Naujienos

Antanas Šimkus jau pažįstamas skaitytojų bendruomenei kaip poetas, ir, anot internetinių informacijos šaltinių – publicistas, tačiau pastarasis teiginys koreguotinas: tai, kas vadinama A. Šimkaus publicistika ir publikuojama interneto dienrašty „bernardinai.lt“, peržengia įprastos publicistikos ribas ir priartėja prie eseistikos, arba, jei norite – publicistinės eseistikos (eseistinės publicistikos).

Jaunesniesiems, ypatingai – rašantiems žmonėms, A. Šimkus turėtų būti žinomas kaip jaunų autorių tekstų vertintojas ir aptarėjas, tinklalapio „bernardinai.lt“ skilties „Niša“ redaktorius. Kaip poetas A. Šimkus yra parašęs, tiksliau – išleidęs, dvi knygas: 1999-aisiais metais eilėraščių rinkinį „Skradžiai“ ir 2010-aisiais – „Sezonas baigtas“. Abiejų knygų adresatas – suaugęs žmogus. Šiandien A. Šimkus pas skaitytojus ateina kitoks – rašo eilėraščių pasakojimą vaikams ir parašo jį taip, jog knyga patenka į geriausių vaikų metų knygų penketuką.

„Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ – keista knyga. Ji ne tik kalba apie senatvę, kas mūsų visuomenėje netoleruotina, ignoruojama, o jei ir prakalbama šia tema – tai su išskirtinai negatyviais atspalviais. Senatvės tema literatūroje likusi dūlėti tautosakos lobynuose ir klasikinės lietuvių prozos puslapiuose. O ir ten... senatvė kaip žmogaus amžiaus tarpsnis nedetalizuojama, apibrėžiama keliais standartiniais štrichais, jau klišėmis tapusiais žodžiais. Liaudies dainose randame močiutę sengalvėlę, geriausiu atveju – lydinčią sūnus į karą. Blogesniu atveju – močiutė sengalvėlė lieka tik retorine figūra, į kurią kreipiasi savo vargus išskaičiuodama dukra, nuotaka. Prozoje senas žmogus vaizduojamas nelaimingu, senatvė – atgrasi, atstumianti. Prisiminkime kokio Biliūno aprašomus senus žmones – vaiko iš namų išvarytas senas tėvas „kalbėjo visai taip, kaip kalba žmogus nelaimingas, – tyliai, lūpom drebančiom; vietomis jis visai nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė: mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau drebėjo, virpėjo; jo balse keletą kartų, visai, rodės, netikėtai, taip skaudžiai suskambėjo apmaudos ir baisios nelaimės styga, kad mane visą šiurpas paėmė. Int jį žiūrėdamas pamačiau, kaip per raukšlėtą, išdžiūvusį jo veidą rieda gailios karčios ašaros...“[1], vyrą praradusi Juozapota, „intbedusi savo klaikias, be gyvybės akis“[2] klausinėjo kiekvieno sutiktojo, ar šis nematęs jos Petriuko. Senatvė tradiciškai siejama su liūdesiu, skausmu, prarastimi, vienišyste, viso ko stygiumi. Tiesa, yra ir teigiamas senatvę lydintis bruožas – senas žmogus literatūroje visada išmintingas, galintis pasidalyti vienu kitu vertingu patarimu, tačiau ir tai, nors pozityvu, žiūrint iš šiandieninio skaitytojo pozicijos – schematiška ir todėl nuobodu. A. Šimkus, lydimas dailininkės Ievos Babilaitės, visas tokias schemas be gailesčio griauna. Kūrybinio dueto bobulytė – dinamiška, kupina gyvasties, drąsi, pašėlusi daugiau nei dažnas paauglys. Įdomiausia, ką daro A. Šimkus ir I. Babilaitė, kurią, beje, vadinčiau ne knygos iliustruotoja, bet bendraautore (apie tai – vėliau) – tai veiklos sugražinimas senam žmogui. Ir dar kokios veiklos! „Žaidė futbolą per dieną, / Katino tykojo, / Vogė dviratį iš kiemo, / Vilkšunį aplojo.“ Arba – „Ankstų rytą visi miega, / O va, bobulytė – ne. / Ji nukasinėja sniegą / Ten, kaimyniniam kieme.“ Kita jos veikla bobulytiškesnė – bobulytė Stasė moka mokesčius, žiūri serialą, renka grybus miške. Tačiau kartais jos veiklos neturi pagrindo ir hiperbolės principas, vienuose eilėraščiuose paryškinąs nestandartinės bobulytės ypatybes ir prisidedąs prie komizmo efekto, nesuveikia. Galima įsivaizduoti jaunatvišką bobulytę, žaidžiančią futbolą, tikrovėms, literatūrinėms ir priešliteratūrinėms, neprieštarauja greitajai medicinos pagalbai meluojanti bobulytė, net dviračio vagystės motyvas leidžia pažinti bobulytę įvairiapusiškiau (ypatingai kai tą vogimą suprantame kaip pasiskolinimą be šeimininko žinios, bet su nuostata pasinaudojus grąžinti (spontaniškam žmogui pritinkąs elgesys)), tačiau kai kurių knygos epizodų prasmė lieka miglota, pvz., sunku suprasti, kokių aplinkybių nulemta bobulytė atsiduria mokinio padėtyje ir bėga iš pamokų („Dar iš pamokų pabėgo, / Nė neatsiprašius“).

