Skaitymo metai - Naujienos:Adelė Samuolienė. Sąšaukos

Naujienos

2013-12-12
Adelė Samuolienė. Sąšaukos

Ko gali tikėtis skaitytojas, paėmęs į rankas garbaus amžiaus garbaus rašytojo prisiminimų romaną? Pirmoji mintis – tradicinio pasakojimo.

Autoriaus pavardė – Grigorijus Kanovičius – tą pasakojimą ir konkretizuoja: bus dar viena tragiška žydų istorija. Knygos pavadinimas – „Miestelio romansas“ – sufleruoja ir pasakojimo pobūdį: romansas – melodramiškas pasakojimas. Gal ir nebevertėtų skaityti, jei nedomina nostalgiška praeitis? Bet, laimei, tų „jei“ yra ir daugiau, todėl pamažu panyrama į knygos pasaulį...

Jei tokia yra jūsų, kaip skaitytojo, patirtis, tai turi atsirasti vienoks ar kitoks sąlytis su tuo, kas knygoje vaizduojama. Kadangi jau seniai, anot M. Eliade, viskas papasakota, skaitytojas, kaip ir rašytojas, gali rasti tik savo santykį su aprašoma istorija. Tada tekstas pradeda kalbėtis su skaitytoju, o per jį susišaukti ir  su kitais tekstais. Taigi, sąšaukos.

                      Pirmoji

Skaitant romaną ne kartą prieš akis iškildavo režisieriaus Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“, sukurto G. Kanovičiaus  dilogijos „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais, scenos: žydų apranga, etnografinės detalės, išmintis, humoras... Pasakodamas vienos šeimos istoriją, rašytojas atskleidžia gana išsamų XX a. pirmosios pusės žydų gyvenimo vaizdą. Batsiuviai, siuvėjai, prekybininkai, namų šeimininkės, gydytojas, rabinas... Mylintys ir nemylimi, apsupti artimųjų ir vieniši, turtingi ir vargšai – visi jie gyvena lyg viena bendruomenė, susitelkianti padėti ištiktiems nelaimių, įspėjanti vieni kitus apie gresiančias negandas. Štai senelė Rocha – lyg kokia žydų promotė, gebanti sakyti paremtą gyvenimiška išmintimi tiesą į akis, liekanti ištikima savo vyrui, namams iki pat paskutinės savo gyvenimo minutės. Raudonajam Šmulikui, aiškinančiam, kad Maskva ir Berlynas sudarė nepuolimo paktą ir žydams pavojus negresia, ji drąsiai atkerta: „ – Paktą šmaktą. Vilkai tarpusavy vargšės avies nepasidalija ir be gailesčio kursto vienas kitą...“ (p. 384). Suvokdama skaudžią lemtį, ją bandančiam įspėti Giedraičiui atsako kita skaudžia patarle: „Likimas – ne turgus, su juo nepasiderėsi“ (p. 381). Mums, lietuviams, reikėtų pasimokyti iš žydų  tautinio solidarumo. Ar daug mūsų tautos vedlių galėtų pasakyti kaip  rabinas Eliezeras: „Jeigu Jonavoje liks bent vienas žydas, tikintis ar bedievis, gyvas ar miręs, nesvarbu koks, aš liksiu su juo“ (p. 400). Romane ne kartą akcentuojama, kad meilė – pats svarbiausias jausmas. Ne veltui Chenka būsimajai anytai, piktai kamantinėjančiai, ką moka daryti, atsako labai paprastai: „Aš moku mylėti...“. Mylėdamas žmogus visko gali išmokti, su meile dirbamas joks darbas nėra sunkus. Tą patį prisipažįsta vėliau ir pati Rocha: „O man nieko daugiau, be tos triskart prakeiktos meilės, iš gyvenimo ir nereikia“ (p. 86). Versdama knygos puslapius ne kartą tarsi girdėdavau Fausto Latėno muziką ir išnirdavo iš atminties rūko žydų eisena, suteikusi spektakliui nepakartojamo žavesio. Tokį įvaizdį sustiprina ir paties pasakotojo / autoriaus prisipažinimas: „Aš sėdžiu prie kompiuterio ir tarsi ne kalu raidę po raidės, o kaip toje neįtikėtinai tolimoje vaikystėje suku tos neįprastos rylos rankenėlę. Lėtai, stambiu planu tarsi nebyliajame kine prieš akis vienas po kito praplaukia mano neužmirštami kraštiečiai. Klausau šios neįmantrios melodijos ir vėl atgyja, išsirikiuoja į vieną draugišką eilę išmintingi elgetos ir darbštūs siuvėjai, turtingi mecenatai ir namudiniai, kaip mano dėdė Šmulikas, pasaulio lygintojai, svajojantys apie neįgyvendinamą laisvę, apie nepasiekiamą lygybę ir mitinę brolybę“ (p. 191-192). Ėjimo (į kariuomenę, į gyvenimą) ir išvykimo (savo noru ir priverstinio) motyvas svarbus visame romane. Dažnai jau ir nebeprašoma „Nusišypsok mums, Viešpatie“, o tik ironizuojama („Jis, kaip ir kiekviena valdžia, mėgsta, kad jį garbintum, šlovintum, o ne keiktum ir įkyrėtum nesibaigiančiais prašymais“, p. 402), atsidūstama („Gal kad aš iš prigimties trumparegė, o gal mes su Juo ne tomis pačiomis gatvėmis vaikštome“, p. 140), pykstama („kartais man atrodo, kad Pasaulio Valdovas neturi širdies“, p. 81), nebesitikima jo malonės, suvokiama, kad pasikliauti pirmiausia galima tik pačiu savimi...

