Naujienos

Šiame straipsnyje analizuojamus tris į Metų knygos penketuką patekusius kūrinius – Romualdo Granausko „Trečias gyvenimas“, Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: byla F 117“ ir Paulinos Pukytės „Bedalis ir labdarys“ sieja esminis dalykas: visi autoriai medžiagą jiems ėmė iš savo pačių patirties ar artimos aplinkos. Tai gyvas liudijimas apie tai, kas buvo arba yra dabar, tik įvilktas į grožinės kūrybos rūbą, t. y. atsiminimai arba patiriami įspūdžiai buvo atrinkti, struktūruoti pagal autoriaus sumanymą ir užrašyti literatūrine kalba.

Trečias gyvenimas: apysaka ir esė / Romualdas Granauskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 175 p. – ISBN 978-9986-39-794-6

„Tai buvo laimingoji mano vasara. Gal ir kitos buvo laimingos, bet aš jų nebeatsimenu. O šitoji man tada buvo padaryta iš labai mėlyno dangaus, skaidriausio vandens Aiškūne, juodų vėžių pakriaušėse ir apšiurusių bibliotekos knygų. Nuo knygų prasidėjo mano gyvenimas, jomis, reikia manyti, ir baigsis“, – tokia yra R. Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ pradžia.

Knyga išrinkta į Metų knygų penketuką suaugusiųjų kategorijoje, bet neabejotinai būtų tinkama ir paaugliams, nes joje – neramaus pokario vaikystė, pirmieji atradimai, gyvenimo pamokos. O pasakotojo – būsimojo rašytojo – vaiko būta judraus, smalsaus, siekiančio viską išbandyti. Kas nėra girdėjęs pasakojimų apie pavojingus žaidimus su kareivių paliktomis granatomis? Tik ne kiekvienas sugeba taip autentiškai perteikti vaiko savijautą radus vieną iš sprogmenų: „Bet prie tų kūlinių anksčiausiai išsirpsta žemuogės. Pasiėmęs sulankstytą aliuminį puodelį, aš pirmasis iš kaimo vaikų ten ir budėdavau. Vos parausta uogos šonas – jau ir mano burnoj, į puodelį nelabai kuri ir įkrenta. Privalgyti neprivalgysi, bet patį didįjį alkį apraminti galima. Motina ir nesitikėdavo tų mano uogų, jų niekaip nepavykdavo parnešti namo. Prie kūlinės atsitūpęs, aš ir įžiūrėjau plyšyje granatą. Kas ją ten įkišo, nežinau, bet ją radau aš, ir dabar ji – mano! Noriu – sprogdinu, noriu šiaip pasislėpęs ritinėju!..“ (p. 9). Laimė, viskas gerai baigėsi. O juk – skaitant šiurpas nugara perbėga – galėjome rašytojo ir neturėti. Ir vėlgi – jei skaitome šią knygą, vadinasi, vaikas užaugo, vadinasi, tapo tuo, kuo yra... kuo buvo neseniai, nes „Trečias gyvenimas“ – paskutinė R. Granausko knyga, su rašytoju atsisveikinome šį rudenį.

