Naujienos

Tomo S. Butkaus knygelės vaikams „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“ viršelis iškart patraukė mano dėmesį. Pirmiausia muzikaliu pavadinimu, tiksliau, pirmais dviem jo žodžiais – „Bumba Dumba“, skambančiais lyg vaikiška skaičiuotė ar net koks burtažodis.

Šiuo vardu tekste tarsi žaidžiama. Pirmiausia pranešama giminišku žodžiu, kad „Bumba Dumba nebuvo bumbeklis“, vėliau aiškinama, kur jis gyvena: „giliame Duobelyne, pilname senų akmenų“. Štai ir vardo etimologija: Bumba nuo bumbėti, Dumba nuo įdubos, duobės. Be to, juk abu vardo žodžius skiria tik viena raidė: B - D. Taigi jie savaime yra ritmiški ir juos galima dainuoti kaip kokį priedainį.

Mielos akiai ir iliustracijos, kurios suaugusiam žmogui gali pasirodyti abstrakčios, bet, pavarčius vaikų piešinius, galima atpažinti panašią stilistiką. Kad iliustracijos artimos vaiko pasauliui, teigia ir pats autorius, rašydamas apie knygos įkvėpėjus (p. 46).

Šią knygą reikia suvokti kaip dizaino, iliustracijų ir teksto visumą. Atskirti vieni nuo kitų šie elementai tampa lyg menkesni, neišbaigti. Manau, tai atitinka vaiko pasaulėvoką: norą viską pamatyti, pačiupinėti, sužinoti. Bumba Dumba, pagrindinis šios knygos veikėjas, ir yra toks kodėlčiukas. Autorius sąmoningai neįvardija jo amžiaus, pačiame pasakojime net nemini, kad jis yra vaikas: „Bumba Dumba buvo paprasčiausias žmogelis“. „Žmogeliu“ šis veikėjas vadinamas visame kūrinyje. Tik paskutiniame viršelio puslapyje autorius įvardija, kad jis yra vaikas: „Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus šis vaikas, – Bumbos Dumbos istorija tinka ir ką tik bumbtelėjusiam, ir jau pradėjusiam dumbti“.

Antroji knygos pavadinimo dalis teigia, kad reikia tikėtis pasakojimo apie Visatos sukūrimą. Gal greičiau pažinimą, ne sukūrimą. Juk kūrybinis procesas nevaizduojamas, yra tik nedidelė užuomina apie rašymą kaip atminties ir dalijimosi visu tuo, kas patirta, ženklą (p. 42). Visoje istorijoje pasakojama apie pažinimo džiaugsmą. Galbūt autoriaus norėta pabrėžti, kad pažindamas supantį pasaulį vaikas jį tarsi kuria iš naujo, prisijaukindamas tuos dalykus, kurie jam atrodo svarbūs ar patrauklūs, todėl vaikai dažnai gyvena savo susikurtame pasaulyje, kuris neretai skiriasi nuo suaugusiųjų. Apie tai kalbama ir A. de Sent-Egziuperi knygoje „Mažasis princas“.

Kaip ir daugelyje pasakų, pagrindinis šios istorijos personažas leidžiasi į kelionę, siekdamas pažinti jį supantį pasaulį. Pasakose tai įvardijama laimės ieškojimu. T.S. Butkus šią situaciją komponuoja itin išradingai. Virš Duobelyno plaukia ne tik debesys, bet ir „niekieno mintys“:

„Čia gera vieta pailsėti!“ –  kažką užkliudžiusi, apsidžiaugė viena mintis.

„Esu Didelis Rasos Lašelis“, – Bumba Dumba sugavo ją ir žnegtelėjo iš supamojo gulto (p. 15).

„Niekieno mintys“ tampa Bumbos Dumbos mintimis ir ragina jį sukrusti – „ieškoti Kažko Kito“. Pasaulis, į kurį leidžiasi, „žmogelis“, yra itin gyvybingas. Viskas juda, kruta, veržiasi ir mažąjį knygos skaitytoją / klausytoją apipuola žodžiai, ko gero, skambantys kaip muzika, nesuvokiant jų tikrosios reikšmės, nes tokio turtingo žodyno neturi netgi paaugliai. Ypač meniškai kalbama apie saulę: iš pradžių ji įvardijama kaip šviečiantis daiktas, paskui – juokingas  rausvas taškeliūkštis, vėliau – didelis kamuolys virš galvos. Gausybė metaforų – lyg žongliravimas mįslėmis, kurias įminti mažajam skaitytojui padeda piešiniai. Tarsi iš Donelaičio „Metų“ suspurda vaizdingieji veiksmažodžiai nusirito, išsiropštė, kopė. Tokie sinonimai, be abejonės, turtina vaiko kalbą ir didina pačios knygos vertę. Autorius vis grįžta prie tų pačių gamtos detalių – saulės, dangaus, debesų – vis kitaip jas apibūdindamas, lyg vestų pasaulio pažinimo pamoką. Štai kaip paukščiai suskrenda didžiausi ir keisčiausi debesys, toliau kalbama apie pasišiaušusius debesis, kurie ilgainiui tampa lengvi ir skaidrūs...

