Skaitymo metai - Naujienos:Elena Baliutytė. Choro ir solo partijos knygoje „Mo“

Naujienos

2014-11-17
Elena Baliutytė. Choro ir solo partijos knygoje „Mo“


Mo: eilėraščiai / Mindaugas Nastaravičius; knygoje panaudotas Ričardo Šileikos nuotraukų ciklas „Nužaistų vietų perdėlionės“. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 61 p. – ISBN 978-609-466-004-7

Aidas Marčėnas knygos viršelyje rašo, kad „Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja [...]“. Turbūt dėl to ji prižadino ir manąją – kuri savo agrarine genetika panaši, nors laiko juostos ir skiriasi: aš galėčiau kalbėti apie gyvulių ūkį, o „Mo“ pasakotojas – apie ištuštėjusius gyvulių namus. Štai eilėraščių cikle „Papjovėme, bet nevalgėme“ rašoma apie išputusią karvę, kurią tėvui gali reikti su dalgiu pribaigti, o aš prisimenu kokiais 1968-aisiais mokyklos ekskursiją pusiau dengtam sunkvežimy į Vilnių. Vaikščiojom po Rasas, po bažnyčias, Jaunimo sodą, lipom į Gedimino kalną, iki apsivėmimo valgėm ledus. Kai sugrįžus lietuvių kalbos mokytoja liepė aprašyti kultūrinius kelionės įspūdžius, didžiausias mano įspūdis buvo daugybė Paluknio lygumose besiganančių žalų karvių. Būtent žalų! Mūsų smėlynuose buvo tik juodmargės. Galiu tik įsivaizduoti, kokia neviltis turėjo ištikti mokytoją, iš paskutiniųjų mėginusią mus atkovoti iš natūros. Kaip ir tą kitą kartą, kai, pabaigus nagrinėti P. Cvirkos „Žemę maitintoją“, mokytoja paprašė papasakoti, koks romano epizodas buvo labiausiai jaudinantis, įsimintinas – kai susirgo Taručio kiaulė, prisipažinau aš. Mokytoja, prisimenu, pasakė: „o aš tikėjausi, kad tai bus scena, kai Tarutis moko Moniką skaityti.“ Deja, du nulis natūros naudai. 

Gal dėl tų iškilusių prisiminimų skaičiau Nastaravičiaus „Mo“ su dideliu prielankumu. Šioje knygoje jo kūrybinės sąmonės teritorija apima vaikystės ir paauglystės kaimą- gyvenvietę: pasakotojas kalba apie kiemo mūšius, „dūminių bombų“ gamybą, futbolą, bičiulius, Modę, jau žaidžiantį už amžinąją rinktinę. Norėjau pradėti nuo to, kad tai neįprasta poezija, bet dabartinės poezijos kontekste tai veikiau įprasta poezija: atminties ir patirties tema po įtaigių Marčėno knygų dabar yra tapusi daugelio jaunųjų poetų aukso gysla. Kaip vienas ryškiausių šios tendencijos pavyzdžių galėtų būti ir šiais metais pasirodžiusi Aivaro Veiknio pirmoji knyga „Paukštuko liudijimai“, „Druskininkų rudens“ festivalyje jau pelniusi Jaunojo jotvingio premiją. M. Nastaravičius antroje knygoje taip pat pasuko šia autentiškos patirties kryptimi, kaip ir anksčiau vengdamas tradicinio poetiškumo, rinkdamasis prozinio pasakojimo modelį, „realistinę“, slengo, žargonizmų nebijančią kalbą. Bet ir ši poetinio kalbėjimo ypatybė yra veikiau literatūrinio konteksto, knygos autoriaus žodžiais, choro, nuosavybė: nemetrinis, nerimuotas poetinis pasakojimas, dabartinėje poezijoje tapęs dažnesnis už silabotoniką, veikiau yra norma, nei išimtis. Man vis prisimena Sigito Gedos „praregėjimas“, kuo laikosi tokia nemetrinė poezija – taigi tuo, kas autoriaus per gyvenimą yra užgyventa, patirta, suprasta. Kalbant apie Nastaravičių, ne tiek svarbu, kad autorius, leidžiantis antrą poezijos rinkinį, dar tik pradeda savo kelią – lietuvių poezijoje jis turi nemažai orientyrų, o ir autentiškos, unikalios patirties – taip pat.