Simboliška, bet tai knyga visų pirma apie pradžių pradžią: paprasto kaimo vaiko ėjimą literatūros link. Suprantama, šiek tiek romantizuotas tas pasakojimas, šviesus, kai kada keliantis šypseną, štai, kad ir epizodas, kaip atkakliai mėginta perskaityti 1936 metais Borutos sudarytą žodyną: bibliotekininkas nepaaiškino, kuo žodynai skiriasi nuo kitų knygų, žodžių sudėliojimas dviem stulpeliais vaikui priminė eilėraščius, bet atmintinai išmokti buvo per daug sudėtinga – iki vakaro mažasis Romaldas išmoksta tik pirmąjį puslapį, galiausiai pasiduoda ir knygą grąžina. Ir iš kur jam žinoti, kam tie žodynai reikalingi?.. O meilė skaitymui – labai apčiuopiama, tokia, kad net pavydas ima: mes, augę ir augantys tarp knygų, kai nieko nereiškia nueiti į knygyną ar biblioteką ir iš daugybės išsirinkti patinkančią, to jau nebepatirsime. Pasiūlos tuomet kur kas mažesnės būta, o dar atranka... Griežtas patėvio žodis: „Tik neparnešk čia kokių komunistiškų!..“ ir logiška vaiko išvada: „Komunistiškos bus naujos, naujų geriau neimti“ (p. 14). Patėvis Romaldui buvo autoritetas, jį gerbė ir mylėjo. Tik jo likimas, kaip ir daugelio, neišsižadėjusių senosios nepriklausomos Lietuvos, – tragiškas, o paveikslas sugrįžta į pasakotojo sąmonę prisiminimais ir sapnais: „Aš šitaip pradėjau sapnuoti... pats nežinau ką. Kambario tamsą, po kurią klydinėja kelių kišeninių prožektorių šviesos: nuo lovos prie lovos, paskui siena ligi mūriuko, ligi durų, šalia kurių ant vinies kabo senas patėvio švarkas. Baimė gniaužia gerklę, ir nors neturi pavidalo, ji čia yra svarbiausia. Šiam sapnui trūkdavo pabaigos: kaip patėvis, iškėlęs vieną ranką aukštyn, kita stumia nuo savęs kambario duris į priemenės tamsą, kur nepasiekia prožektorių šviesos. Ten jis ir išnyksta“ (p. 66). Vėlgi simboliška: blėstantys vaikystės dienų prisiminimai, nebaigti sapnai – kaip ir trūkinėjantys ryšiai su artimaisiais, išgyvenamos netektys, dingimai be žinios tuo nelengvu pokario laikotarpiu, tremtys ar nuspėjamos mirtys... Net jųdviejų su mama istorija – toli nuo artimųjų, tyloje, bijant, kad jiems gali kuo nors pakenkti. Sunku ir suvokti, kad daugiau kaip dešimtmetį galima pragyventi toje pat Lietuvoje, bet nežinant nieko vieniems apie kitus, net apie artimiausią – babunę:

„ – Romaldai, tebėr mama gyva! – ir pirmą kartą mačiau, kaip motina verkia iš džiaugsmo.

Motina verkė ir nesišluostė ašarų. Vienuolika metų mes gyvenom kaip pelės po šluota, bijodami sukrebždėti, nieko nežinodami apie savo artimuosius gimines: ar gyvi, ar išvežti, ar kitaip per tuos baisumus pražuvę. O jie nieko nežinojo apie mudu. Dabar vieni kitiems staiga prisikėlėm iš numirusių“ (p. 115).

Apie tai ir kalbama „Trečiame gyvenime“. Knygos pavadinimas skaitytojui iš pradžių atrodo daugiaprasmis, mįslingas. Nors rašytojas aiškiai apibrėžia, ką turi omeny. Vienas, paprastas ir matomas, gyvenimas – tai kasdieniai darbai, judėjimas iš trobos į trobą, antrasis – tai kalbos apie kasdienybę, tuos pačius darbus, ligas, vestuves ar krikštynas... „Bet yra ir trečias gyvenimas. Nei jis aiškiai matomas, nei aiškiai girdimas. Kad jis yra, gali suprasti iš perpus nukąsto sakinio, netyčia išsprūdusio žodžio, akies mirktelėjimo, parodymo smakru į kurią nors pusę, lūpų kryptelėjimo ar staigaus užsičiaupimo. (...) Tavo numanymas greitai virsta įsitikinimu: tame trečiame gyvenime vyksta labai svarbūs dalykai. Gal net patys svarbiausi“ (p. 75).