Kita knygos ypatybė – su neigiamu atspalviu vaizduojama ne senatvė, kaip įprasta, o paauglystė: „Kraipo galvą anūkėlis: / „Kas tau pasidarė?“ // Juk buvai pati šauniausia / Miesto bobulytė, / O dabar elgiesi baisiai, / Kaip kokioj paauglystėj“. Neigiamomis savybėmis pasižymi bobulytės anūkas – viename epizode jis lėtas ir nespėja paskui grybų krepšį tempiančią bobulytę, kitame – erzina bobulytę ir filmuoja ją mobiliuoju telefonu, planuodamas vaizdo įrašu prajuokinti klasės draugus. Šiame epizode matome gana įprastą literatūroje seną žmogų – ramų, išmintingą: „Išmintingai pakaks proto / Šį pavasarį sutikti / Atlaidžiai kieme bešypsant“. Eilėraščiuose be atviros didaktikos skaitytojui lieka pačiam susivokti, kas blogesnis: katino tykanti ir greitajai meluojanti bobulytė ar šaipūnas vaikas. Ne visada bobulytė tokia atlaidi neklaužadoms. Štai eilėraštyje „Bobulytė eina per gatvę“, ji auklėja taisyklių nesilaikančius: „O jei eisit per raudoną, / Bobulytė – trinkt lazda!". Šis eilėraštis bene atviriausiai pamokantis. Visgi knygoje akcentuojama ne tai, kaip reikia elgtis su senais žmonėmis ar tam tikrose situacijose. Svarbiausias knygos akcentas – pastanga rodyti ne nuobodų, ne visų atstumtą, o veiklų seną žmogų. Tokį, kuris gali įkvėpti kitus (gana simboliškai atrodo epizodas, kuriame bobulė Stasė, apsiginklavusi lazda, drąsiai veda jaunų žmonių minią per perėją).

