Naujienos

Į Solveigos Daugirdaitės klausimus atsako Giedrė Kazlauskaitė – poetė, eseistė, kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė, Metų knygos rinkimuose dalyvaujančio poezijos rinkinio „Singerstraum“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) autorė.

Kuo Tau ypatinga šita knyga?

Galbūt tuo, kad tai pirmoji mano knyga, kuria man nereikia nieko įrodyti – pagaliau parašyta ne tėvams, ne dukrai, net ne mokytojams, todėl joje aš, tikiuosi, laisviau kvėpuoju.

Ką vadintum savo mokytojais?

Tuos, kurie turėjo man įtakos. Kažkada esu bandžiusi susidaryti jų sąrašą, bet nenorėčiau jo čia viešinti. Bijau, kai kurie iš jų visai nepageidauja tokio statuso. Šiandien gero tono ženklas yra deklaruoti, kad neturi jokių mokytojų ir autoritetų. Bet aš, deja, jų turėjau – tų, kurie vienaip ar kitaip geresni už mane. Jais sekiau, iš jų vogiau (net frazes). Socialiniuose tinkluose labai aiškiai pasimato tas nusavinimo procesas – kas nors parašo originalų sąmojį, o kitą dieną apsukrių publicistų dėka toji frazė tampa folkloru.

Ar galiu paklausti, ką reikėjo įrodyti ankstesnėmis knygomis? 

Gal ne tiek įrodyti, kiek pranešti – apie tai, kad nesu tradicinė moteris, kad kenčiu nuo tapatybės krizę lydinčios depresijos, kad neturiu jokios etiškos motinystės versijos. Knygoje „Singerstraum“ įrodinėju (turbūt pati sau) atvirkščiai – kad man gal jau užtenka tos beprotybės, kad jausčiausi laiminga kaip gan tradicinė moteris, kuriai patinka siūti ir megzti. Beje, labai nustebau sužinojus, kad ir pačios jauniausios kartos literatai taip daro – debiutinėmis knygomis mėgina puse lūpų pranešti mamoms apie savo identitetą.

Ką vadini etiškos motinystės versija? O šiaip pagalvojau, koks įdomus dabar bendravimas su mamomis... Aš iš inercijos galvoju, kad kultūroje tebedominuoja tėvo ir sūnaus ryšys, tegu ir labai dramatiškas (Kafkos „Laiškas tėvui“, Chesterfieldo „Laiškai sūnui“). Pasirodo – jauni žmonės savo santykius su motinomis aiškinasi per kultūrą.  

Jeigu apsisprendi auginti vaiką netradicinėje šeimoje, tai priimtus sprendimus nelengva vadinti etiškais. Nežinau, ar man labai patinka tai, kad vaikai vis dar intuityviai saugoja savo tėvus nuo „jiems žalingos informacijos“. Įsivaizdavau, kad jaunimui dabar lengviau su jais tiesiog pasišnekėti. Juk atsirado tiek informacijos, išsikerojo internetas, žiniasklaidoje ir politikoje dažnai eskaluojamos LGBT temos.

Ar Tavo įsivardijimas knygoje naujai atsivertusia feministe – poetinis pramanas? 

Ne, ne pramanas – mano santykis su įvairiomis feminizmo rūšimis visada buvo labai kontroversiškas. Ypač po gimdymo ėmė siutinti masinis neapykantos kurstymas vadinamosioms „supermamoms“ (įdomu, kad tas žodis, pvz., lryte jau yra virtęs bendriniu). Tada pagalvojau, kad iš pykčio feministėms-supermamų nekentėjoms irgi pasivadinsiu feministe – joms tada teks su manimi konfrontuoti. 

Na, tada retoriškai paklausiu (kaip feministė ir trijų vaikų mama): ar tikrai manai, kad šaipymasis iš supermamų kyla iš feminizmo? Man atrodo, kad feminizmas nieko bendra neturi su patyčiomis, o moterų dalijimas į supermamas, feministes, madonas, paleistuves, senas ir jaunas,  ir t.t. tėra pastanga moteris „skaldyti ir valdyti“?

Pats teorinis feminizmas gal ne, bet kai feministės-praktikės susispiečia į kokias nors mikrobendruomenes... Gal jūsų laikais akademinėje aplinkoje to ir nebūdavo, bet dabar tai tarpste tarpsta. 

Na, man atrodo, kad ir dabar mūsų laikai, lyg nesu dar numirusi, bet ką žinosi... Klausiu iš kitos operos: ką Tau davė kelionės (be eilėraščių, žinoma)?    