Romano veikėjai, iš pradžių charakterizuojami vienu kitu pasakotojo štrichu, išnyra įvairiose siužeto peripetijose ir tik perskaičius visą istoriją prieš skaitytojo akis iškyla išsamus vieno ar kito personažo paveikslas. Nors, tiesą pasakius, beveik visi personažai nekinta. Gal tik gražioji Etelė, iš pradžių Chenkai pasirodžiusi kaip išsidabinusi poniutė, o vėliau – kaip nelaiminga, nepatirianti vyro meilės moteris. O dauguma personažų, ypač vyrai, atrodo, ir negyvena, tik dirba (siuva, taiso batus). Šitą statiką, ko gero, lemia pasakojimo pobūdis: jau knygos pradžioje nurodoma, kad bus žvelgiama į praeitį, pasakojama apie vaikystės patirtį. Ir vertinama jau seniai pasibaigus pasakojamiems dalykams... Gyvybės tekstui suteikia dialogas. Jo čia daug ir jis tampa kone pagrindine veikėjų charakteristikos priemone. Šalia rabino Eliezero iškyla kita altruistiška figūra, vos ne savotiškas „svieto lygintojas“, iš turtingųjų imantis daugiau, neturtėliams pats ir vaistus nuperkantis, – gydytojas Bliumenfeldas, kurio lūpomis kartais, atrodo, kalba apaštalai, lyg gerasis pasakų senelis vaizduojamas ir senasis Kremniceris. Kaip ir dera romanso žanrui, praeitis idealizuojama, žydai vaizduojami vos ne ideali tauta, iš kurios ne vienas lietuvis turėtų imti pavyzdį. Matyt, ne veltui sakoma: apie mirusius dera kalbėti gerai arba nieko...

Traukia ir pats pasakojimas: vaizdingas, prisodrintas epitetų, frazeologizmų, biblinės išminties nuotrupų. Tik kai kurie bibliniai palyginimai iš paprastų bemokslių veikėjų lūpų skamba nenatūraliai. Pavyzdžiui, Chenka dėsto savo vyrui:„ – Bet suprask: kiekvienos moters lemtis – ne laikytis draudimų, o laužyti juos dėl motinystės, dėl giminės pratęsimo. Kas per obelis, kurios ir liemuo tvirtas, ir laja kupli, bet kuri nyksta ir neduoda vaisių. Tau greitai nusibos mėgautis jos pavėsiu ir džiaugtis ne saldžiais vaisiais, o tik gelstančiais ir krintančiais medžiais“ (p.186-187). Gal tai suprato ir pats rašytojas kito veikėjo lūpomis ragindamas mesti tuos postringavimus... Be vieno kito dirbtinai nuskambančio teksto fragmento, kalba išties puiki. Ir šiuo pagiriamuoju žodžiu rašytojas turėtų dalytis su vertėja Aldona Paulauskiene. Ne kartą kilo noras palyginti rašytojo ir vertėjos tekstus. Norint pajusti tikrą kalbos skonį reikia skaityti originalo kalba...

