stebuklų“). Harmonijos pažeidimas visada baigiasi liūdnai, net menkiausia, niekad nereikalinga būtybė, pvz., uodai, turi vietą šiame pasaulyje („Daug gėrybių ir viena piktybė‘). Man labai maga pavadinti šiuos Gendručio Morkūno apsakymus mini antiutopijomis vaikams, kurios tarsi vaizduoja situaciją „kas būtų, jei būtų“ („Tas niekšas klimatas“, „Daug gėrybių ir viena piktybė“ ir kt.). Paskutinis apsakymas pavadintas „Kvaila istorija, už kurią galima gauti“ ir prasideda taip: „Ant trovos tupėjo ūsuotas takinas. Savo žaliomis akimis jis žvalgėsi į nošus, rasota sonimi uodė kvapus, o stangria uogeda kėlė šiokį tokį jėvelį.“ Taigi gale sužaidžiama kalba, parodomas jos, o galbūt ir viso Gendručio Morkūno vaizduojamo pasaulio sąlygiškumas, o kartais ir neatitikimas. Knyga persmelkta humanistine G. Morkūno pasaulėžiūra, kurią norima perteikti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Tas pasaulis, pasak G. Adomaitytės, „švelniai liūdnas, paradoksalus, retsykiais – kraupokas“ [5]. Matyt, neveltui rugsėjo 5-ąją Šiaulių dramos teatre įvykusi spektaklio „Blusyno pasakojimai“ premjera pavadinta „premjera apie meilę: kai jos per daug ir kai jos nėra“ [6].

Kita knygelė Metų knygos vaikams penketuke – Ramutės Skučaitės eilėraščių knygelė „Jei nereikėtų skubėti“. Ramutę Skučaitę galime pavadinti garbiausia autore iš šio penketuko ne tik dėl garbaus amžiaus, bet ir dėl to, kad 2009 m. ji gavo Nacionalinę premiją už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą. Pasak K. Urbos, „kaip retas kitas šiuolaikinis menininkas, poetė eksponuoja šviesią pasaulėvoką, skatina išvysti akimirkas, mažo daiktelio, pasakos grožį“ [7].

Labai aiškus (ne taip kaip kitų autorių atveju) Ramutės Skučaitės poezijos adresatas – vaikas. Ji kuria vaikui ir nesistengia, pasak K. Urbos, „per jo petį mirktelėti suaugusiam“ [8].

R. Skučaitė kuria vadinamąją utilitarinę poeziją: eiliuotas mįsles, šaradas, galvosūkius. Autorė meistriškai vardija, skaičiuoja, žadžia ir žongliruoja vardais ir skaičiais:

Pelėda žino!

Pelėda žino žino žino,
Kad iš nežinomo beržyno
Visų mažiausias nykštukėlis
Jau vakar buvo išsikėlęs.

Smilgelės šnara šnara šnara,
Kad kirminėlį uodas bara
Ir kad, savigarbą užmiršęs,
Iš koto virsta raudonviršis.

O širšės nori nori nori
Pagrobt laukinių bičių korį,
Bet noras taip ir lieka noras,
Kada sumanymas nedoras.

Žolelės linksta linksta linksta,
nes pučiant vėjui linkti linksma:
Net musė gali pasisupti,
Pataikius ant žolės nutūpti.

Tai tiek naujienų iš beržyno,
Apie kurį pelėda žino
Ir kuriame smilgelės šnara,
Nes ten labai šnarėti gera.(p. 15-16)

Eilėraštukai žaižaruoja aliteracijomis ir asonansais. Autorė sugeba perteikti ne tik akimirkos žavesį, bet kad ir amadino čiulbesį, ryklio troškimą būti geru, smilgelių šnarėjimą, miško šlamesį, virbalų skambčiojimą, net baltumą!..

Eilėraščių knygelė „Jei nereikėtų skubėti“ įdomi tuo, kad prie kiekvieno eilėraštuko yra istorija apie jo atsiradimą: kokia nors situacija, atsitikimas, šiaip kokia pastebėta detalė, daiktas, nugirstas pokalbis, garsas – viskas priverčia poetę sustoti, įsiklausyti, įsižiūrėti ir sukurti eilėraštį vaikui, kuris jį perskaitęs, galbūt irgi taps atidesnis, įžvalgesnis ir mažiau skubės.

Knygelė iliustruota poetės dukters, Jūratės Račinskaitės, fotomontažais. Ši emociškai ir semantiškai erdvesnė už paveikslėlius iliustravimo priemonė tampa erdve, kurioje nevaržomai gali skrieti kuriamos poezijos aidas [9].

Kęstutis Kasparavičius savo talentais nepaliauja stebinęs Lietuvos vaikų. „Kiškis Morkus Didysis“ – jau šeštoji K. Kasparavičiaus knyga.

„Kiškis Morkus Didysis“ – iš pirmo žvilgsnio paprasta, pamokanti, nuoširdi, nedaugiaprasmė istorija apie tai:

1. Kaip žalinga valgyti tiek daug saldumynų (kaip tai darė Kiškis Morkus), kad net „mintys buvo kažkokios lipnios ir tąsios, tarsi karamelinis saldainių įdaras“ (p. 23);

2. Kas atsitinka, kai pamiršti, kas esąs ir užsinori tapti kažkuo kitu.

Pirmosios problemos sprendimo būdas – Ypatinga Švelnioji Daržovių Dieta:

Rytą, vos pabudus: šaltas dušas, brrr... koks šaltas!