Apie keliones klausia visi: davė pasitikėjimo savimi. Anksčiau gyvenau įsivaizdavimu, kad pasaulis yra gūdus miškas, kuriame aš, idealiai nemokanti jokios užsienio kalbos, pražūčiau. Dabar matau, kad esu įgali viena susiorientuoti svetimame mieste, tai nėra taip jau sudėtinga. Ir kalbas, kurių mokiausi, šiek tiek prisimenu, sugebu jomis komunikuoti. Nekalbant apie tai, kad pamačiau tuos didmiesčius, kurių nebuvau mačius ir jau net nesvajojau pamatyt – gal to visiškai pakanka kelionės „naudai“?

Kai užduoda šį klausimą, tarsi numanomas atsakymas turėtų būti, kad kelionių dėka išmokau kokio nors „atvirumo kitai kultūrai“. Bet man atrodo, kad atvirumo kitai kultūrai išmokau ne iš tos kultūros 3D formatu, bet iš knygų, filmų ir kitų artefaktų. Be to, tai įvyko šiek tiek anksčiau. 

Oi, manau, kad ne politiškai korektiškų atsakymų tikėdamasi klausiau... Ar įsivaizduoji save gyvenančią ne Lietuvoj?   

Turbūt jau ne, nors, sakoma „neatsižadėk terbos“. Esu girdėjusi, kad vadinamoji ekonominė emigracija pateisinama labai jau paviršine priežastimi, iš tikrųjų bėgama nuo santykių su tėvais. Arba, kas man atrodo dar kraupiau – nuo santykių su nepilnamečiais vaikais. 

Ačiū už idėją: dabar gąsdinsiu savo vaikus, kad jeigu neklausys, emigruosiu. Migracija man įdomiausia ne materialiu, bet kalbiniu požiūriu: kaip žmogus jaučiasi kitakalbėje aplinkoje, nesuprantančioje jo ar jos vaikystės kalbos, pasakų, žargono, intymių šnabždesių, ir reikia mokytis tai išversti į svetimą. Ką jauti, skaitydama savo tekstą kita kalba? Skaitydama senus savo tekstus?
 
Jūsų vaikai juk jau gan dideli – tai jie turėtų Jus gąsdinti emigracija. Gyvenu Naujojoje Vilnioje – nesakau, kad primena emigraciją, bet vaistinėje ir turguje į mane kreipiamasi rusiškai. Nors apskritai aplinkui dažniausiai girdžiu kalbant tuteišiškai. Autobuse nuklausau, kad moksleiviai į tą srautą įpina ir lietuviškų bei angliškų žodžių – kalbinė aplinka gan makaroniška. Bet man patinka, kad santykiai čia labai selektyvūs – kaimynai mūsų gyvenimu nesidomi, į jį nelenda, bendrauja tarpusavyje daugiausiai etniniu pagrindu. Ankstesnių savo tekstų skaityti vengiu, nemėgstu kalbos senėjimo. Jeigu reikia dirbti su vertimais – perskaitau, bet nesisvaiginu.

Suklusau ties paskutiniu žodžiu. Kokie menai labiausiai svaigina?

Gera tapyba (aliejus) visada svaigina – mėgstu vadinamąjį tylųjį modernizmą; postmodernizmo jau ne itin. Dar grafika, ypač senoji – tai, kas tikra, ką įmanoma išreikšti juodai ir baltai. Muzika, teatru ir kinu beveik nesidomiu. 

Prisiminiau Šatrijos Raganos prozą – jos veikėja labai dažnai svaiginasi fortepijono muzika, skambina net ir ištekėjusi, susilaukusi vaikų, nors tvyrojo kultūrinė nuostata, kad moteriai tai reikalinga tik ligi santuokos. Rodos, „Sename dvare“ vyras ją bara, kad, užuot tuščiai leidusi laiką prie fortepijono, tvarkytų buhalterines knygas. Kai skaičiau paauglystėje, tapatinausi su ta veikėja, o dabar man tai atrodo taip netikroviška, įmanoma nebent išnykusioje aukštuomenėje. Buitis paprasčiausiai atima visas jėgas. Jeigu net ir turėčiau instrumentą, neatrasčiau jam vidinių resursų.

Man atrodo, apie tą patį yra Onės Baliukonytės eilėraštis „Moterys su ridikėlių puokštėmis“: „Ne gėlių – juodos kasdienės duonos / Vis dažniau sustoji. Viešpatie, / Argi šitaip baigiasi jaunystė / Ir prasideda... Dar nežinai nė vardo / Tos akimirkos tarp vasaros ir kristi / Pradedančių žiedlapių. Tarp veido...“ Tiesiog taip įžengiama į kitą gyvenimo etapą. Ar jauti, kaip keitiesi? Koks čia augančios dukros vaidmuo?

