Naujienos

Pozityvumu dvelkianti Ingridos Vizbaraitės debiutinė knyga vaikams „Karžygiuko istorija“[1], iliustruota Marijos Smirnovaitės, patenka į metų vaikų knygų penketuką. Pradedančiai vaikų rašytojai – tai jau nemažas pasiekimas ir rimta paskata. Nedidelė žalios spalvos knygelė iš tiesų verta jaunųjų bei vyresnio amžiaus skaitytojų dėmesio ir šioje analizėje bus bandoma išsiaiškinti kodėl.

Iš pradžių vertėtų nusakyti knygos žanrą, taigi „Karžygiuko istorija“ – be abejonės, originalioji literatūrinė pasaka, kurioje veikia autorės sugalvotos ar tradicinės, bet modifikuotos pasakinės būtybės. Čia matome iš tradicijos ateinantį karžygio portretą, kuris šiuo atveju „sumažintas“ iki karžygiuko vardu Bagulis, taip pat gana tradicinis ir jo padėjėjas, bendražygis obuolmušis arkliukas Ragulis, kuris primena lengendomis apipintą vienaragio figūrą, kadangi ant kaktos turi nedidelį ragiuką. Žvelgdami į šiuos du pagrindinius pasakos veikėjus, galime pastebėti folklorui būdingą bernelio ir jo ištikimo draugo arklio motyvą – vaikišką jo versiją. Kiti veikėjai – labiau animalistiniai: blusos, amarai, drugeliai, grybai sraigės, boružės, kukurbezdaliai, kamanės... Visos šios gamtiškos būtybės veikia labiau kaip aplinkos dalis, o ne kaip atskiri charakteriai, tačiau esama ir labiau savarankiškų, egzotiškų personažų, pvz.: aiškiaregys Skarabėjus, spanguolės, musėdros saulašarės, musė, tylūs paslaptingieji kaktusai ir, žinoma,  jautrioji Gėlė.

Karžygiuko istorija prasideda harmoningoje erdvėje – gyvybės kupinoje pievoje, kurioje karžygiukas Bagulis, Ragulio padedamas, rūpinasi tos harmonijos palaikymu, prižiūri tvarką: „Bagulis dienų dienomis vaikščiodavo po pievą ir ja rūpindavosi. Jo mažas ištikimas arkliukas sekdavo iš paskos ir garsiai rupšnodavo žolę. Vos prašvitus jie apžiūrėdavo, ar visiems užtenka rasos lašų, ir ištraukdavo iš jų skęstančias blusas bei prisigėrusius amarus. Paskui kantriai šukuodavo susivėlusius kamanių kailiukus ir pudruodavo sparnus drugeliams“ (p. 7). Šioje vietoje nesunkiai galime įžvelgti sąsajas su Egziuperi Mažuoju Princu, kuris rūpinasi savo planeta, genėdamas baobabus bei valydamas ugnikalnius. Pagrindinio veikėjo Bagulio jautrumas aplinkai, lyriškumas, be abejonės, inspiruotas prancūzų rašytojo sukurto personažo.

Pasakos apie karžygiuką modelis – gana tradicinis: harmoninga erdvė – nuotykis už saugios namų erdvės ribų – sugrįžimas į harmoniją. Karžygiukas žaliąją pievelę palieka, norėdamas išsiaiškinti, ką reiškia matytas apvalus debesis, kurio vaizdinys jį nuolatos persekioja. Bagulis nepriima tiesiogiai gamtos fenomeną suprantančio Ragulio nuomonės („Manau, šis debesis reiškia debesį“ (p. 8)) ir trokšta pažinti anksčiau neregėtą reiškinį: „Chm... Debesys būna drambliais, kupranugariais, laivais, bet šitas... Tokio apvalaus ir vienišo dar niekada nesu matęs, – palingavo galva karžygiukas“ (p. 8). Nerimaudamas dėl debesies, geisdamas išsiaiškinti jo prasmę, Bagulis nesijaučia laimingas, sutraukomi harmoningi ryšiai, siejantys jį su aplinkiniu pasauliu: „Bagulis nebegalėjo nei ramiai miegoti, nei valgyti, nei dirbti. Jis visur regėjo debesį, net jei niekas kitas jo nematė“ (p. 10). Norėdamas atstatyti prarastą harmoniją tarp savęs ir aplinkos, numalšinti pažinimo troškulį, karžygiugas privalo iškeliauti, privalo ieškoti atsakymo.

