Skaitymo metai - Naujienos:Elena Baliutytė. „Kelionė“ jambo, hegzametro ir verlibro ritmu

Naujienos

2014-12-08
Elena Baliutytė. „Kelionė“ jambo, hegzametro ir verlibro ritmu

 


Penkiapėdžio sugrįžimas: eilėraščiai / Antanas Gailius. – Vilnius: Apostrofa, 2013 – 61 p. – ISBN 978-9955-605-80-5

Antano Gailiaus poezijos knyga „Penkiapėdžio sugrįžimas“ jau pavadinimu atkreipia skaitytojo dėmesį į šios poezijos formą. Pasirinktas klasikinis variantas – penkiapėdis jambas – galima sakyti, dabartinėje poezijoje priklauso mažumai. O, kaip rašo žymiausias lietuvių eilėdaros specialistas Juozas Girdzijauskas, kadaise, pvz., Maironio kūryboje ar XX a. lietuvių poezijoje (iki 1970-ųjų) jambas buvo populiariausias iš visų silabotoninių metrų. Taigi sugrįžimas, bet ne tik jambo. Ši  knyga sugrąžina ir Homero, Vergilijaus, kitų antikos autorių, o svarbiausia – ir K. Donelaičio „Metų“ poezijos metrą - hegzametrą. Pirmąjį skyrių sudarančios psalmės skamba būtent šia kilniąja tonacija. Ironiškos hegzametro stilizacijos dabartinėje poezijoje yra buvę (pvz., D. Petrošiaus kūryboje), bet šioje knygoje ši forma yra radusi adekvatų turinį: jis skamba rimtai, pakiliai, natūraliai pelnydamas didžiąją juo parašytų psalmių įtaigos dalį. Senoviškai iškilniai skambantis epo ritmas atitinka biblinį, aukštąjį, psalmių žanro turinį. Hegzametras – tai kalba, kuria galima kalbėtis su Dievu. Na, o biblines šaknis turintis psalmės žanras ir yra kreipimasis į Dievą: prašymas, atgaila, šlovinimas. Ir Gailiaus psalmėse vyksta būtent toks pokalbis: sakytojas išpažįsta savo krikščioniškąjį tikėjimą, kuris padeda jam keliauti „slėniu tamsiuoju“, žinant, kad yra sergstimas ir vedamas kur „vešlios ganyklos žaliuoja“. Jis žino, kad šis gyvenamasis pasaulis nėra tikrasis, kad namai čia laikini, o ir visa – tik laikinos Dovanos. Bet vis dėlto kalbantįjį džiugina ir kelia nuostabą pasaulis kaip Dievo kūrinija, kaip protinga visko sąranga, kaip gyvybės ratą kartojanti gamta: „Visa tai buvo, žinau; tačiau nuostabu ir kartoti, / Kaip kartoja kasmet giesmę tą pačią nedailią / Rupūžės patinas temstant. / Jau laikas rožę nudengti, / laikas pasveikinti kiemą, iškentusį žiemą: žolė / Kalasi taip, lyg manęs nebūtų nė buvę po saule“ (p. 11). Ne tik intonacija donelaitiška, bet ir pati vaizdinija primena poemos metafiziką – pasaulį, kaip Dievo sodą. Bet psalmėse skamba ir nerimas dėl žmogaus iškraipyto pasaulio: kariaujančio, ištinkamo katastrofų, savinaikos, terorizmo... Dievop nukreiptas skundas ir dėl kitokių žmonijos reikalų: ydingų tautų santykių, didžiųjų nacijų šovinizmo. Nors žmonija už savo pavojingas paikystes ir nusipelno Dievo rūstybės, bet meldžiama dar atitolinti istorijos pabaigą, duoti dar galimybę. „Trečioje (bretoniškoje)“ psalmėje sakoma, kad  kai kurie žmogaus  rūpesčiai iš Dievo perspektyvos gali atrodyti kaip vaiko žaislai, bet čia vis tiek jie yra svarbūs: „[...] bet jeigu liepei man kalbėti, / Tai kalbėsiu: atmink, kada paskutinis bretonas, / Ant krūtinės rankas susinėręs, „Sudie“ pasakys, / Vėliava juoda ir balta su juodais šermuonėliais / Aš apsisiautęs pakilsiu, bretoniškai tarsiu: „Esu“ (p. 18). Svarbu, kad psalmėse iš esmės  bendros temos natūraliai įgauna autentišką, individualų turinį: tėvynė – Raseinių kapus, už savo kultūrinį identitetą ir kalbą kovojanti Bretanė – bičiulių poetų vardus. Antrąjį skyrių „dienoraščio lapeliai“ sudarantys verlibrai biblinius motyvus derina su  kultūrinių kelionių po Europą įspūdžiais („palapinių baugus plazdesys / Didžiojoje rinkoje“, p. 25) bei egzistenciniais gyvenimo apmąstymais: „vakare / susirenku savo žaislus / palieku nebaigtas smėlio pilis / čirškiant žiogams / einu per sutemusią pievą / linkstančiom kojom / namo“ (p. 26).