Knygoje sluoksnis po sluoksnio nyrama vis giliau į atmintį – gana nerūpestingus fragmentiškus vaiko išgyvenimus keičia paauglio suvokimas, kad ne apie viską galima kalbėti, kad net ir kūryboje egzistuoja tam tikros taisyklės, nuo kurių tuo metu nebūdavo leista nukrypti – geriausia rašyti apie veikėjus, noriai prisidedančius prie bendro kolektyvinio darbo, nors visi žinojo, kad į tiesą tai nepanašu. Tokie buvo ir pirmieji pasakotojo kūrybiniai bandymai, dabar juos galėtume pavadinti tiesiog literatūrine išmone. Tačiau palengva išmokstama ir vadinamosios Ezopo kalbos – skirtos tam trečiam gyvenimui aprašyti. Nors, praplėsdama rašytojo duotas gaires, trečiu gyvenimu šioje knygoje įvardyčiau dar kelias plotmes – tai ir pasakotojo gyvenimas atmintyje, kuri, kaip jis pats pripažįsta, nėra sąmoningai valdoma: „Negaliu pasakyti savo atminčiai: įsimink šitą, o ano neužmiršk!.. Ką jai reikia, tą ir atsimena. Mes nesam savo atminties viršininkai“ (p. 65), ir – gyvenimas knygose, jų skaitymas ar kūryba, nes tik rašytojas savo prisiminimus galėtų apibendrinti taip: „...Ir graudu ir gaila man pasidaro savęs, kai atminties akimis pamatau berniuką, vis kiūtantį prie lango su knyga rankose. Lauke – balta žiema, balta kaip popieriaus lapas...“ (p. 22).

Tiesa, šioje R. Granausko knygoje yra ir esė „Žodžio paglostymas“. Tarsi norėta atlikti savotišką reviziją – pabaigti, kas pradėta, kam anksčiau neturėta laiko: „Kas tie mažieji darbai? Oi, ir apsakyti nemoku! Tai ne tik visokie popieriai. Pradėta – ir nebaigta, prirašyta du trys lapai, o kur ketvirtas?.. Svarbiausia – tai tavo nebaigtos galvoti mintys. Kodėl neišgalvojai visų iki galo? Juk nebaigta mintis – kaip nulaužtas medelis“ (p. 123). Tas nuotrupas autorius šiek tiek pagludino, suteikė formą ir sudėjo į daugmaž vientisą eseistinį kūrinį. Pagrindinė tema čia – pasvarstymai apie kalbą, jos suvokimą nuo mažumės, kai vaikas yra aktyvus naujų žodžių kūrėjas („Vaikūdys rodė vaikų laiką, todėl tik šitaip ir tegalėjo būti vadinamas. Pavadintas kitu vardu, daiktas supyksta ir jau nebėra, koks buvo“, p. 129), žemaičio vaiko atradimą, kad bendrinė kalba skiriasi nuo jo tarmės („Todėl ir būna sunku, kai galvoji vienais žodžiais, o rašyti turi kitais. Stenkis kiek nori – vis tiek nebus rašiny sklandumo. Išeis kaip su akėčiomis per kiemą“, p. 141), iki jau nemažai metų pragyvenusio žmogaus nepasitenkinimo, kad šiandienė kalba teršiama ne tik svetimžodžiais, bet ir naujažodžiais („Kas tas PRIEŠPIENIS? Ar tik nebus visiems nuo kūdikystės žinomos krekenos? Gal Valstybinei lietuvių kalbos komisijai apsisuko galva ir krekenas ji priskyrė prie mirtiniausių kalbos klaidų? Jei taip – jergutėliau, kas čia bus!.. Krekenavos miestelį teks skubiai pervadinti Priešpieniais, o visus miestelio gyventojus – priešpieniškiais arba priešpieniečiais, – kaip jiems labiau patiks“, p. 152). Tiesą pasakius, atogrąžos į vaikystę, prisiminimų fragmentai atrodo meniškesni, o gryna publicistika neišvengia tiesmukos didaktikos, tačiau ir tai galima pagrįsti autoriaus intencijomis: „Žodis tik tada išmintingas, kai vardan to „ko“ parašytas. Čia galima perfrazuoti vieną posakį: tiktai tikslas pateisina žodžius“ (p. 126).