Bobulytiškumas knygoje veikiau ne gyvenimo tarpsnis, o būdas tarpsnį išgyventi. Bobulytė Stasė juk ir nėra visais atžvilgiais kitokia. Kaip ir kitos bobulės, ji mėgsta žiūrėti serialus, čiauškėti su kaimynėmis, užsiima ta pačia kasdieniška veikla. Tačiau senatvė jai nėra tas etapas, sulyg kuriuo užsibaigia gyvenimas. Bobulytė Stasė yra spontaniška, veikli, drąsi, sakytume – net charizmatiška, sumani, gebanti rasti būdą išsisukti iš kebliausių situacijų, ji visada – įvykių centre, visada iniciatyvi. Žinoma, Stasės paveikslas akivaizdžiai hiperbolizuotas, siekiant komizmo efekto. Betgi taip parodyta bobulytė dar simpatingesnė, tiesa? Skaitytojui vaikui, sprendžiant iš susitikimų su A. Šimkumi, pristatant knygą, metu išsakytomis nuomonėmis, išdidintos tam tikros bobulytės savybės palieka teigiamą įspūdį. Tiesa, adresato problemą dera aptarti atskirai. Anot autorių, ši knyga nėra skirta vien vaikams. Tiek A. Šimkus, tiek I. Babilaitė viliasi, jog knygą skaitys įvairaus amžiaus skaitytojai. „Net nežinau, ar tai knyga vien vaikams... Man labai džiugu matyti, kad, pasirodžius knygai, tarsi atsidarė dar daugiau jos prasmių durų, aš pati naujau ir visai kitaip pradėjau matyti tas bobulytes“[3], – kalba I. Babilaitė. „Kurį laiką tikrai įsivaizdavau, jog rašau knygą vaikams, dabar man jau akivaizdu, kad tai knyga šeimai“[4], – priduria A. Šimkus.

Jau du sykius I. Babilaitė, iliustravusi „Vaizdus iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ paminėta kaip knygos bendraautorė. Pateisinant tokį įvardijimą, pravartu žinoti, kaip knyga buvo kuriama. Idėja rašyti knygą apie senatvę, apie bobulytes kilo dailininkei I. Babilaitei. Nuėjusi į „bernardinai.lt“ redakciją, ji buvo supažindinta su A. Šimkumi. Iš pradžių A. Šimkaus nesužavėjo tokia mintis. O ir pati I. Babilaitė visai kitaip įsivaizdavo būsimos knygos turinį: „Iš pradžių atrodė, kad šios knygos išleidimas bus tiesiog prisidėjimas prie kalbėjimo socialiai jautria tema“. Po pirmųjų A. Šimkaus eilėraščių apie bobulytes, anot I. Babilaitės, jos reakcija buvusi tokia: „Ar matei, ką parašei?“. Knygos idėja vis kito, aiškėjo, ir skaitytojas gali pamatyti baigtinį rezultatą. Klausiama, kas buvo pirmiau – iliustracijos ar piešiniai – I. Babilaitė tikino, kad pirma buvo idėja, o paskui poeto ir dailininkės darbas vyko lygiagrečiai, vienas kitą piešiniais ir eilėraščiais papildant.  I. Babilaitės sprendimu knyga nuspalvota dviem spalvomis – pilka ir raudona. Raudona tradiciškai suvokiama kaip pavojų signalizuojanti spalva. Knygoje raudona spalva priskiriama bobulytei Stasei. Beje, iliustracijose matome daug bobulyčių, pirmame eilėraštyje apie bobulytes taip pat kalbama daugiskaita: „bobulytės / Šnekasi skardžiais balsais. // Bobulytės viską žino: / Kokie laukiami orai, / Kuo geriau kates maitinti / Ir dėl ko liūdni vaikai“. Iš visų bobulyčių vardas suteikiamas tik vienai – bobulytei Stasei, taigi tik ji viena tarytum turi savastį. Čia pat ji ir išskiriama iš kitų: „Va, ir vėl bobulė Stasė / Visam kiemui šauks, ką matė – / Išklausykime ir mes / Tas bobuliškas žinias“. Nuo tada raudona spalva knygos puslapiuose nusidriekia ten, kur praeina bobulė Stasė, ir kontrastuoja su pilkuma, kuri, akivaizdu, priskirtina tai nuobodžiai,  visuomenės atstumtai, ignoruojamai senatvei. O bobulytiškos žinios bei paslaptys visų pirma pamatomos tik akies krašteliu. Visiškai atsiveria pervertus knygos puslapį. Mat puslapiuose iškirptos tokios mažos apvalios skylutės, slepiančios kito, dar neatversto puslapio prasmes, ir kuriančios jų daugiau jau atverstame. I. Babilaitės iliustracijos jau pelnė pirmąją premiją Knygų meno parodoje.

