Naujienos

100 du: eilėraščiai / Kęstutis Navakas. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 123 p. – ISBN 978-9955-605-82-9

Naujoji Kęstučio Navako poezijos knyga, kaip ir ankstesnės, sumanyta išradingai: ją sudaro 100 eilėraščių, prae scriptum, post scriptum bei vietoje turinio esantis alfabetinis kūrinių sąrašas. Knyga turi du skyrius: liber i ir liber ii. Knygos pavadinimas rodo, kad ir prae... ir post... tekstai yra laikomi eilėraščiais, bet tai veikiau grafinės eilėraščių struktūros formulės. Pirmąją knygos pusę (liber i) sudaro 50 tekstų po 14 eilučių, jie baigiasi dvieiliais; pagrindinė teksto dalis yra nedalijama strofomis ir nerimuojama. Likusiuosius 50 eilėraščių (liber ii) sudaro 10 eilučių tekstai: irgi nerimuoti, bet suskirstyti trieiliais, o jie baigiasi viena struktūriškai išskirta eilute. Tai individuali autoriaus susigalvota forma, susikurtos žaidimo taisyklės, kurių laikymasis jį drausmina, verčia būti lakonišku, ieškoti savos teksto dramaturgijos.

Kitas momentas, išskiriantis šią knygą, yra jos egzistencinis turinys, lyrinio subjekto būsena – ribinio jautrumo, jaudrumo, refleksyvumo. Aštrius daiktus savo poezijoje Navakas mėgo ir anksčiau, bet tuomet jis su jais žaidė nesusižeisdamas (taiklus vieno jo eilėraščių rinkinio pavadinimas „Žaidimas gražiais paviršiais“), dabar tai panašiau į žaizdinimąsi (Lietuvių kalbos žodyne toks žodis yra), o tiksliau – į šio veiksmo reflektavimą. Ši knyga, viena vertus, fiksuoja egzistencinius, ribinius subjekto potyrius, kita vertus, intelektas, kūrybinė jėga, talentas ar kažkas iš aukščiau juos verčia išlaisvinančiais sakiniais, tekstu, forma, struktūra. Eilėraštyje turi būti taip viskas sumegzta, kad „tik trūktelk už siūlo ir viskas iširs“ (p. 54). Rašymo, kūrybos motyvas šioje knygoje pats  svarbiausias. Popieriaus lapo briauna dabar perima kitų aštrių įrankių funkciją.                                                                 

penktas
 

kam tie kirviai. kirvių prasmės pernelyg

suslėptos. kam tie pjūklai ir damasko plienas

ne visada įmanoma suvokti ir žirkles tik

tiek kad gražios. ne visada įmanoma

įeiti į kambarį kai ant stalo žirklės

ne visada yra kambarių į kuriuos imsi

ir įeisi. tačiau viską galima perpjauti ar

nukirsti popieriaus lapo briauna. jei ten

yra nors dvi raidės. vienos per mažai.

viena neturės į ką atsiremti iškris

pro savo pačios kiaurymę. jei sugebi

rasti antrąją – nedelsk, įsileisk:

popieriaus lapu galėsi kirsti. tada kirviai

bus nuleisti ir kraujui liks laiko krešėti

   (p. 17)  

Jei bandyčiau apibūdinti knygoje dominuojančią lyrinio subjekto būseną, tai ji galėtų būti įvardinta rytietiškos tuštumos vardu. Rytietiškumą šiuo atveju miniu turbūt labiau iš inercijos, nes intelektualių tuštumos įrodymų Vakarų kultūroje netrūksta,o tai Navakui, atrodo, yra  svarbiau. Šiaip ar taip, vienas tokių tuštumos vaizdinių jo kūryboje yra tapęs sniegas, tryliktame tekste įvardintas kaip „gražusis tavo antrininkas“ (galima prisiminti ir jo eseistikos rinkinio pavadinimą „Du lagaminai sniego“). Toji ištuštėjimo būsena artikuliuojama ir literatūriškais veidrodžio, atspindžių, lango motyvais, bet kiekvienu atveju tekstai ją įkūnija individualiai, navakiškai. Bandydama šitai tikslinti renkuosi tapybos ir grafikos priešpriešą: Navakas šioje knygoje yra tapęs „grafiku“: intelektualiu esmių braižytoju (ir tie du knygos pradžios ir pabaigos  scriptai tiksliai nusako šią tendenciją). Tai, kas norima pasakyti, dažnai sakoma per neiginius, atmetant gražius paviršius, beprasmiais skelbiant nykstančius asmeninius pėdsakus („tai kas byra iš mano panagių yra vinies / smaigalio pjuvenos. [...]“, p. 15). Besvorį, nebylų, dvimatį, entropišką lyrinio subjekto buvimą kartoja daiktai be laiko ir vietos, drabužiai be kūno, batai be kojų; jie turi savo būtį, ir daiktas kartais yra labiau nei kūnas. Pasaulis atrodo negyvas: skardinis, mechaniškas, prisukamas kaip žaislas. Subjekto netapatumo sau motyvas reiškiamas paradoksalia logika, siurrealistiniais siužetais. Realybę keičia sukurtoji tikrovė – žodžio, sakinio, kuriančių laiką, vietą ir subjektą, tikrovė. Tik žmogiškų ryšių, meilės prisiminimai vis iš naujo blyksteli su gyvo skausmo jėga. Galima tik stebėtis, kaip autoriui pavyksta tai įtekstinti be įprasto literatūriško jausmingumo – navakiškai.

penkiasdešimt trečias

švelniausia oda aptemptos plaštakos jei

jos nebūtų liestume vienas kitą

krauju: jis dar švelnesnis už odą

pirštai yra į pasaulį nutaikytos

strėlės jų antgalius kartais

lyžtelim kad atsiverstume kitą

puslapį: puslapiai ragavę mūsų

seilių puslapiai ir yra mūsų seilės

bet jei nebūtų į taikinius lekiančių pirštų

vartytume juos krauju; kaip viens kitą

      (p. 69)

Autorius yra sakęs, kad ši knyga žymi naują jo kūrybos etapą. Galima su tuo sutikti tik, žinoma, nepamirštant ir jos navakiško lyrinio tęstinumo.