Naujienos

Atsivertus Artūro Valionio eilėraščių knygą „Apytiksliai trys“*, pasitinka ne turinys, bet skaitymo instrukcija: „Sekite vidinius ženklus ir nuorodas / Eikite paskui nuojautą / Keliaukite tiesiai ir iš eilės / Vartykite atsitiktinai“ (p. 5).

Supranti, kad šį kartą tau viešai leidžiama viskas. Ši knyga paklūsta savarankiškai tekstų tvarkai. Atidengdamas galimus poezijos vartymo būdus A. Valionis sumaišo eigą, regi, kad „Vario burnų“ padedamas pasirenka netolygius šriftus, pridėlioja išnašų, skirtų ne vien paaiškinti, bet ir sukurti teksto tekste principą. Negana to, poetas leidinyje apie pirmąjį įspūdį prabyla anksčiau, nei spėtų prasižioti vertintojas:

Artūras rašo negražią

grožinę literatūrą

ar negraži vis dar grožinė,

ar grožinė negali būti negraži?

(p. 7)

Nereikia nė teisinti arba teisintis – visaip gali būti knygoje, kurioje, rasi, gyvenimą nusakys įvairūs žanrai (aprašymo, epitafijos arba viešosios kalbos perrašai), bus šiek tiek brūkštelėta ir apie kartais (ne)juokingą egzistavimo būklę. Tačiau neverta kalbėti apie išankstinį autoriaus išsišokimą, demonstruojamą pašaipa, piktnaudžiavimu nerašytais rašymo dėsniais ir skonio suvokimu. Lyg kaltas būtų tik jis arba gyvenamasis laikas. Gal dar postmodernizmas. Juk ne visada aišku, kokių prasmių nepašykšti poeto įvardytos mielosios ir malonieji skaitytojai, į lentynas grąžinantys savų išnašų, brūkšnelių, redakcijų, atsitiktinių lapelių (matyt, mainais į kokį išplėštą eilėraštį) pripildytas knygas. Taip irgi kuriamos papildomos marginalios potekstės.

Anot vieno teksto, „Vaizduotė – patikimiausia apsauga nuo atminties / genųcianido (...) Vaizduotės atminčiai nebūtina dokumentika“ (p. 91). Užrašyta ir savaip ištesėta. Eilėraščiuose veikiantis „aš“ nutolęs nuo tiesioginio autoriaus atitikmens, tačiau absoliučiai savęs neatmeta. Knygoje publikuojama kažkur ne Lietuvoje buvusio autoriaus nuotrauka, įterptas „labaimažuartūro“ tekstelis (beje, taikliu paprastumu išties būdingas „dideliamartūrui“), kurį užrašė močiutė, o įžanginės leidinio eilutės išduoda: „Mano tėvas ir mano motina / turi Artūrą“ (p. 7). Paaiškėja: ne aš turiu, o kitų poveikis – esu čia kažkuo dėtas, bet tik per kitus. Sąmoningai išryškinamas savarankiškas santykis su tekstu ir jame atsigręžiama ne į save, o per distanciją stebimas situacijas bei aplinkybes (literatūrines taip pat). Remiamasi sokratiškosios ironijos palikta galimybe nieko iki galo nežinoti, tačiau vis tiek turėti teisę komentuoti:

Bukutis, man nepažinaus pasaulio

simbolis, gieda po langu

aš nežinau, ar tai apskritai Bukutis,

ar tokie bukučiai kaip jis

apskritai gieda. Manau,

kad ne.

Bet jis gieda, simboliškai

(„Kol gegutės kosėja tercijom“, p. 71)

Apskritai A. Valionio eilėraščiuose esama ironiškos neatitikties tarp buvimo ir atrodymo: „Aš vaikštau palei mėlyną baltijos jūrą / (...) / Aš vaikštau palei žalią baltijos jūrą“ („turistinė poezija / Gotlandas lapkritį“, p. 32), „iškilus šio / miesto barokas // negrabus debesų / beždžioniavimas“ („menotyros pradžiamokslis“, p. 43), „suvokiam, kad / esam laimingi; / (...) / beliko: išmokti jaustis tokiais“ („deja vu“, p. 75). Tai beveik nuolatinė būsena, tad skaitant tekstų realybė, trūkčiojantys egzistencijos ryšiai nuolat kelia abejonių ir nepasitikėjimą. Visa tai tampa viena iš „Apytiksliai tris“ vienijančių gijų. Šiam įspūdžiui sustiprėti padeda ir netolygiai suformatuoti tekstai su pastabomis, kurios kartais ir visai nepraplečia žinojimo. Pripratus prie susubjektyvėjusios poezijos, toks nuotolis kelia instinktyvų norą krizenti, neleidžia A. Valionio tekstų priimti rimtai, nors tokios išnašose paliktos eilutės gali (ir turėtų) nuskambėti santūriai: „tamsesnis gymis / nelaiduoja / šviesesnio myrio“ („išrašas: trūkumai*“, p. 44). O kur dar skaitant atsirandantis įkvėpimo ženklelis „^“ – kandus įsijautimo į eilėraščio situaciją sufleris (eil. „trumpai apie dujas“). Lyriškesni tekstai sumaketuoti taip, kad formaliai primintų įprastesnę tokio pobūdžio eilėraščio išraišką, dažniausiai aprengtą pasviruoju šriftu, – tai beveik visuomet haiku. Senas tradicijas išlaikęs žanras paklūsta ir šiuolaikiniam kontekstui, kuriame neprivalu atskleisti subjekto vaidmens, – jis tradiciškai ištirpsta:

Saulės suolelis.

