Skaitymo metai - Naujienos:Neringa Mikalauskienė. Suaugusiosios žvilgsnis į Kiukio pasaulį

Naujienos

2013-11-08
Neringa Mikalauskienė. Suaugusiosios žvilgsnis į Kiukio pasaulį


Ar pažįsti Kiukį: apysakaitė / Vitalija Lapina; iliustravo Irmina Dūdėnienė. – Vilnius: Vaga, 2013. – 108 p. – ISBN 978-5-415-02308-0

„Iš tiesų įdomu žmonių pasaulyje: vienų dalykų nemato suaugę žmonės, o kitų ‒ vaikai. Turbūt jei sujungtum suaugusiųjų ir vaikų matymą, pasaulis būtų per daug pilnas įvairiausių gyvių ir daiktų“, ‒ samprotauja Vitalijos Lapinos knygelės „Ar pažįsti Kiukį“ personažas (p. 49), mergaitės Lukos bičiulis, kurį, sekdami vaikų literatūros tradicija galėtume gretinti su Astridos Lindgren Karlsonu, gyvenančiu ant stogo: dėl šio vyruko pokštų Mažylis taip pat pakliūdavo į keblią padėtį ir turėdavo aiškintis tėvams. Arba ‒ su Gendručio Morkūno Katšuniu, kuris atsirado Bernardo gyvenime, kai berniukas pasijuto šiek tiek vienišas. Tokių veikėjų populiarumas vaikų literatūroje yra motyvuojamas ikimokyklinio amžiaus psichologijos išmanymu: šiuo tarpsniu vaiko vaizduotė yra itin laki, ribos tarp realybės ir fantazijos neaiškios, tad mažieji dažnai patys teigia turintys stebuklingų draugų. Taigi V. Lapinos knygos idėja ‒ vaizduoti vaiko ir įsivaizduojamos fantastinės būtybės bendravimą, kai pakliūvama į dažnai komiškas situacijas ‒ nėra labai originali. Sakykime, žavi įprastos temos variacija. Ir žavi nuo pat pradžių ‒ įtraukia lengvas pasakojimo tonas, kuriuo svarstoma, kaip sunku gyventi pasaulyje, kuriame tavęs dar niekas nėra suradęs.

„Bet Kiukis (tada jis dar nežinojo, kad yra Kiukis) savęs dar nebuvo suradęs. Nes gyveno visai vienas: neturėjo mamytės, neturėjo tėvelio, netgi broliuko neturėjo, lygiai taip ir neturėjo sesutės. O visi žinome, kad būtent jie puikiai padeda surasti save. Tik paklausykite, kaip išradingai jie tai daro:

‒ Povilai, ar išsivalei dantis?

Povilas nustemba, kad turi dantis, eina jų valytis ir susiranda savęs daugiau, nei buvo vakar: burnoje pūpso išdygęs naujas dantukas. Dar Povilas suranda porą kaštonų kišenėse ir Bobį po vonia“ (p. 10).

Tiesa, V. Lapinos stilius irgi primena G. Morkūno „Vasarą su Katšuniu“. Tik V. Lapinos ‒ ne toks vaizdingas, kur kas paprastesnis. Mažesniam skaitytojui tai gali būti netgi privalumas. O suaugusiojo, žinančio, kad tiek V. Lapinos „Ar pažįsti Kiukį?“, tiek G. Morkūno „Vasara su Katšuniu“ ‒ debiutinės knygos,  simpatijos vis dėlto lieka G. Morkūno pusėje. Na, bet suaugęs skaitytojas gi nėra pagrindinis vaikų literatūros adresatas. Jis tik mato šiek tiek daugiau ir sugeba ne vien sekti siužeto vingius, bet ir analizuoti.

Puiki knygos idėja ‒ mintis, kad surastas (pastebėtas) gali būti tik būdamas tarp kitų: artimų žmonių, šeimos narių ar draugų. Taip ir vieniši vaikai randa savo fantastines būtybes, o vienišos fantastinės būtybės ‒ vaikus, kuriems jų reikia. Patenkinamas ir vaiko poreikis globoti silpnesnį už save ir mokytis jautrumo. Tad Luka, suradusi Kiukį, ne tik randa naują bičiulį, bet ir turi progą išbandyti tuos elgesio modelius, kuriuos vaikai perima iš jiems artimiausių suaugusių žmonių.

