Naujienos

Viena iš penketo pretenduojančių tapti Metų knyga vaikams – Vilės Vėl „Kaip mes išgarsėjome“. Knygos autorę kalbina Marius Kraptavičius.

Kas slepiasi už Vilės Vėl? Ar galite išduoti paslaptį?

Šiais interneto laikais beprasmiška rašyti slapyvardžiu: tereikia įsijungti Google ir visos paslaptys išaiškėja. Bet vis tiek lieka viltis, kad ne visi viską nori žinoti, kad maloniau pačiam susidaryti perskaitytos knygos autoriaus įvaizdį. Jei man labai patinka rašytojas, kuo labiau atitolinu jo biografijos skaitymą. Gyvenimas daugiaplanis, o pasakojimas apie jį pajėgia apimti tik kelias interpretacijas.

Jūsų pirmoji knyga vaikams „Parašyk man iš Afrikos“ išėjo ne taip seniai, 2003 metais. Kas paskatino imtis plunksnos? Kokia Vilės Vėl rašymo istorija? Kaip savo kūryboje išvengiate tiesmukos didaktikos? Juntu Jūsų tekstuose ir Valančiaus tradiciją, bet Jūsų didaktika švelni...

Manau, kad į visus šiuos klausimus yra vienas atsakymas. Kol neturėjau, ką pasakyti, tai ir nerašiau: klausiausi ar skaičiau, ką sako kiti. Bet atėjo toks laikas, kai pajutau, kad noriu, jog ir manęs išklausytų. Esu gana uždara, kaskart kalbant apie save kyla noras pasislėpti, o ne atsiskleisti, todėl neliko nieko kito, kaip rašyti, ir rašyti ne apie save, o apie savo personažus. Taigi rašau tam, kad pasakodama istorijas išsakyčiau savo požiūrį. Nenoriu niekam jo primesti, bet tikiuosi, kad išryškindama tam tikrą situacijos aspektą priverčiu susimąstyti. Tikiu, kad mano skaitytojas, nors jaunas, bet išmintingas, tad atras atsakymą, gal kur kas geresnį, nei būčiau pasiūliusi aš.

Ar Jūsų knygų „Parašyk man iš Afrikos“ ir „Kaip mes išgarsėjome“ siužetai paremti tikrais įvykiais? Kiek juose autorės išmonės? Knygų personažai itin įtaigūs, ar yra prototipų? Kas jie?

Nesu labai lakios fantazijos. Man lengviau kalbėti apie tai, ką mačiau realybėje. Nors, tiesą sakant, literatūros kūriniui visai nesvarbu, ką pasiėmei iš tikrovės, o ką prasimanei: bet kuriuo atveju kalbama apie gyvenimą. Taip, esu buvusi Islandijoje, mačiau tirpstančius ledynus. Mačiau, kaip verkė diplomato vaikas paauglys, kad jam reikia grįžus į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos: neabejoju, kad jo tėvai pasiaukodami dirbo dėl mūsų valstybės, bet būtent dėl to vaikas prarado tėvynę, taigi ir vieną iš sąlygų būti laimingas. Esu mačiusi jaunuolių, kurie nekalba jokia kalba: išvežti iš Lietuvos jie nebesimokė gimtosios kalbos, bet ir jokios kitos nepajėgė išmokti. Mačiau, kaip susitiko brolis ir sesuo: vieną augina viena močiutė, o kitą – kita. Mažasis taip apsidžiaugė, kad puolė bučiuoti sesers striukės rankovę: veido nepasiekė. Tai skaudūs dalykai. Be abejo, gyvenime man teko pažinti ne vieną nuostabų žmogų, mačiau nemažai laimingų žmonių. Literatūroje tokie vadinami teigiamais herojais, apie juos taip pat pasakoju savo knygose.

Apsakyme „Brolis“ suskamba kaimo nostalgijos gaida. Ar esate nusivylusi Vilniumi, sostinės mokyklomis, miesto gyvenimo būdu?