Vaikas. Vaikymas. Varnos.

Apytiksliai trys.

(p. 8)

Taigi knygoje norima apnuoginti kūrinio padarymo faktą, o su juo ir kylantį netikrumą, kuris dažnai tarsi neleidžia įsijausti. Tačiau čia išnyra paradoksas: eilėraščiai ne vien kelia nuostabą ar šypseną, bet ir įtikina tvarumu.

Gali pasirodyti, kad kurti pojūčių, emocijų istorijas A. Valionis atsisako, tačiau jos visad slypi šalia, tik nereiškiamos tiesiogiai ką nors sudvasinant. Pavyzdžiui, bergždžia komunikacija su transcendencija ganėtinai taikliai ir skausmingai atsiskleidžia eilėraštyje „Kai kas nors ne laiku numiršta“: „diewo vaizdas yra 100 Hz / skystųjų kristalų ir plokščias // plokščias, sakau gi / skystųjų kristalų // plokščias / absoliučiai“ (p. 67). Tekstuose prie žmogaus neretai artinamasi per daiktą, atvaizdą – tai aiškūs gyvenimą bei būtį išryškinantys pėdsakai.

Bene įdomiausiai „Apytiksliai trys“ atsiveria, jei į leidinį žvelgi kaip į diskursų lauką. Kalba nėra tik rašančiojo instrumentas – A. Valionio kūryboje ji yra veiksnys, susiejantis įvairiaprasmius požiūrius. Eilėraščiuose neapčiuopiamą įkvėpimą keičia nugirstos ar internete paklydusios pokalbių nuotrupos, kalbos štampai ir niuansai, iš kurių A. Valionis užrašo įžvalgius tekstus. Pavyzdžiui, fiksuodamas archajinės, tarsi prieš porą šimtų metų užrašytos kalbos panašumą į šiandieninę rašytinę naujakalbę, o kartu pateikdamas savo Dievo-veido „etimologiją“:

kai d i e w a s

žvelg

weidrodin

reg

sav veid

(„schizma“, p. 12)

A. Valionis nepraleidžia vaikiškai nuskambančių apsižodžiavimų, rimų, kurie savaime ima kurti dar vieną teksto planą: „mano diewas neturi vardo / bet jei sutiktum – / pažintum iš karto? / iš kardo?“ („eks-kursija“, p. 28), „Nuo širdies nuriedėjo akmuo. // Nuoširdžiai? / Nuoširdžiai // Kliudžiau? / Kliudžei“ („lyg abuolys nuo abels“, p. 86). Poetui medžiaga tampa viskas, kas mūsų kalboje įaugę arba dar tik gerąja ar blogąja prasme, visokioms įtakoms veikiant bręsta, ir tam parodyti nereikia aptakių metaforų. Nenugludintas žodis žadina tiesiogines ir įprastai apeinamas reikšmes, todėl skaityti „Apytiksliai tris“ – atsidurti lyg ir pabodusioje erdvėje, kurioje tariesi, kad viskas jau žinoma, girdėta, aišku, ir tik pajudinęs kokią detalę imi svarstyti, ar pameni, kokia ji iš tikrųjų ir kiek ji reiškia. Tikslingai vartojami šnekamosios kalbos atspalviai, žaismingi kalambūrai, perdarymai („kerštligiškai“, „turgusjėga“) atrodo verti dėmesio A. Valionio poetikos „arkliukai“, nes savitai perteikiami leidžia atsitolinti ir neprimityviai įvertinti bei persvarstyti reiškinius. Tarp teiginio, kad tai, kas sakoma sukurto teksto erdvėje, yra tiesmuka („jokių laiko žirklių ar amžinybės / dūžių, nieko papildomo“, p. 52), įsiterpia dar viena mintis – „visai ne kaip gyvenime“. Todėl net ir paprasti žodžiai kalbos lygmenyje įgalina jausti gyvenimišką apgaulę, išgryninti socialinių vaidmenų primetamą veidmainiškumą (eil. „Apie recesiją paprastai“, „Manęs nedomina“, „Ne tarp kitko“).

Nesinori svarstyti, ar verta pridėti „ne“ prie gražios ar grožinės poezijos nusakymo. Juolab kad kalbėti apie knygą bandyta vartant ją visais anksčiau nusakytais būdais. Labiau maga eilėraščių rinkiniui pasiūlyti kokį apibendrinamąjį žodį. Jis galėtų būti ne „chuliganiška“ (kaip gerąja prasme pasakytų Rimvydas Stankevičius), bet „turtinga“. Išoriškai šiokią tokią apkrovą, netvarką skleidžiančioje knygoje poezija užsipildo iš mus supančios kalbos, o tekstuose dažniau naudojamasi sumania galia veikti atsisakant šokiruoti arba bandant įžūliai pranokti sąmoningumą. Galima neabejoti – A. Valionio „Apytiksliai trys“ atskleidžia ne griaunamąją, bet kūrybinę rašymo pusę. O tai skaitant poeziją jau savaime gražu.

*Artūras Valionis, Apytiksliai trys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Recenzijų konkursas.