Išjojęs Bagulis patenka į mistika dvelkiančią Šlamandijos girią – iškart matomas aplinkos nuotaikos pasikeitimas, vaizdžiai perteikiamas lyriškai mistiškomis Marijos Smirnovaitės iliustracijomis (teksto ir iliustracijų dermė knygoje išties stebina). Svetimoje erdvėje tvyro baimė ir paslaptis, tačiau nepaliaujamas pažinimo troškimas vis viena veda karžygiuką pirmyn. Anapus saugios namų erdvės sutinkami jau minėti egzotiškieji personažai: girioje, baugioje palapinėje, tūnantis godus aiškiaregys Skarabėjus, už pusę stiklainio medaus išburiantis bendražygiams ateitį, pelkėje tykojanti musėdra saulašarė, iš kurios pinklių karžygiukas išgelbėja musę, kuri, žinoma, vėliau garbingai atsidėkoja. Galiausiai dykumoje, Skarabėjaus išpranašautoje tylių kaktusų giraitėje, karžygiukas randa tai, ko ieškojo. Tik kiek kitame pavidale – suranda ne debesį, o Gėlę, kuri, būdama tarp kaktusų vieniša, trokšta keliauti su Baguliu ir Raguliu atgal ir apsigyventi jaukioje pievoje. Šioje vietoje vėl galime įžvelgti sąsajas su Mažuoju Princu, kuris taip pat rūpinosi gėle, kad šiai nieko netruktų. Tik Ingridos Vizbaraitės knygoje Gėlė nuo Mažojo Princo numylėtinės skiriasi savo jautrumu, parastumu, trapumu. Taip pat, Gėlę suvokdami kaip jautrią damą, čia galėtume įžvelgti netyčines sąsajas su viduramžių riterių literatūra, kur karžygys damai patarnauja, aukojasi dėl jos: „Juk kiekvienas save gerbiantis karžygys bent kartą gyvenime privalo atlikti žygdarbį. Bagulis suprato – jis turi išgelbėti gėlę“ (p. 35). Taip pat ši situacija artima folklorui – kada karžygys, atlikęs žygdarbį, pasiaukojęs dėl mylimosios, parkeliauja su ja į savo namus. Žinoma, teigti tokius dalykus, kaip tyčia autorės į knygą „įrašytus“, būtų beprasmiška, gal kiek absurdiška, tačiau veikiant kultūrinei atminčiai – tokie įspraudai / santykių / istorijos modeliai, be abejonės, galimi.

„Karžygiuko istorija“ baigiama sugrįžimu į namus, vidinės ir išorinės harmonijos atstatymu. Bagulis, Ragulis ir Gėlė parkeliauja į saulėtą pievą, kur vėlei tampa jos dalimi ir užpildo harmoningą visumą: „Bagulis su Raguliu ir patys negalėjo atsidžiaugti. Per kelionę taip pasiilgo pievos, kad brangus buvo kiekvienas grumstelis, kiekvieno vabaliuko burzgimas, o dangus atrodė gilesnis nei kada nors“ (p. 46). Knygoje iškeliama bendruomeniškumo idėja, įvertinamas kiekvienas bendruomenės narys, nes kažkam pradingus, kenčia visi. Sugrįžęs Bagulis randa neprižiūrėtą pievą ir jos gyventojus, kuriais, jam išvykus, niekas nesirūpino: „Čia susirinko ir labai pasišiaušusios kamanės, ir aprūdijusios sraigės, ir išblukę drugeliai, ir nebešviečiantys jonvabaliai, ir daugybė kitų padarėlių“ (p. 46). Gėlė taip pat nesijaučia kaktusų apsupty gyvenanti pilnavertiškai, tačiau, jai palikus šią erdvę, ji liūdi, išgyvena disharmonijos jaumą, kol pamažu pripranta prie naujos vietos, išsvajotosios pievos: „Pabudus dar ilgai mausdavo širdelę. Ilgėdavosi atšiaurių savo namų. Ji galvodavo, prisimindavo, daug apie juos pasakodavo, bet niekada nepanoro ten grįžti. Čia ji jautėsi savesnė nei ten, gimtuosiuose namuose. Jos pasaulis buvo pievoje“ (p. 48). Namai – ten, kur savi, mylintys artimieji, ką šiuo atveju drąsiai galėtume pavadinti šeima. Namuose galima prasmingai augti ir žydėti – tai aiškiai matoma priešpaskutiniame knygos skyriuje „Stebuklas“, kuriame Gėlė galiausiai pražysta, kas ir suvoktina kaip harmoningo gyvenimo mylinčioje bendruomenėje rezultatas.

Taigi Ingridos Vizbaraitės debiutinė knygelė visų pirma yra apie namus, apie harmoningą ir jaukų gyvenimą bendruomenėje. Taip pat, žinoma, ši pasaka yra ir apie kelionę, apie paslaptį, svajonę, nuotykį, tačiau Bagulis iškeliauja juk tam, kad galiausiai sugrįžtų.

________________________________

[1]Karžygiuko istorija: pasaka / Ingrida Vizbaraitė; iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 52 p. – ISBN 978-609-441-080-2

Recenzijų konkursas.