                      Antroji

Skaitydama G. Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“ vos ne nuo pirmų eilučių nejučia pradėjau lyginti su R. Granausko „Šventųjų gyvenimais“. Įsibėgėjant knygoje pasakojamai istorijai ta sąšauka ėmė konkretizuotis ir ją geriausiai įvardija savo romano pabaigoje pats G. Kanovičius: „Gailu patikėti, bet nuo šiol tai pražudytai genčiai lemta atgimti ir gyvuoti tik teisingame, iškentėtame žodyje ir nepaperkamoje atmintyje, todėl niekam nepavyks nuslopinti mūsų negęstančios meilės ir dėkingumo protėviams. Nes tą, kas užmiršta mirusiuosius, ir patį užmirš jo palikuonys“ (p. 429-430). Ir nebesvarbu, kad vienam ta „gentis“ yra žydai, kitam – dori lietuviai: vertinimo kriterijus yra vienas – žmogiškumas.

Abiejuose romanuose kalbama apie svarbiausias žmogiškas vertybes: darbštumą, meilę ne tik kitam žmogui, bet ir bet kokiam gyvam padarui, ištikimybę gimtajai žemei. R. Granauskas, kaip koks juodasis metraštininkas, be jokio gailesčio vaizduoja dvasiškai skurstančią mūsų laikų visuomenę, nuosekliai tekstas po teksto parodydamas, kaip nyko mūsų tautos šviesuliai ir jų ginamos vertybės. Tuo tarpu G. Kanovičius savo pasakojimu stato paminklą pirmiausia savo šeimai, jausdamas, kad turi „paskubėti ir bent iš dalies atpirkti kaltę mamai – juk, neduok Dieve, galiu ir nespėti...“ (p. 9). Aišku, tai ir paminklas Jonavos žydams: versdamas knygos puslapius skaitytojas kartu su pasakotoju tarsi keliauja senosiomis Jonavos gatvėmis. Įsivaizduoju, kaip įdomu šį romaną skaityti jonaviškiams – lyg koks metraštis, perkeliantis į XX a. pirmosios pusės Lietuvos miestelį. Ir nors „iš mano jaukios Jonavos, kuri kitados buvo žydų apgyvendinta sala, nieko neliko“ (p. 425), galėtų atsirasti ir teminė ekskursija „Jonava G. Kanovičiaus akimis“, kaip Vilniuje galima keliauti K. Sabaliauskaitės „Silvos rerum“ maršrutu. Aišku, tai būtų liūdna kelionė, verčianti mąstyti ne tik apie tragišką Lietuvos žydų likimą, bet ir apie lietuvių kaltę. Pats rašytojas ne kartą plėšia apsauginį tvarstį nuo istorinės sąžinės neužgijusios žaizdos, bet tuoj pat atsitraukia, lyg palikdamas tą padaryti patiems lietuviams. Apie tai tiesmukai rašytojas prabilo jau išėjus romanui pokalbyje su A. Degučiu: „Reikia ne tik išsiaiškinti šios tragedijos priežastis, bet ir gilintis į šio reiškinio esmę. Svarbu prisiminti, jog neapykanta gimdo neapykantą, o meilė to neišprovokuos niekada. Reikia mokytis mylėti savo artimą, gal ne kaip patį save, o kaip žmogų, kuris greta tavęs gyvena. O tas, kuris žudo kitą žmogų, yra nevertas būti žmonijos nariu“ (http://www.lzb.lt/lt/spauda/925-reikia-moketi.html). Tas bandymas suprasti kitą žmogų lyg ryški gija driekiasi per visą romaną. Štai, vykdama aplankyti mylimojo ir pakeliui matydama vargstančius laukuose lietuvius Chenka „troško suprasti, kaip galima ir ar apskritai įmanoma sušvelninti įsisenėjusį neprielankumą, kuris, žiūrėk, ima ir perauga į tų menkų pasišiaušusių trobų gyventojų neapykantą nežinia iš kur ant jų galvų nukritusiai žydų genčiai“ (p. 268). O jos kantrus, nesišvaistantis žodžiais vyras Šleimkė pavyzdį siūlo imti iš gamtos: „Saulė šviečia visiems, paukščiai medžiuose čiulba irgi visiems. Kuo ne pavyzdys žmogui, kuris nori padaryti ką nors gera savo artimui?“ (p. 248).