Eigulio duktė: byla F 117: romanas / Agnė Žagrakalytė. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 572 p. – ISBN 978-9986-16-986-4

Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: byla F 117“ – net kelių kartų istorija, paremta tikrais faktais, įvykiais, dokumentine medžiaga (laiškais, dienoraščiais, žinutėmis iš spaudos...). Knygos veiksmo laikas – nuo 1815 iki 1977-ųjų (tai – autorės gimimo metai). Apimtis – 572 puslapiai, bet negali sakyti, kad skirta tik tiems, kuriems kuo storesnis romanas, tuo geriau. Šitos knygos įveikti nereikia – ji skaitosi tarsi savaime, tiesiog slysti nuo sakinio prie sakinio ir net nepajunti, kaip laikas ištirpsta, nors, logiškai mąstant, turėtum kliuvinėti už senų, jau nebevartojamų ar beveik nevartojamų žodžių, kurių tekste apstu („uorė“, „osinėlis“, „užulyčinė“, „brudukulis“, „gonkas“, „branktelis“, „blėšinė“, „lazaunė“...). Kai kuriuos žodžius matai pirmą kartą, o jau kaip atminty buvę, galbūt iš pasąmonės gelmių aidu atskamba. Jau nuo įvadinių sakinių kuriama intriga: „Taip, tai ne aš parašiau šitą knygą. Ne aš parašiau šitą knygą – šitą knygą parašė Juozas. Ne aš parašiau šitą knygą – ją parašė Antanina. Detales tikslino Juozo sesuo ir broliai, daugiausia Petras. Jie rašo ir rašo, rašymo apsėsti, rašymu besiguodžiantys, plunksna rausiantys slėptuves. Ne juodos avys po šias baltas lankas ganosi – įgriuvusios katakombos juoduoja. Parašę visa, ką spėjo, jie pradingsta. Ne visi iš karto – iš pradžių, 1955-aisiais, Antanina, maždaug po dvidešimties metų – Juozas, dar po kelerių – ir Petras. (...) Kartojimosi svaigulys mane užsupa, renku iškarpas, dėlioju, – kaip žmonės save atkartoja, kad ir kurioje kartoje būtų gimę. Išsigąstu tik nuo minties, kad dar nėra mūsų krašte kartos – nuo užgimimo iki mirties, jei mirtis ateina padoriai, kas šimtmetį – nėra kiemo be tremties, emigracijos, okupacijos, priklausomybės. Visa kartojasi ir ataidi...“ (p. 9). Taip ir skaitytojas poetiniais pakartojimais nejučia įtraukiamas į vyksmą, kur susipina veikėjų keliai, pasakojamos jų meilės istorijos, netgi intriguojantys trikampiai, kai myli vieną, o pas kitą vaikštai, kai įsižiūrėjęs vieną, nematai, kas žiūri į tave. Vedybos ne vien iš meilės, bet ir iš išskaičiavimo, darbštumu ir taupumu kuriama gerovė, kaimynų konkurencija, natūralus tėvų rūpinimasis dėl vaikų ateities, net ir pamirštant, kad patys jaunystėje (ogi skaitytojas jų jaunystę prisimena!) buvo tokie pat drąsūs ir rizikuojantys, sodžiaus mergiotės „nutekėjimas“ į kitą visuomenės sluoksnį... Buvau girdėjusi kritikos, kad personažų charakteriai nėra išplėtoti, kad jie labiau apibendrina idėją – kurti giminės sagą per atskirus likimus, kurie ištirpsta bendrame pasakojimo sraute. Tačiau įsimena ir toji juodbruva čigonaitė, kurią veda Apolinaras, ir malūnininkas Aukštikalnis, ir jo sūnus Evaristas ar kaimyno Jakūbonio dukra Mikalina, nepabūgusi viena pati Maskvon keliauti, bet sugrįžusi, vos tik namuose prireikė pagalbos, ir, žinoma, Juozas Žagrakalys, merginos Lidija ir Margarita, rodos, kiekviena savaip išmintinga... A. Žagrakalytė smulkiai nupasakoja ir tų laikų aplinką – spalvingą miestelių bruzdesį, papročius, buitį. Norint galima, pavyzdžiui, ir virtienių receptą išgaudyti: „Ogi iškepkite virtienių. Šiemet per Velykas nekepėm, tai dabar galima. Avies plaučius apvirsit, pridėsite lašinukų, pipirų, svogūnų papjaustysite, bus labai gardūs“ (p. 194).