Tikrai gražus Baliukonytės eilėraštis, nors taip dramatiškai pasijautus lyg ir nesu. Tik kartą prieš sapną buvo apėmęs kažkoks metafizinis nušvitimas, kad kito gyvenimo jau nebus, o ir šitas amžinybės akivaizdoje labai nereikšmingas. Anksčiau tikėjau Czesławo Miłoszo pasakymu, kad vaikuose labiausiai koncentruotai atsispindi mūsų ydos (tą jis rašo laiške Thomui Mertonui), bet dabar apskritai mažai matau savo vaike... savęs. Nuostabu, kad ji mėgsta žaisti su siūlais, medžiagų skiautelėmis ir sagomis, nors aš jos tam visai neskatinu. Vynioja tuos siūlus ant kėdžių, stato kažkokius laivus.

Sakei, kad patinka patinka siūti ir megzti (ir knygos pavadinime, „Singerstraum“, nuskamba siuvamosios mašinos pavadinimas) – gal man pasirodė, bet lyg atsiprašydama, kad tai darai – lyg tai netiktų prie kažkokių, gal kadais susikurtų, emancipuotos moters standartų. Ką dar moki daryti, be rašymo?   

Tai aišku, kad labai netinka! Šitas klausimas liūdnas. Tikrai nemoku visko tiek, kiek moka kai kurios labiau tradicinės moterys – tarkim, prigimtinės kultūros puoselėtojos. O tie dalykai, kurių buvau pramokusi, mano buičiai pernelyg rafinuoti ir nereikalingi. Todėl vakarais dažniausiai tesugebu įsijungti žinias ir megzti – kitkam būnu pernelyg pavargus. Feministės tą laiko didžiai bukinančiu užsiėmimu, bet jis tikrai ramina nervus ir gelbsti nuo artrito. Vasarą savaitgaliais važiuoju pas mamą į Kybartus – vertinu monotoniškus lauko darbus (paprastus, ne pernelyg sudėtingus). Jie nuima depresyvumą.

Nesutikčiau nei su nuomone  apie feministes, nei apie „tradicines moteris“... Vakaruose „tradicinės moterys“ išliko nebent amišų bendruomenėje. Neįmanoma identifikuoti jokios vienos „feminisčių nuomonės“, likusi tik nuostata, kad moteris galėtų rinktis. Jeigu pasirenki – rankdarbius, vaikus, karjerą, bet kokius derinius (pvz., karjera ir vaikai) – ir tau gerai, gyvenk ir džiaukis; jeigu ne, toliau ieškok savo kelio. Bet man kebliausia suprasti, ar žmogus renkasi, ar tai tik iliuzija. Kaip manytum?   

Esu iš tų, kurie linkę pasiduoti aplinkybių jėgoms – bet, žinoma, man atrodo, kad gal visai ir išlošiau, pasirinkusi plaukimą pasroviui, kurį diktuoja, beje, mano pačios būsenos. O dėl feminizmo požiūrių – man visa tai žinoma, Solveiga, bet realybėje aš vis susiduriu su gan stereotipinėmis feministėmis, vis dar kovojančiomis už feministinį normatyvumą.   

Siūlau draugauti su mano kartos senolėmis (šitas žodis vartojamas lygiai taip pat ne vietoj kaip ir tavo minėtos supermamos) – kažin kodėl man atrodo, kad senstant ima trintis vidinės ribos, kategoriškumas. O grįžtant prie knygos: išgirdau tave tikinant, jog pati paleidai gandą, kad ši knyga bus silpnesnė už ankstesnę. „Na na, – pagalvojau, – ar tik ji nebando užbėgti už akių kritikai?“ Kad ir kaip būtų: kodėl? Ar manai, kad autorius būtinai supranta savo kūrinių literatūrinę (ne emocinę, ką kūrinys reiškia jam) vertę? Maironis labiausiai vertino libretą „Kame išganymas“...

M.K. Čiurlionio mokykloje dailininkė Vida Šližytė, labai gera pedagogė, dirbo su mumis šeštoje–septintoje klasėse. Atnešdavai namų darbus, ji sustatydavo 7–9 grupės vaikus aplinkui ir visi turėdavo komentuoti piešinio klaidas. Manau, kad viskas, ką esminio išmokau apie kritiką, išmokau tada (taip pat ir užbėgti jai už akių) – man net keista, kad niekas daugiau iš tos grupės jokios rūšies kritika nebeužsiima. Maironis buvo kunigas, tai komplikuoja jo estetinę savivoką; nors, žinoma, kiekvienam gresia išeiti iš savistabos lauko.

Ačiū. Gal turėčiau linkėti neišeiti iš savistabos lauko, bet kas žino, kaip geriau...