Naujienos

Trys iš šešių šiemet Metų knygų rinkimams pasiūlytų grožinių knygų suaugusiesiems yra dokumentinės-autobiografinės. Dar vienoje istorinės medžiagos praretėjimai užsiūti menine vaizduote. Tik dvi yra grynai grožinės – „išgalvotos“. Žvilgsniu apmetus dabartinę lietuvių literatūrą, iškart pasimatytų, kad „tikrumo“ daugėja, o „fantazijos“ mažėja, daugiau dienoraščių ir eseistikos nei romanų. Šiuo atžvilgiu knygų šešetukas tikrai reprezentatyvus.

Vis dėlto negalima pro akis praleisti, kad Andriaus Jakučiūno apsakymų vainikas „Lalagė“ yra toks „netikroviškas“ ir taip labai „išgalvotas“, kad atsveria visas tas keturias dokumentines knygas. Visomis išgalėmis čia pabrėžiama, kad tai, ką skaitote, yra grynasis tekstas, kuris apie jokią tikrovę nepasakoja, tik pats apie save, anapus teksto jis nepalieka nieko, ir net jūs, skaitytojas, skaitydamas tapsite visai nebetikroviškas, būsite įtrauktas į tekstą – ne kaip nors dvasiškai, o fiziškai pradėsite jame veikti („Jis jautęs, kad skaitytojas garsiai, gal kiek per garsiai kruta tamsoje“, p.159). „Lalagė“ išplečia suvokimą ir apie lietuvių kalbos, ir apie skaitytojo galimybes.

Antroji „grynai grožinė“ knyga – Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Paslaptingame sename dvare, svaiginančios gamtos apsuptyje permąstoma šiuolaikinės civilizacijos racionalumo vertė, interpretuojami evangelijų siužetai. Nepatiklus šiuolaikinis žmogus susiduria su nesybėmis (naujomis literatūroje būtybėmis), atranda laukinę, nesuvaldytą energiją pasaulyje ir savyje.

Visai kitokias skaitymo strategijas siūlo Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“, Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ ir Eugenijaus Ališankos esė knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ – jose gręžiamasi į labai konkrečią istorinę praeitį. Pirmojoje – į kitų žmonių, kitose dviejose – į asmeninę. Pirmose dviejose atmintis tragiška, trečiojoje – lengva, smagi, nostalgiška. A. Šlepiko romanas skirtas nutylėtai, visuomenėje nefunkcionuojančiai temai: 1946-ųjų Rytų Prūsijos pasienio miestelio moterų ir vaikų likimams, į Vokietiją įsiveržus sovietų kolonistams. Sunki tema – lengvu, pagauliu stiliumi. Ryškiomis, kinematografiškomis scenomis, tarsi per kameros objektyvą, stebime žiaurumą, šaltį, tamsą, badą, vaikus, maldaujančius pastogės ar bulvės kąsnio.

Žmogiškumo ribas kiek kitokiu kampu tyrinėja V. Kalvaičio dvidešimtį metų rašytas veikalas, paremtas autoriaus patirtimi stalinistiniame lageryje. Negali neprisiminti Balio Sruogos „Dievų miško“ ar Dalios Grinkevičiūtės „Lietuvių prie Laptevų jūros“ – „Sustiprinto režimo barakas“ šalia jų įsirašo ne tik tema, bet ir nepatetiška, sąžininga, tragikomiška kalbėsena. Į 18-metį vaikiną, tarsi „vos gimusį aklą kačiuką, išmestą į pilną pavojų gatvę“, žiūrima iš didelės laiko distancijos, tačiau atmintis tiksli, nenudilusi.

Į kur kas artimesnę ir smagesnę praeitį perkelia E. Ališanka. Sovietmečio autentika veržiasi per kraštus, tačiau net ir „ten nebuvęs“ jaunas žmogus „atpažins“ tranzavimo nuotykius, o gal ir vandens kolonėlę Kalvarijų gatvėje, kaip atpažįsta J. Kerouacką ar ukrainietį S. Žadaną. Poetiška, bet tvirto vyriško žodžio proza.

Tarp geriausių grožinių knygų įsibrovė ir Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“, kuriuose stengiamasi „transliuoti tiesiogiai“, neprikurti, nepagražinti. Plačiai atmerktomis antropologės akimis jauna autorė stebi Kinijos civilizacijos kontrastus, karštį, žmonių knibždėlyną, stengiasi kuo daugiau išbandyti, paragauti, pamatyti ir pjaunamą gaidį, ir „Expo“ parodas. Atvirai, su puikiu humoro jausmu ji analizuoja kitus ir save. Nebūtina domėtis Rytais – tai vaizdinga knyga apie jauno žmogaus savivoką ir drąsą išeiti į platųjį pasaulį.

Geriausių šių metų poezijos knygų penketuke trys rinkiniai priklauso vieniems žinomiausių dabartinių lietuvių poetų. 12-tojoje Aido Marčėno knygoje „Ištrupėjusios erdvės“ pasirinkta lakoniška japoniškų penkiaeilių forma. Paprastumas apgaulingas – eilės gilėja prie jų sugrįžtant. Sankalbų cikle per žodį „susisiekiama“ su mirusiais meno žmonėmis. Kasdienybės pretekstai, smulkūs, subtilūs minties judesiai, balansavimas tarp nuovargio, nyksmo ir šviesos, optimizmo: „mirti – nelengvas / darbas mąstančiam žmogui! // bet mums – paukštukams, / kvaileliams / arba mintims / žmogaus mąstančio – baika“, p. 21.

Lakonišką, bet talpią formą renkasi ir Antanas A. Jonynas rinkinyje „Kambarys“. Tai radauskiškai elegantiška, bet švelni, estetiška tikriausia šio žodžio prasme poezija, kupina melancholijos, grožėjimosi, ilgesio, pasakiškumo ir bliuzo melodijų.

Rimvydas Stankevičius rinkiniu „Ryšys su vadaviete“ užbaigia magiškos, ritualinės poezijos ciklą. Pakylėtas, įkvėptas poetinis žodis ieško ryšio su anapusybe, Dievu, paslaptimi. Šiais subuitintais ironijos laikais sukrečia tokia stipri metafizinė poezija.

Poezijos sakralizavimo vengia Gytis Norvilas, „Išlydžių zonose“ verčiau šlovinantis grynąją gamtą – juodžemį, įsiręžusias sraiges, kojų nykščius. Viename eilėraštyje greta atsiduria triušis ir angelai, veršeliai ir vyšnios, lietvamzdis ir rūgpienis, grumiasi kaimas ir miestas. Tai pasiutusi, erotiška ir siurrealistinė poezija.

Tautvydos Marcinkevičiūtės rinkinys „Greitaeigis Laiko liftas“ išsiskiria bandymu į dienos šviesą ištempti netikėtas tolimų žodžių sąsajas, aktualizuoti visas jų reikšmes. Dinamiškose eilėraščių konstrukcijose gausu ir kultūros, ir kasdienybės ženklų. Nepaisant racionalaus prado, tai aistringa poezija, kupina rūpesčio ir tikėjimo.