O štai čia jau tenka konstatuoti faktą, kad Luka gyvena stereotipais grįstame pasaulyje, nors iš pirmo žvilgsnio tai sunku pastebėti. Netgi vaikų Metų penketuko rinkimų komisija V. Lapinos „Ar pažįsti Kiukį“ pristatė kaip istoriją, kupiną „išmoningų vaikiškų išdaigų ir lydimą mamos supratingumo“. Tačiau jau iš pat pradžių norisi klausti ‒ supratingumo ar... abejingumo? Su Luka skaitytojas supažindinamas parke. Mergaitė sėdi ant suoliuko, mama ‒ stovi tolėliau nuo jų (p. 15), o pirmieji jos ištarti žodžiai knygoje yra: „Jei tai ne žiogas ar pelė, kuriuos aną kartą parsinešei iš parko... Norėjau pasakyti, kad jei tu ir vėl įsivaizduoji, kad samanų kupstas gali būti kas nors ‒ tada gali“ (p. 15). Antroji jos frazė, kurią perskaitome: „Luka, gal gali bent kartą netąsyti šito krepšio? Atrodai lyg mergaitė, apimta didžiausio pasaulyje drebulio, ‒ subarė mama“ (p. 17). Suprantama, galima numanyti, kad dialogas vyksta „iki supažindinimo“ su veikėjais ir paskui, jau anapus teksto. Tai turi užpildyti skaitytojo vaizduotė,  tačiau nėra nė menkiausios užuominos, kad mama džiaugiasi galėdama praleisti laiką su Luka.

Štai dar kelios jų bendravimą nusakančios citatos:

„Mama stvėrėsi už širdies, o tada už Lukos krepšelio:

‒ Luka, aš tau sakiau, daugiau jokių pelių ir kitokių gyvių iš parko“ (p. 18).

„Baik draskytis ir einam namo. Negi negali bent minutėlę pabūti ramiai?

‒ Galiu, ‒ atrėžė mergaitė ir pasileido bėgte takeliu (...)“ (p. 18).

Šilto santykio aš čia niekaip neįžvelgiu. Vėliau paaiškėja, kad Lukos namai pilni gyvūnų: ji turi šunį ‒ auksaspalvę retriverę Leksę, katiną Garfildą, degu Pipsę, kartkartėmis ją prižiūrinčią (o iš tiesų ‒ snūduriuojančią) auklę... Tad suprantama, kad jai reikia ko nors, su kuo galėtų pasikalbėti ‒ žmogiškos būtybės, kuriai būtų tikrai reikalinga. Taip jos pasaulyje atsiranda Kiukis.

O kokia yra Lukos mama? Akivaizdu, kad darbas jai svarbiau už bendravimą su dukra. Luka pati tai įvardija paprastai: „Mano mamytė jau kelinta diena vaikšto pikta. Manau, kad ji pavargo nuo darbo... nuo Leksės... nuo katino... nuo Pelės ir gal net nuo manęs“ (p. 63). „Mama sakė, kad visą šią vasarą turės daug dirbti ir nežinia, ar pabūsime prie jūros“ (p. 105). Todėl nenuostabu, kad Lukai tenka griebtis ekstremalių būdų atkreipti į save dėmesį: pagaminti vandens čiužinį, kad mamos miegas būtų geresnis, ar iš miltų ir vandens „padaryti“ jūrą virtuvėje. Už šias „išdaigas“ Luka nenubaudžiama: mama supranta, kad tikroji priežastis ‒ tiesiog vaiko noras padėti arba praleisti daugiau laiko kartu.