Šiemet į metų knygos rinkimus vaikų knygos kategorijoje pretenduoja trys ne vaikams rašantys poetai. Vienintelis A. Šimkus, iš, pavadinkim – triumvirato, lieka poetu ir rašo ne prozos tekstus, o eilėraščius (apskritai tai vienintelė eilėraščių knyga vaikų knygų penketuke). A. Šimkus laužo dar vieną normą – šįsyk formos dalykuose: „Kita vertus, nesirinkau įprastos nudailintos eilėdaros ir lietuvių vaikų poezijoje taip įprasto sklandaus rimavimo. Bet tai nėra noras nustelbti gyvuojančią tradiciją, tiesiog bandžiau kalbėti kitaip, taip, kaip jaučiu, prakalbėti vaikui“[5]. Dešimtyje eilėraščių laužytas ritmas ir rimas kartais net suerzina. Vis dėlto laužomas jis nenuosekliai, taigi „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ nėra vers libre. Galima teigti, kad kalbėjimo forma dera prie netradiciško senatvės suvokimo. Tačiau nebūtų A. Šimkus pralošęs, jei būtų pasirinkęs ir vaikui, ir suaugusio skaitytojo išlepusiai ausiai taip svarbų tvarkingą rimą ir ritmą.

Ar pastebėjot, jog cituojant „Vaizdus iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ nenurodyti puslapiai? O taip yra todėl, kad šios knygos puslapiai skaičiais nesunumeruoti – dar vienas būdas būti kitaip. A. Šimkus ir I. Babilaitė šiandien daugeliu prasmių kitokie nei įprasta. Pirmiausia jie imasi temos, kurią jauni žmonės mieliau ignoruoja. Įveda šią temą į vaikų skaitybą. Ir siūlo pažvelgti į savo pasirinktą temą – į senatvę – iš kitos perspektyvos. Dešimtyje eilėraščių poetas rodo jaunatvišką, nenuobodžią, veiklią, sumanią bobulytę. Norėtųsi sakyti – seną moterį, bet bobulytei Stasei toks apibūdinimas nepritinka. I. Babilaitė žodinius tekstus pildo vaizdiniais (o gal atvirkščiai). Jei ne piešiniai, Stasę įsivaizduoti senyvo amžiaus būtų dar sudėtingiau (nors ir piešiniuose ji, nepaisant veide įsirėžusių raukšlių – jaunatviška). Reikėtų gerokai pasirausti tarp literatūros tekstų puslapių, kad rastume kitą tokią bobulytę. Kad rastume kitą kalbėjimą apie senatvę, kur manipuliavimas skaitytoju mėginant sukelti užuojautą senyvam žmogui būtų pakeistas humoru. Kur senatvė būtų suvokiama ne kaip skaudus, o kaip kitiems gyvenimo tarpsniams lygiavertis epizodas. Taigi A. Šimkus ir I. Babilaitė pas skaitytojus ateina kitokie: kuria knygą vaikams ir sukuria ją taip, jog knyga – – –. 

_________________________________

[1] J. Biliūnas, Ubagas, prieiga internetu http://antologija.lt/text/jonas-biliunas-liudna-pasaka/18

[2] J. Biliūnas, Liūdna pasaka, prieiga internetu http://antologija.lt/text/jonas-biliunas-liudna-pasaka/24

[3] J. Lūžaitės interviu su A. Šimkumi ir I. Babilaite „Metų knygos rinkimai“: kartu su „Bobulyte“ – apie senatvę kitaip http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-06-kartu-su-bobulyte-apie-senatve-kitaip/94902

[4] J. Lūžaitės interviu su A. Šimkumi ir I. Babilaite „Metų knygos rinkimai“: kartu su „Bobulyte“ – apie senatvę kitaip http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-06-kartu-su-bobulyte-apie-senatve-kitaip/94902

[5] J. Lūžaitės interviu su A. Šimkumi ir I. Babilaite „Metų knygos rinkimai“: kartu su „Bobulyte“ – apie senatvę kitaip http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-06-kartu-su-bobulyte-apie-senatve-kitaip/94902

Recenzijų konkursas.