Naujienos

Gintarės Adomaitytės pokalbis su Eugenijum Ališanka.

Tikriausiai pameni senovinę laiškų rašymo tradiciją. Jie prasididėdavo taip: pirmaisiais šio laiško žodžiais... Ir aš pirmaisiais mudviejų pokalbio žodžiais reiškiu Tau pagarbą: esi du kartus nominuotas Metų knygos rinkimuose – ir poezijos knyga „Stuburo tik punktyrai“, ir eseistika „Empedoklio batas“. Ar svaigsta galva nuo laimės: pripažintas, suvoktas, reikiamas, mylimas? Ar labai Tau rūpi tuo rinkimus laimėti?

Galva dažniau svaigsta nuo staigių judesių, kartais – nuo vyno. Ir svaigulys trunka ne taip jau ilgai. Išties džiaugsmo dėl nominacijų būta nemenko, pirmiausia dėl to, kad į penketukus pateko abi mano knygos. Pagaliau man tiesiog palengvėjo, po ilgų rašymo metų aplankė jausmas, kad vis dėlto esu savo batuose. Ne tik Empedoklio. Iš Tavo minimų keturių laimės sandų svarbiausias ir bene vienintelis apčiuopiamas – kad buvau suvoktas. Kad ekspertų komisija mano knygose įskaitė tai, kas ir man atrodė reikšminga. Todėl man svarbus tėra šis – ekspertinis – knygų rinkimų etapas. Tolesnis – vox populi – man jau mažai ką reiškia, tai labiau viešųjų ryšių ir medijų žaidimas. Ir, būkim biedni, bet teisingi, galutinis visų šių rinkimų rezultatas juk ne geriausia knyga, o populiariausias autorius. Beje, pamenu, kai prieš keletą metų mano knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ buvo nominuota Metų knygai, aš net pats už ją nebalsavau.

Tavo knygose ir punktyru, ir ne tik juo reiškiama pagarba pasaulio literatūros klasikai. Kaip ir kada atradai ją – tą senovę, pasaulio antiką?

Nesu nei didelis antikos žinovas, nei gerbėjas, tiesiog ji vis pasirodo ar pasivaidena mano rašomos istorijos ar istorijų horizonte kaip vienas iš atramos taškų. Kaip vienas iš banginių, ant kurių laikosi kūrybos pasaulis. Rodos, Ekleziastas prieš porą tūkstančių metų pareiškė, kad po saule nieko naujo. Tad nėra ko stebėtis, kad postmoderniaisiais laikais kažkas nuklysta į antiką. Kartais vien tam, kad pasitikrintų Ekleziasto posakį. Kaip žinia, žmogaus gemalas, vystydamasis įsčiose, atkartoja visą gyvybės Žemėje istoriją. Ir literatūra ne kitaip, ir literatūra.

Galbūt šis klausimas turėjo būti pirmasis, gal paskutinis, gal jis Tave juokins, o gal ir žeis: Ką Tau, Eugenijau, reiškia Tavo vardas – Eugenijus. Ar sutari su juo, tuo skambiu vardu?

Pernai klaidžiodamas po Romą aptikau barą Eugenio, prieš keletą metų Austrijoje mačiau Dunojaus upe plaukiant laivą Prince Eugen. Kadaise vienoje knygoje gyveno ir toks briedis Eugenijus. Neprasta giminystė, tebūnie ir ne kraujo ryšiai, bet gyvenime ir kūryboje praverčia. O ir kilęs jis iš graikų kalbos, taigi turi antikinio kvapo ir reiškia „kilmingas, gerai gimęs“. Kad kilmingas, nėra ko aiškinti, mano genealoginis medis siekia Tamerlano laikus, o ir gimęs neprastai, pačiame Sibire, Barnaulo mieste. Tėvai dar nežinojo, ar kada nors jiems bus leista sugrįžti į Lietuvą, tad davė man vardą, kuris nepjautų ausies vietiniams gyventojams ir su kuriuo neprapulčiau Lietuvoje, jeigu pavyktų grįžti. Neprapuoliau. Sutariu. Tik trumpinių per gyvenimą turėjau tiek, kad kartais nebežinodavau, katras iš jų esu aš, ar aš vis dar Eugenijus.

Esi keliautojas. Ar... keleivis? Klajūnas? Gal dar kitaip save vadintum? Man regis, nerimauji ar nerimsti būdamas vienoje vietoje. Tai kur ji – Tavo pažadėtoji žemė?

Nerimaujantis ir nerimstantis vienoje vietoje anksčiau ar vėliau iš gydytojų sulaukia medicininės diagnozės, kartais ir verdikto. Kol manęs kur nors neuždarė, bandau keliauti. Šiaip jau visi mes keliaujam, tik gal ne visi tai suprantam. Man patiko vieno internauto frazė, kai į prezidentus išrinko D. Trumpą: „Sustabdykit žemę, noriu išlipti.“ Visi mes keleiviai. Bent jau iki karsto ar urnos, o kai kurios tradicijos sako, kad dar ir toliau keliaujam. Man patinka kelionių iššūkiai, išmušantys kasdienybės ramentus. Ir ne taip svarbu, ar tai bus Zabarijos brūzgynai, ar Amazonės džiunglės. Tikriausiai pažadėtoji žemė yra ten, kur ir gyvenu, iš kur nuolatos bėgu, tik to pats nesuvokiu. Dėl to ir rašau tokias knygas kaip „Empedoklio batas“.

Regiu Tavyje – ir asmenyje, ir knygose – sodrų, dosnų, amžiną vaikiškumą. Pats žinai: neaprėpiama vaikystė juntama Tavo rašymuose. Vaikams, man regis, kol kas nieko nesi parašęs. Kodėl?

Esu kadaise ranka parašęs trumpą eilėraščių knygutę sūnui, kurią pats ir iliustravau nerangiais juokingais piešiniais. Daugiau rašyti, juo labiau piešti, nebandžiau. Taigi net nežinau, ar man kas nors pavyktų, jeigu pabandyčiau. Bijau, kad iš Tavo minimo amžino mano vaikiškumo neliktų tik suvaikėjimas. Man regis, z kartos vaikas skaito visai kitokias knygas, negu skaičiau aš pats. Kuo toliau, tuo labiau šiandienos vaikai man primena ateivius iš labiau civilizuotos planetos. Esu dinozauras Eugenijus. Nors gal kaip tik apie tai kada nors ryšiuosi parašyti knygą vaikams. Jeigu neparašys kas nors kitas.