Naujienos

Internetinis tinklapis www.zodynas.lt aiškina, kad karžygys[1] – „narsus, dideliais žygiais pasižymėjęs karys, didvyris“. Nors čia karžygiukas dar nedidelis, tačiau jo žygiai ne prastesni – argi taip lengva šluoti kukurbezdalių dulkes, pudruoti sparnelius drugeliams ar įpilti į jonvabalių žibintuvėlius žibalo?

Sakysite, nebūna tokių karžygių? Būna. Reikia tik perskaityti INGRIDOS VIZBARAITĖS knygelę „KARŽYGIUKO ISTORIJA“.

Jei kritikai ir drįstų teigti, kad nevisiškai tobulas siužetas, kad mažasis karžygiukas neatlieka savo pagrindinės funkcijos, drįskime prieštarauti: pasakėlė skirta vaikui. O pasvarsčius, suprasti nesunku: tai, kas tobula – ne visada suprasta ir pamėgta. Prisiminkime garsųjį E.M. Remarką: „Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje“. Vaikams reikia ne muziejinių eksponatų – jie mieliau prisiriša prie to, ką gerai jaučia ir supranta. Čia  pajus gamtos ritmu alsuojantį gyvenimą – juk tiek daug reiškinių (o gal net ir žodžių), kuriuos neretam reikės paaiškinti: iš kur tos kukurbezdalių dulkės, kodėl gali nuskęsti amarai, kaip atrodo jonvabalių žibintuvėliai, kokios spanguolių ir bruknių skirtybės... Ech, mes, suaugusieji, tokie išmanūs: patys saulašarę ar esame regėję (ir kodėl jos čia augalais žmogėdromis vadinamos)? Juk dažnai bijome prisipažinti net sau, kad ir mes kartais lyg ta Gėlė: „Sapnuose ji vėl pajusdavo alkį ir vienatvę, išgirsdavo ilgesingą dainavimą ir išvysdavo besiskleidžiančius žiedus“ (p. 48).

Gerai, kad Bagulis ne vienas. Ištikimas jo draugas Ragulis visuomet kartu. Karžygiuko ir arkliuko draugystė sukelia nuostabiai mielų asociacijų. Abiem kartu ir keliauti, ir daryti gerus darbus - maloniau. Miela ir tai, kad atskleidžiamas gražus bendruomeniškumo jausmas: į pagalbą atskuba Bzicingijos seniūnė...

O jei vėl pradėtume sekti iš naujo šią pasakėlę, kurioje dabar būtų karžygiukas Zorbulis, jo arkliukas Burbulis, man atrodo, kad jau kitaip šlamėtų Šlamandijos giria, gal kitaip išgirstume ir Skarabėjaus pranašystę... Bet mažasis karžygiukas tikrai dar kartelį įsitikintų: „Kokia apgaulinga gali būti išorė ir koks paslaptingas grožis“ (p. 36). Nežinau, koks buvo autorės sumanymas, tačiau TEGU PASAKĄ TOLIAU TĘSIA VAIKAS PATS... Išgirskime jį ir leiskime išgirsti jam pačiam nuostabią naują karžygiuko istoriją... Nesvarbu, kad nepakartojamą, bet tai bus TIKRO KARŽYGIUKO TIKRA ISTORIJA, o ir vaikas pasijus KŪRĖJAS beesąs.

Nuostabios Marijos Smirnovaitės iliustracijos suteikia knygutei vaikiško žaismingumo, pasakiško jautrumo, nuoširdaus žavesio – jos artimos ir vaikui, ir suaugusiam.

[1] http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/k/karzygys

Recenzijų konkursas.