Be to, krinta į akis tai, kad už savo išdaigas Luka nesulaukia pylos tik tuomet, kai mamai nekyla grėsmė apsijuokti prieš draugus. Nuvalgytas torto kremas ir sena kavavirė sukelia audringą reakciją: „Tiesa, žadą po to, kai pamatė nuvalgytą torto kremą, mama atgavo pakankamai greitai, palyginti su nuostaba, kai Austėja iš dovanotos karvės dėžutės išpakavo kavavirę, kurią Kalėdų proga Lukos mamai padovanojo tos pačios Austėjos tėveliai. (...) mama visą kelią namo barė Luką (kažkodėl namo mašina jie nebevažiavo, o ėjo), o ši ašarodama liuoksėjo jai iš paskos ir vis atsigręždama Kiukiui mosikavo mažu kumštuku. Kiukis niekaip nesuprato, dėl ko reikia taip ant jų pykti?“ (p. 77).

Akivaizdu: pyktis kyla ne dėl pačios išdaigos, kaip tokios, bet dėl gėdos, kurią prieš draugus patiria pati mama. Juk kita išdaiga ‒ vitaminizuota sriuba ir indų plovikliu sulaistyti Lukos plaukai ‒ mergaitės mamai sukelia tik smagų juoką: „Tačiau vos tik jie užsipylė indų ploviklio, iš parduotuvės grįžo mama. Ji niekaip negalėjo patikėti, kad sriubą, o paskui indų ploviklį ant savęs reikia pilti dėl kažkokio Kiukio kailio bėdų. Nieko pernelyg nesiklausydama ir juokdamasi ji įkišo Luką į vonią“ (p. 53). Abejoju, ar tik juoko reakcijos būtų sulaukusi Luka, jei panašiai būtų pasielgusi, pavyzdžiui, kavinėje, stebint kitiems lankytojams ir personalui...

Iš knygos teksto galima susidaryti įspūdį, kad Lukos mama yra šiandieninei moteriai daromo spaudimo daryti karjerą ir tuo pačiu atitikti grožio standartus auka: „Oi, ledai tai visai nesveika ‒ kai mama juos valgo, vis dejuoja, kad ledai ‒ tai vienos kalorijos... (...) prisivalgius tų kalorijų būtina lipti ant svarstyklių, paskui dešimt minučių dejuoti, ieškoti svorį mažinančios arbatos ir paskambinus draugėms ilgai aiškintis, kur yra artimiausias sporto klubas“ (p. 49). Negana to, ir jos draugės yra tokios pat: tuščios ir neįdomios. Tiksliau ‒ būtent tokias jas mato Luka. Sakyčiau, situacija identiška H. K. Anderseno pasakai „Nauji karaliaus drabužiai“: karalius nuogas, bet tai gali parodyti tik vaiko žvilgsnis.

Liūdina ir tai, kad knygoje konstruojamas stereotipinis požiūris į tai, kokia turi būti moteris ir kas privalu mergaitėms. Štai ištraukėlė iš degu Pipsės pasakojimo:  „Mano buvę šeimininkai turėjo mažą rainą katytę, vardu Kruopa. Ji gyveno namuose, į lauką jos niekas neišleisdavo. Taip abi ir sėdėdavome. (...) Dienų dienas kalbėdavomės apie visokius mergaitiškus reikalus, pavyzdžiui, ar ratas mano narve padeda mesti svorį arba kas gražiausiai iš natūralių produktų nudažo lūpas, apie visą tuntą katytės gerbėjų, kurie lyg išprotėję kniaukia už lango ir prašosi, kad juos kas įleistų pas gražuolę“ (p. 34). Vadinasi, „mergaitiški reikalai“ ‒ tai mesti svorį ir domėtis kosmetika (žinoma, natūralia, nes šiais laikais ekologiški produktai ypač madingi).

Požiūris į žmonių tarpusavio santykius, perkeltus į gyvūnų pasaulį, taip pat nedžiugina. Štai kuo baigiasi katinų meilės istorija: „Ne, jis įsimylėjo kito kiemo katytę. Ir Kruopa susirado kitą gerbėją. Žinai, mes, moterys, labai nepastovios...“ (p. 34). Visa tai gal ir neerzintų taip, jei nebūtų to apibendrinimo ‒ moterys labai nepastovios. Ar suvoks mažametė skaitytoja, kad tai ‒ tiesiog nenuilstančios pagyrūnės ir istorijų kūrėjos degu Pipsės charakterio bruožas? Abejoju.