Sieja abu rašytojus ir vaizduojama meilė viskam, kas gyva. R. Granausko romano „Šventųjų gyvenimai“ veikėja Pilimana – tikras gamtos žmogus, besirūpinantis nusikamavusiomis karvėmis, nepaisantis jokių politinių permainų („–Aš ne kolchozą, aš kankinamus gyvulius gyniau!“), jos begalinė meilė gyvuliams ir paukščiams primena šventąjį Pranciškų Asyžietį („Iš tikrųjų visi gyvuliai kiaulės, karvė, veršeliai – tartum linko, tiesėsi į jos pusę. Net tie, kuriuos ji matydavo pirmą kartą, sakysim, šunys“; „Aš tik laukiu, kuomet ir varnos pradės tūpti tau ant galvos“,– juokdavosi Beržonskienė“). Panašiai elgiasi ir G. Kanovičiaus romano personažas, apraudantis kritusį arklį: „– O kas, Esfir, sakė, kad aš meldžiuosi už kumelę? Kas? O ar mes ne gyvuliai? Gyvuliai, gyvuliai... naminiai, laukiniai, visokie... – subosijo Pinchasas ir nutilo“ (p. 410). Abu rašytojai – vyresniosios kartos žmonės, tad ir jų personažai, atkeliaujantys į mūsų dienas iš praeities, turi bendrų dvasinių savybių, nepriklausomai nuo tautybės ar tikėjimo...

                      Trečioji

Senelės Rochos šeimos istorija pirmoje romano pusėje primena šių laikų ne vienos lietuvių šeimos skaudžią patirtį: motinos, išauginusios savo vaikus ir, aišku, norinčios jausti juos šalia, turi norom nenorom taikstytis su karčia realybe – emigracija. Iš pradžių išvažiuojama kitur (į Paryžių, Ameriką), stengiantis rasti geresnį gyvenimą, vėliau bandoma gelbėtis nuo artėjančio fronto, žinant vokiečių elgesį su žydais. Tik jau keliai uždaryti, nebent, kaip pasakotojo šeima, mėgintų trauktis į Rusiją.

Kalbant apie emigraciją, kardinaliai skiriasi vyresniosios ir jaunosios kartų požiūris į ją. Senosios Rochos nuomonė aiški: „– Nereikia man jokio Paryžiaus su jo karaliais ir rotšildais. Mano Paryžius čia, šitas miestelis, kur gimiau ir kur, nepaisant mano bjauraus būdo, kai kas mane mylėjo, o gal iš nuobodulio ir iki šiol myli. O kas juos, bėglius, ten mylės, koks prancūzų karalius ar milijonierius Rotšildas?“ (p. 86). Jaunajai kartai namai yra ten, kur geresnis uždarbis, didesnės ateities galimybės. Tik išminčius gydytojas  Bliumenfeldas siūlo į viską žiūrėti filosofiškai, nes žmogui neduota pagerinti Dievo sukurto pasaulio, o „tėvai savo mylimus vaikus gauna ne amžinam naudojimuisi, o tik kreditan, kurį tenka grąžinti – svetimai moteriai, svetimam vyrui ar svetimai šaliai“ (p. 85). Bet motinos vaikus, pasak Rochos, nešioja ne kaip grybus kraitelėje, o po širdimi... Baisi yra tėvų vienatvė. Iš tos klaikios vienatvės atsiranda skausmingi Ruvimo žodžiai: „Jei turėčiau galios, pirmiausia išleisčiau įsakymą, draudžiantį vienturčiam sūnui ar dukteriai palikti tėvų namus iki jų mirties“ (p. 243). Laikai keičiasi. Nebereikia apkabinimus ir bučinius siųsti oro paštu, naujosios technologijos leidžia bendrauti garsu ir vaizdu. Tik ar jaučia tie atklydėliai tos svetimos žemės meilę? Dar kartą norisi pakartoti romano žodžius: „O kas juos, bėglius, ten mylės, koks prancūzų karalius ar milijonierius Rotšildas?“. O gal ta meilė ir nebereikalinga...

G. Kanovičiaus „Miestelio romansas“ (kaip ir R. Granausko „Šventųjų gyvenimai“) – dar vienas meninis dokumentas, skatinantis susimąstyti, kodėl žmogus kartais elgiasi taip nežmoniškai. Grožinė literatūra aiškių atsakymų neduoda – ne tokia jos paskirtis.

Recenzijų konkursas.

Programą įgyvendina