Trečioji knygos dalis – „Sodininkų vaikai“ – A. Žagrakalytės suliteratūrintas Juozo Žagrakalio autobiografinis pasakojimas, laiškai, dokumentai.  Pačiai A. Žagrakalytei būdingos kalbos poezijos ir vientiso, sakmiško istorijos tekėjimo čia nelieka. Ir nereikia – juk leidžiama kalbėti kitam pasakotojui, pačiam. Tai jo gyvenimo liudijimas. Tarsi tas, tradiciniam romanui būdingas, epinis pasakojimas būtų subyrėjęs į fragmentus, trūkinėtų lyg nelygus žmogaus alsavimas. Todėl nesinori sutikti su vienos šios knygos recenzentės – M. Jurgaitytės teiginiu, kad „autorė nebežino, ką daryti su turima gausia medžiaga, tad viskas keliauja į knygos puslapius“ (http://www.su.lt/en/literaturos-istorijos-teorijos-katedra/skaitymo-malonumai/14618-nesukalto-romano-intriga). Manau, kad medžiaga puikiai suvaldyta ir pateikta apgalvotai – tiesiog toks sumanymas: pirmose dalyse giminės istorija universalizuojama tarsi vienu atsikvėpimu pasekant ilgą sakmę, kuri „Sodininko vaikuose“ dokumentiškumu imituoja realybę (anot autorės: „Skaitom, bet ką perskaitom – vis tiek tik dalis tiesos“, p. 427). Žinoma, gražiausi vis tiek lieka poetinės prozos intarpai:

„Kai imu perrašinėti neįskaitomą saulės išblukintą puslapį, kai, kad būtų greičiau, išbraukiu besikartojančius žodžius, išnarplioju negrabiai sumazgytą sakinį, kasuosi gilyn į slystančius puslapius, užsimerkiu ir šoku, nyru į užkoduotus laiškus, neriu prieš laiko srovę,

aš esu Juozas,

trintukas greitesnis už susivėlusią mintį.

Perlas, Margarita, rita, voveraitė –

Antanina, per smarkiai iš jos trėškė žodžius, ir man neramu, į ką tie jos žodžiai pavirsta dar nė nepasakyti, tad skaitau ir skaitau, kas jos parašyta, ardau sakinius, ardau laike išskydusius vertimų verpalus, dieną naktį archyvuos šviesu, laikas čia tamprus, akys stiklėjančios, vyzdžiuose tiksi rusva voveraitė“ (p. 539).

Bedalis ir labdarys: dialogai ir monologai: trumpoji proza / Paulina Pukytė. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 156 p. – ISBN 978-9955-605-81-2