Trečiąjį skyrių sudaro sonetai (itališkasis variantas: du ketureiliai ir du trieiliai), kurie išradingai varijuoja pačią penkiapėdžio jambo ritmo temą. Gyvenimo vyksmas sonetuose įgavęs „raišą“ kontrasto (nekirčiuotas-kirčiuotas skiemuo), ritmą. Baladiškai skamba raišo senio, panaktinio motyvas, švelniai dvilypuojasi šiapusinė ir anapusinė būtis, pirmame plane atsiduria subtiliai alegorizuotas gyvenimo apmąstymų turinys.

                                               IV

                                               [...]

                                   Ir plaka irklas lėtą penkiapėdį,

                                   Diena ilga o vasara greita.

                                   Ir visą laiką kažin kur greta

                                   Žiogai linksmybę savo trumpą gieda.

 

                                   Nuleisk akis į vandenį. Matai:

                                   Į pačią saulę plaukiame per dangų.

                                   Vienodai tolimi visi krantai.

 

                                    Kas ateity – tą ūkanos dar dengia,

                                    Kas praeity – tiktai šešėlį vangų

                                    Nešioja vėjas švendrėse antai.

                                                                        (p. 40)

Knygą aukščiausia gaida užbaigia sonetų vainikas – 15 sonetų ciklas, pavadintas „camino vainiku“. Tai didelio meistriškumo reikalaujanti forma, nes kiekvienas sonetas turi prasidėti paskutine prieš jį einančio eilute, o paskutinis susidėti iš visų ankstesnių sonetų pirmųjų eilučių. „Camino vainike“ šie formos reikalavimai išpildyti labai natūraliai, nepastebimai, turiningai. Čia kelio, kelionės motyvas tampa svarbiausiu - tai rodo ir pavadinimas: camino ispanų kalboje reiškia „kelią“. Bet šis bendrasis archetipinis, biblinis motyvas „vainike“ konkretizuojasi kaip piligriminis Šv. Jokūbo kelias, kuris yra Ispanijoje, įtrauktas į pasaulio paveldo objektų sąrašą. Kelias baigiasi prie Santiago de Compostela katedros, kurios kriptoje ilsisi apaštalo Šv. Jokūbo palaikai. Apie šį piligriminį kelią yra sukurtas vaidybinis filmas „Kelias“; lietuvių piligrimų įspūdžių esama internete, tarp jų ir „Bernardinuose“ publikuoti kunigo Roberto Grigo rašyti kelionės dienoraščiai („Neturtingi lietuviai kelyje į Santjagą“). Juos miniu dėl to, kad su dideliu malonumu paraleliai skaičiau su sonetų vainiku. Piligrimų bendrija „vainike“ įkūnija pirminę žmonių vienybę, communitas: einančiųjų voroje, kurios nesimato nei pradžios, nei pabaigos, kelio molį mina karaliai, ekscelencijos, varguoliai, vienijami bendros lemties ir tikslo. Kelias augina, brandina, nokina. „Kasryt našta lengvėja, o lazda / Kasdien tvirčiau į kelio molį kerta – / Tokia kelionė bus tik vieną kartą, / Ir jos nepakartosi niekada“ (p. 54).

Elegiškai šviesus ir išmintingas, su ekstatiškai sustabdytomis tiesos akimirkomis  yra ne tik „camino vainike“, bet ir visoje knygoje einamas kelias.     

Programą įgyvendina