Grakščia poetika ir kelionės (ieškojimo) motyvu šis kūrinys artimas ir J. Degutytės pasakai apie šaltinėlį, pasileidusį ieškoti jūros. Šaltinėlis nežino, kaip ši atrodo, ir visų klausinėja. Taip jis išgirsta nuostabių metaforiškų jūros apibūdinimų. Vienas iš jų – „dangus, nusileidęs ant žemės“. Į paieškas, tik Okeano, ne jūros, leidžiasi ir Bumba Dumba. Abiejuose kūriniuose vandens didybė lyginama su bekraščiu dangumi.   Ką tik praėjusių metų rudenį, stovėdama ant Atlanto vandenyno kranto Portugalijoje ir stebėdama jo gaudžiančią galybę, bandžiau „įžodinti“ ją, tačiau radau tik vieną tinkamą – „alsavimas“. Bangų mūša – lyg vandens dvasia, neaprėpiamos galybės kalba. Skaitant šią knygą, nušvito malonus situacijos atpažinimo jausmas.

Dangus buvo beribis. Laukas – neaprėpiamas. O Okeanas? Jis Bumbai Dumbai atrodė dar sunkiau nusakomas. Toks tamsiai tamsiai mėlynas kaip mėlynumas anapus Pievos. Žmogelis stebėjo, kaip aukštos Okeano bangos pūtėsi ir virto į krantą, taškydamos po kojomis baltus purslus.

„Dummm...“ – atsiduso Bumba (p. 20).

Žavu, kad autoriui pavyko perteikti įtaigų šios vandens stichijos vaizdą.

Tomo S. Butkaus knygelė „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“ tęsia gražiausias lietuvių rašytojų – Krėvės, J. Degutytės ir kt. – tradicijas poetiškai perteikti vaiką supantį pasaulį. Apsakyme „Antanuko rytas“ Krėvė bobulės lūpomis moko, kad visa yra gyvybė, tad be reikalo negalima nulaužti net menkiausios šakelės. Ta gyvybė istorijoje apie Bumbą Dumbą įvardijama personifikuotais veikėjais: Saulė, Tamsusis Okeanas, Pieva, Dangus, Vanduo... Ir visi jie lygiaverčiai. Net nesvarbu, kas tas Gerasis Draugas – žmogelis ar koks kitas Gamtos kūrinys. Kiekviena gyvybė reikšminga. Dabar, kai net mažiems vaikams dalis tėvų nebeaiškina kiekvienos gamtos dalelės – paukščio, žolės, medžio – gyvybės svarbos, ši knygelė kalba apie pasaulio vientisumą.

Ne viena knygos iliustracija tą pasaulio vienį perteikia lyg supaprastintą mitinį Gyvybės medį, apimantį dangų, žemę ir požemį (p. 14-15, 26-27). Suvokti pasaulį kaip vieningą sistemą senovės žmogui reiškė jį pažinti, išskirti iš chaoso, padaryti savą. „Įsavinti“ jį leidžiasi ir žmogelis Bumba Dumba. Pasaulio medžio vaizdinys, šioje istorijoje labiau perteiktas per Gyvybės ratą, leidžia suvokti natūralią gyvybės formų kaitą ir paprastai kalbėti netgi apie mirtį.

„O jeigu manęs nebūtų?.. – pagalvojo Bumba Dumba. – Visai, visai. Juk ir Pievoje, ir Danguje, ir Okeane pasirodantys daiktai išnyksta, vos apie juos imi galvoti. Ir dar štai kas – Saulė. Jos Danguje anksčiau nebuvo. Visą rytmetį – nė trupinėlio! Ir šit – šviečia didelis kamuolys virš galvos. Tarsi kokia Saulagėlė. O juk tuoj atšliauš Debesis. Ir jos nebeliks... Gal nebeliks ir manęs?..“ – nusigando žmogelis. Kaip tik tą akimirką Saulė šyptelėjo ir nusirito po debesiu (p. 24-25).

Šį teksto fragmentą autorius įkomponavo į netaisyklingą, lyg vaiko ranka pieštą apskritimą, iš kurio žaliuoja lapeliai, ko gero, iš tame pat puslapyje pavaizduoto nulaužto medelio. Amžinąjį Gyvybės ratą paryškina ir tai pasirodančios, tai dingstančios Saulės vaizdinys...Vienoks ar kitoks supratimas, kad nėra amžinosios mirties, visiško išnykimo nebe tokią baisią daro ir pačią mirties sąvoką: „Tiesiog viskas yra visada, net jei nieko ir neįvyksta!“ (p. 31).

Šią knygą, kaip ir A. de Sent-Egziuperi „Mažąjį princą“, turėtų skaityti įvairaus amžiaus žmonės: mažieji joje vaizduojamą pasaulį suvoks kaip pasaką, suaugusieji – kaip filosofinį poetinį priminimą, kad „ir tu, ir aš, ir mes, visi krebždantys ir krutantys pavidalai, esame viena“ (p. 45). Atskleisti vaizduojamą pasaulį padeda ir teksto grafinis dizainas: 44 puslapyje nupieštas trikampės formos žmogeliukas Gyvybės rate. Ar jis saugus jame? Kokia žinia sklinda iš šaukiančiojo lūpų? Kadangi viena iš lygiašonio trikampio reikšmių yra harmonijos ženklas, norėtųsi tikėti, kad tai atradimo džiaugsmas.

Recenzijų konkursas.