O ką knygoje „Mo“ galima priskirti „solo“ partijai?

Akivaizdu, kad „šnekamoji“, arba proziška poezija poetiškumą kuria kitaip: galima sakyti, kad čia dominuoja natūra, bet ne realizmas. Ši priešstata akivaizdi kad ir eilėraščių cikle „papjovėme, bet nevalgėme“. Tai ne empirinės, buitinės realybės atgaminimas, bet savos, mitinės, tikrovės kūrimas. „[E]idavau basas perkelti karvės kuolą, / metai iš metų persikeldavau / į vis kitą vasarą // basas eidavau į tvartą pasižiūrėti, ar kiaulė / neužgulė atsivestų paršiukų ar neišlaužė gardo // virš kurio visą vaikystę gyveno vištos, / virš kurio skraidydavo musės / mėlynos, žalios, ne dėl to // jie visi man buvo svarbiausi ir ne dėl to / dabar stoviu prie šito tuščio gyvulių namo, / į kurį įėjęs matau ir girdžiu“ (p.17).

Ryškiausiai apie nekasdienišką autoriaus santykį su praeitimi ir cituotame fragmente, ir kituose eilėraščiuose signalizuoja būtasis dažninis laikas: visa, kas jame vyksta, yra amžina, prasminga, sakralu. Pasakojama istorija, virsta poezija. Ir tam nereikia nei tradicinių metrų, nei rimo, nei „poetiškos“ leksikos ar literatūriškų vaizdinių. Kitos cikle pasakojamos „gyvulių namo“ istorijos: karvės gaudymas, kiaulės pjovimas – tai irgi granauskiškos apeigos, būties prasmės vieta, nors toks pakilus interpretacijos tonas vis dėlto ne visai tinka šiai „nepatetiškai“ poezijai: juk ir prieš ciklą esantis Romualdo Granausko epigrafas – ne iš „Jaučio aukojimo“ ar kito meninio teksto, o iš šnekos ar pokalbio: „Dabar jaunieji poetai užauga nematę gyvos kiaulės“. Vis dėlto tas praeities istorijas pervesti į egzistencinę plotmę, suteikti joms bendresnės prasmės autoriui ne visada pavyksta. Kartais lieka dirbtinai pastatyto balso, sureikšminimo įspūdis – ypač eilėraščių pabaigose („rūšiuotas“, „kardinolai“). Taip nutinka, man rodos, dėl to, kad tie būtajame dažniniame laike besisukantys prisiminimai, sudarantys ne vieno knygos eilėraščio pagrindą, patys savaime yra „normalūs“, na, galintys dabar įgauti savotiškos egzotikos atspalvį, bet neturintys kokių nors ypatingų dramatinių, išskirtinių įtampų. Ir tuomet situacijų apibendrinimas esamybės laike tarsi pakimba ore. Pasakotojui prisiminimai svarbūs, bet skaitytojas tuo ne visada lieka įtikintas.

Jei kam nors dar reikėtų įrodinėti, kad Nastaravičius yra poetas, argumentų ieškočiau ir ankstesnėje jo knygoje „Dėmėtų akių“ (2010). Joje „choro“ fone (kurį apibendrinčiau Donato Petrošiaus eilėraščio kalbiniais loginiais „filosofavimais“) gerai girdisi „solisto“ balsas, susitelkęs į kalbos paradoksus, filosofinius „niekus“, alogišką logiką, netikėtus kūrybos proceso įvaizdinimus. Antroje knygoje viso to yra taip pat, ir poetas sėkmingai toliau kuria savo tikrovę, tik šį kartą labiausiai kliaudamasis savo atmintimi ir patirtimi. Atskirai reikia paminėti konceptualiai sumanytą knygos struktūrą: ją pradeda svarbus įvadinis eilėraštis „dabar jau esi“, kuriame tarsi parašu patvirtinama knygos autorystė ir autentiškumas. Po to yra penki skyriai, kurie prasideda eilėraščiais, pavadintais „choras: ma [me, mi, mo, mu]“. Šiuos „chorinius“ kūrinius išskiria tai, kad jie rimuoti ir pagal strofinę sandarą būtų sonetai. Be to, prieš juos esančios Ričardo Šileikos nuotraukos iš ciklo „Nužaistų vietų perdėlionės“ ne tik vizualiai puošia knygą, bet suteikia jai ir papildomų prasminių akcentų.

Programą įgyvendina