Pusryčiams: 1 stiklinė morkų sulčių ir 1 didelis kopūsto lapas.

Priešpiečiams: straksėjimas ir strikinėjimas.

Pietums: 1 stiklinė kopūstų sulčių ir šviežių dobiliukų salotos.

Vakarienei: 1 stiklinė šviežių dobiliukų sulčių ir 1 griežinėliais pjaustyta morka.

Prieš miegą: šokiai iki nukritimo.

Miegant: morkų skonio sapnas. (p. 39)

Antrosios problemos sprendimo būdas – švelni ir ištikima draugystė: „Morkus kasdien ėjo vis plonyn, nors kas žino, ar nuo daržovių, ar iš meilės?“ (p. 54).

Vis tik šioje paprastoje istorijoje galima įžvelgti amžiną priešpriešą, opoziciją tarp natūralumo (kuriam atstovauja triušytė Prancukė, morkos, kopūstai ir švieži dobiliukai, priemiestis, kuriame ji gyvena, gamta) ir dirbtinumo (Kiškis Morkus, tortai, pyragai, kepyklos, miestas, kuriame Kiškis gyvena). Galima teigti, kad knygoje pašiepiamas miesčioniškumas, vartotojiškas gyvenimo būdas: „ – Antai mūsų giminaičiai triušiai iš Priemiesčio gyvena kur kas blogiau. Išsirausia sau urvus kalvos šlaite, langus šiaudais užkaišioja, kad vėjai nešvilpautų, laikraščių neskaito, nei jie vandentiekio, nei elektros turi, o apie telefoną ir pasvajoti nedrįsta. Bet juk gyvena ir nesiskundžia.“ (p. 20). Laimi natūralumas, gamta, sveikas maistas ir nuoširdūs santykiai. Knygelės veikėjai – gyvūnai – apdovanoti daugeliu žmonių savybių, jie elgiasi kaip žmonės, mąsto kaip žmonės. Taigi „Kiškį Morkų Didįjį“ drąsiai galima priskirti pasakėčios žanrui.

Knyga pilna sąmojo, švelnaus humoro, žaismingumo. Na o labiausiai ją iš kitų išskiria, mano manymu, du dalykai: pirmas – tai kalbos skaidrumas. Neveltui ši knyga pelnė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apdovanojimą už taisyklingą knygos kalbą. Skaitydamas tiesiog mėgaujiesi kiekvienu žodžiu, o sakiniai kaip jūros bangelės tik ritasi ir ritasi į krantą... Antras – knyga parašyta ir iliustruota to paties autoriaus, tai, matyt, lemia nuostabų paveikslėlių ir teksto atitikimą, istorija pasakojama ne tik žodžiais, bet ir piešiniais, kas ypač svarbu mažajam skaitytojui. Galbūt tai ir yra K. Kasparavičiaus sėkmės paslaptis?

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad visos knygos-pretendentės į 2009 m. Metų knygos vaikams titulą tokios skirtingos, kad vaikų literatūros mėgėjui, kiekviename kūrinyje įžvelgiančiame savą deimančiuką, sunkoka išskirti vieną. Vaikai (ir jų tėveliai) išsirinko „Kiškį Morkų Didįjį“, naujienų portalo Alfa.lt apklausos duomenimis knyga-nugalėtoja turėjo būti „Trenktukė, liūno vaikas“ [10]. Už ką būčiau balsavusi aš? Vaikystėje, matyt, už Trenktukę. Jei būčiau jauna mama, balsuočiau už „Kiškį Morkų Didįjį“. Būdama studentė renkuosi „Blusyno pasakojimus“. Ir su nekantrumu laukiu naujų Metų knygos vaikams rinkimų.

 Inga Mitunevičiūtė
VU magistrantė

___________________________________________________________________________________
[1] http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-54535910

[2] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-10-giedre-kazlauskaite-skaitiniai/12666

[3] Leidyklos „Nieko rimto“ informacija: http://www.niekorimto.lt/lt/autoriai/ona-jautake/

[4] http://blog.delfi.lt/juodosavys/3287/

[5] http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3232&kas=straipsnis&st_id=14554

[6] http://www.snaujienos.lt/the-newslt/miesto-naujienos/7597-premjera-apie-meil-kai-jos-per-daug-ir-kai-jos-nra

[7] Naujausioji  lietuvių literatūra (1988 – 2002) / sudarytojas Giedrius Viliūnas. – Vilnius: Alma litera, 2003, p.273

[8] ibid

[9] Dalia Karatajienė „Dailininkų dialogas su vaikais“, Rubinaitis, Nr. 2 (2010), p. 10

[10]http://www.alfa.lt/straipsnis/10315819/?Metu.knygos..Sabaliauskaites..Gudonytes.ir.Kasparaviciaus.kuriniai=2010-02-17_11-16