Greta klasikine apysaka vadintino R. Granausko „Trečio gyvenimo“ ir epinio, sakmiškos poetikos A. Žagrakalytės romano „Eigulio duktė: byla F 117“ Paulinos Pukytės „Bedalis ir labdarys“ atrodo tarsi literatūriniai eskizai. Rodos, autorė nelabai ir stengėsi jiems suteikti apibrėžtą meninę formą – surašė nugirstus pokalbius oro uoste ar valstybės įstaigose, liudytojų parodymus, sms žinutes, dar pridėjo „Rodyklę“ – ant suglamžytų lapelių ranka nubraižytus maršrutus, kaip svetimame mieste rasti vieną ar kitą objektą... Viskas. Tačiau toks padrikumas apgaulingas. Tam, kad būtų pasiektas šis efektas, autorei teko gerokai pasistengti. Kai kurių tekstų pavadinimai nurodo į klasikinius kūrinius („Odisėjas“, „Iš Iliados“) ar į žinomą pasaką („Katinėlis ir gaidelis“), nors nebūtinai turi akivaizdžių sąsajų – tik užuominas. Tekstų struktūra, stilistika imituoja šiuolaikinio žmogaus (dažnai – priverstinio emigranto, išvykusio uždarbiauti į užsienį ir atsidūrusio tarp dviejų kultūrų) savijautą, bendravimo ypatumus, būtent – nesusikalbėjimą, tam tikrą kalbos eroziją, kai norisi būti suprastam iš pusės žodžio, o tų žodžių ir taip pritrūksta. Iš dialogų aiškėja, kad veikėjai patenka į tragikomiškas situacijas, pavyzdžiui, tvenkinyje susižvejoja karpį, nenutuokdami apie jo tikrąją vertę ir kainą („Suprantat, mes susitikom su draugais – jie irgi renka metalo laužą. Norėjom sušilti, gėrėm parkelyje degtinę, man rodos, kad silkę valgėm... reikėjo kažkuo užsikąst...“, p. 18), pažeidžia viešąją tvarką („Čia parašyta, kad praėjusią naktį jūs gatvėje girtas garsiai rėkėte. Ar sutinkate su tuo? – Rėkiau? Neprisimenu, aš juk girtas buvau“, p. 19), bando papasakoti apie artimojo patirtą smurtą („– Panele, jūs ant manęs nerėkit. Man reikia gauti iš jūsų reikiamą informaciją, kad galėtume padėti jūsų vyrui. – Gerai, gerai, bet jam kraujas bėga, labai smarkiai, greičiau! – Iš kur bėga kraujas? – Iš galvos, greičiau! – Iš galvos? Iš kurios galvos vietos? – Nežinau, iš smilkinio, ir iš pakaušio, iš penkių vietų bėga!“, p. 23). Veikėjų monologais ir dialogais išgaunama visa paletė jausmų ir būsenų: sutrikimas, susierzinimas, pyktis, baimė, blaškymasis, bejėgiškumas, kančia... Sukrečia abejingumas, susvetimėjimas: „– Jūsų kambaryje mirė žmogus. – Girdėjau. – Kuo jis vardu? – Nežinau. – Kaip jis mirė? – Nežinau. – Jis visas sudaužytas, akivaizdu, kad buvo ilgai mušamas. – Aš nieko tokio nemačiau. Visi ten pas mus užsiimdavo savo reikalais, o aš į kitų reikalus nesikišau. Aš ne toks žmogus, kad kiščiausi į kitų reikalus“ (p. 27). Jei ne geroka dozė humoro, tokius tekstus skaityti būtų sunku – per daug aštrus beprasmiškumo jausmas, kai stebi veikėjus, kurie tarsi šapeliai blaškosi savo pačių kalbos sraute ir galop nuskęsta, miršta iš tiesų ar – simboliškai, kaip miniatiūroje „Poeto mirtis“: „BERNIUKAS: Klausykit! Girdit, kaip džiūgauja?! Ar žinot, kas čia taip džiūgauja? MAMA: Kas? Berniukas: Žiogai! Žiogai džiūgauja! MAMA: Ne džiūgauja, o čirpia“ (p. 129). Šis tekstas priartėja prie R. Granausko minčių apie vaiko jautrumą žodžiui eseistinėje knygos „Trečias gyvenimas“ dalyje. P. Pukytės berniukas artimas tam vaikui, kuriam mama uždraudė laikrodį vadinti „vaikūdžiu“, nes tokio žodžio nėra. Veikėjų laikas kitas, jų vaikystes skiria dešimtmečiai, bet yra dalykų, kurie pereina iš kartos į kartą, iš kūrinio – į kūrinį. Ne todėl, kad temos nusižiūrėtos, bet todėl, kad pamatinės ir kas kartą iš naujo permąstomos.