„Brolyje“ ilgiuosi artimo žmogaus santykio su kitais žmonėmis ir su gamta: basi vaikai čiuožia molėto tako balomis toli toli – iki vieškelio. Negali nemylėti to, ką jauti visais pojūčiais. Bet jei myli, tai turi tam paskirti savo gyvenimą – apie tai rašau apsakyme. Pasakotojos vaizduojamas kaimas miršta, nes visi iš jo pabėga. Mano mokiniai sako: NN taip myli tėvynę, kad gyvena kažin kur, bet vis tiek nori būti čia palaidotas. Man tai atrodo neteisinga. Kur padėjai visas savo jėgas, savo išmanymą, kur skleidei aplinkiniams šilumą, ten ir būk palaidotas. Po vieną mes neišliekam amžini. Kad ir kokie būtume netobuli, kol laikomės vienas kito – turime istoriją ir kalbą (kalboje telpa ne tik mūsų, bet ir visų mūsų protėvių pasaulio supratimas, vertybės, patirtis), tol kiekvieno atskiro asmens gyvenimas yra prasmingas, jam išėjus jo pasaulis išlieka. Svetur visa mūsų savastis, visa, kas mes esame, miršta kartu su mumis.

Gimiau ir užaugau Vilniaus pakrašty: ir gamtoje, ir mieste. Už poros kilometrų tekėjo Neris, eidavom į ją maudytis. Senieji gyventojai aplink visi buvo lenkai. Mano bobutė gerai kalbėjo lenkiškai, jie laikė ją sava. Gražiai sugyvenome su visais kaimynais, tačiau bendruomenės jausmo nepatyriau. Gal todėl Užgavėnės man tėra mielinių blynų šventė. O kaime pas senelius jaučiausi kaip žuvis, pagaliau paleista į vandenį.

Vilnių pažinau pradėjusi eiti į mokyklą, senamiestis toks artimas tapo studijų universitete metais. Vilnius pilnas paslapčių, jis yra ne tik savas, mano miestas, bet ir simbolis. Kas gi yra sostinė be visos Lietuvos?

Ne, nenusivyliau Vilniumi, juo neįmanoma nusivilti, bet manau, kad mūsų erdvė platesnė.

Papasakokite apie mokyklą, kurioje mokėtės. Ar įmanoma ją lyginti su mokykla, kurioje mokytojaujate?

Baigiau Vilniaus 22-ąją vidurinę. Mūsų pirmoji mokytoja Danutė Vaitkevičienė labai mus mylėjo. Kai rašau apie mokytojas, daug ką pasiimu iš jos. Pirmoji mokytoja sutelkė mus ir visus vienuolika metų (aišku, kai kurie išeidavo, ateidavo naujokų, bet vis tiek tai buvo „mūsų“ klasė) jautėmės esą ypatingi, verti meilės. Tuo metu buvo gūdus sovietmetis – pamėginsiu paaiškinti, kas tai yra: ir iš vaiko, ir iš suaugusiojo buvo reikalaujama prisitaikyti prie absurdiškos sistemos ir jai paklusti. Tai skatino susvetimėjimą. Išsaugoti asmeninius, nuoširdžius santykius tuo metu jau buvo daug. Taigi laikas buvo nykus, bet gyvenome bandydami išlikti žmonėmis: buvome jauni ir turėjome puikių, nuoširdžių mokytojų. Man užaugti ypač padėjo dvi iš jų – matematikė Aldona Poderienė ir lituanistė Birutė Jašinskaitė.

Manau, kad mokykloje, kurioje dirbu, mokiniai yra kur kas laisvesni, oresni, drąsesni, nei buvome mes. Nuo to jiems nėra lengviau: kam daugiau duota, iš to bus daugiau pareikalauta. Mus dusino galimybių siaurumas, juos išblaško galimybių perteklius. Taigi gyvename sunkiu laiku, vis dėlto tikiu, kad mūsų mokiniai nuveiks ką nors prasminga ne tik dėl savęs.

Ačiū už pokalbį.