Vaikas linkęs tapatintis su pagrindiniu savo amžiaus knygos veikėju. Taigi tai, kaip vaizduojamas jis ir jo santykiai. O Lukai idealas šiuo amžiaus tarpsniu yra mama: mergaitė siekia jos dėmesio, džiaugiasi, kai pavyksta bent šiek tiek pabūti kartu, rūpinasi jos nuotaikomis ir išgyvena dėl nuovargio darbe. Tai knygoje puikiai perteikta. Tačiau suaugęs skaitytojas regi daugiau: jų bendravimas nėra lygiavertis ‒ suaugusysis užima teisiojo (kartais pykstančio, kartais pamokančio, kartais atleidžiančio...) poziciją. Ir šį bendravimo modelį puikiai matome iš to, kaip Luka kalba su savo įsivaizduojamu draugu Kiukiu: „Nesiraukyk, mama sako, kad žuvų taukai yra patys geriausi vitaminai. Ir dar mama sako, kad viskas, kas neskanu, yra labai sveika“ (p. 48). Tas modelis, vaiko akimis, nekritikuotinas: Luka liūdi dėl dėmesio stokos, bet jai tai atrodo natūralu.

Visa laimė, kad yra Kiukis ir kad jis yra kur kas išmintingesnis nei paprastas gyvūnėlis. Galbūt jis net ne vaikiško amžiaus. Vienas jautriausių ir gražiausių skyrių ‒ Kiukio pažintis su Sisida, kita fantastine būtybe, atsirandančia kiekvieną kartą, kai sušlampa buto grindys (graži ir originali autorės idėja, kad savo Sisidas turi kiekvienas butas). Čia Kiukis moko džiaugtis gyvenimu, kad ir koks trumpas ir trapus jis būtų. Kiekvieną kartą atsiradusi Sisida nieko daugiau neveikia, tik blaškosi ir aimanuoja, kad vanduo išdžiūs ir ji turės išnykti, o Kiukis į tai reaguoja taip:

„‒ Žinai, jei mažiau blaškytumeisi, ‒ sumurmėjo Kiukis, ‒ būtų daugiau naudos tau pačiai ‒ per savo aimanas ir lekiojimą nieko daugiau ir nematai. Ar atkreipei dėmesį, kaip gražiai pražydo va ši gėlė, po kuria taip beviltiškai lakstai? O ar spėji per savo aimanas pamatyti, ar lauke saulė, ar lietus, ar sniegas?

‒ Ne, aš nieko nematau... Kada gi man matyti, jei viskas, vos atsiranda, tuoj baigiasi? ‒ atsiduso Sisida.

‒  Bet juk tu dabar blaškaisi tikrai ilgiau nei penkias minutes. Ar žinai, kiek daug gali nutikti per penkias minutes? Ar bent įsivaizduoji?“ (p. 59).

Dėl tokių prasmingų intarpų V. Lapinos knyga neabejotinai įgyja vertės. Žavi ir pačios Lukos charakteris ‒ natūralumu, gyvybingumu, išradingumu. Ją norėtųsi lyginti su Astridos Lindgren Madike ir kitais šaunių, fantazuojančių mergaičių paveikslais, kurių pilna šiandieninėje vaikų literatūroje. Keblios situacijos, į kurias nuolatos patenka mažoji herojė, jos vaikiškos išdaigos ir siekis bendrauti su nuolatos užsiėmusia mama kelia valiūkišką šypseną, tad bendras įspūdis, kurį palieka skaitytojui knygelė, ‒ šviesus (prie to neabejotinai prisidėjo ir ekspresyvios dailininkės Irminos Dūdėnienės iliustracijos), todėl vaikai ją skaitys su malonumu, o daugelis suaugusiųjų sakys, kad nereikia ieškoti šaukšto deguto medaus statinėje. Deja. Tas šaukštas jį pastebinčiam yra toks sprangus, kad lieka tik palinkėti vaikams kuo greičiau susivokti, jog pasaulis yra įvairesnis, nei knygos formuojami stereotipai.

P. S. „Kiukiu“ mano mama vadina nelabai pavykusį, bet valgomą pyragą.

Recenzijų konkursas.

Programą įgyvendina