Naujienos

Pirmąją knygą išleidusio Manto Balakausko viršelyje – iš tuštumos lyg žaizdruojanti, mūšį ištvermingai atlaikiusi vėliava. „Roma“ pavadintas debiutas stereotipiškai šaukiasi minties apie amžinumą. Pasak autoriaus, ji reiškia ir tai, ir dar daugiau: „objektas, į kurį nukreiptas visas dėmesys, iš kurio gimsta naujas pasaulis. Tai taip pat ir liguistos fiksacijos objektas. Šakutė į lizdą.

Juk mes kartais nesveikai prisirišame prie žmonių, prie daiktų, prie žodžių, prie procesų, juos kartojame ir juose skęstame, tad viskas ir yra Roma.“[1] Toks apibūdinimas yra gana dviprasmiškas ir kartu gana tikslus. Juk iš debiuto lauktume to, ką Balakauskas įvardija nauju pasauliu, bet ši knyga sufleruoja, kad jį galime gauti ant senų pamatų, it po mūšio. Nors pati Roma miesto pavidalu ar tipiniais jam priskirtinais simboliais knygoje nevaizduojama (nei vizualiai, nei verbaliai), autoriaus požiūris, kad jai suprasti tiks daugybė skirtingų kodų, atrodo nuosaikus.

O kaipgi galėtų būti kitaip, gyvenant laikais, kai ir literatūros lauke daug kas jau nukariauta, ir lengva suvokti, kad „gyvuliška tuštybė taikos gatvėje, / palyginus, – visiškas niekis“ (p. 12)? Net jei jaunas poetas rašo apie alchemiją ir dulkėtus knygų tomus, nereikia apsigauti – jis XXI amžiaus pilietis:

„šis amžius dar neturi kvapo,
šitas, kurį rašau,
dar tik pradedu rašyti,

kol už lango
nuostabiai skleidžias
variklio alyva“ (p. 38)

Tai yra šios poezijos ašis ir privalumas. Balakausko subjektas pabrėžia esąs jaunas, bet tai nereiškia vien gyvenimiško nepatyrimo. Jis dalyvauja pasaulyje, kuris yra nuolatinis, dar nelengvai apibrėžiamas vyksmas. Jo laikas jau ne antikinis, todėl kodai skaityti tikrovei ir pažinti pasauliui nebūtinai tapatūs anuometiniams. Be to, nevengia akistatos su visuomene ir joje vykstančiais reiškiniais – kintančiais mąstymo šablonais, madomis. Tuo Balakauskas artimas poetei Aušrai Kaziliūnaitei, kurios poezija vis labiau siekia socialumo ir tokio atsako. Kita vertus, ji jau linkusi teigti ir apibrėžinėti (veikti), o Balakausko debiutinės knygos tekstus palaiko abejonė ir sąmoningai pasirinkta distancija, kurią ir kursto pastarųjų metų poezijos tendencijos, siūlydamos pagundą subjektą įklampinti į egzistencines nesvarumo, ribines patirtis (būdrauti, apmirti). Nors dėl to jį galima apibūdinti gan indiferentiškai kaip pasimetusį, beprotybe, nežinojimu pasižymintį, nuo artimosios atitrūkusį ir (tikriausiai) su ja prasilenkiantį, tačiau tokio subjekto balsas „Romoje“ motyvuotas – atspindi šiuolaikinio žmogaus būseną skirtingų įtakų plūsme. Ją įtvirtina ir įžvalgus sugretinimas: individuali saviplaka, atsirandanti ir būvojanti šalia visuotinio susiplakimo. Tai nėra jėgų ir stuburo stoka, labiau – epochos simptomas. Tokioje situacijoje siekiama suprasti save ir pasaulį.

Istorijos studijas baigusio autoriaus debiutinės knygos sumanymui turi įtakos legenda apie Romos įkūrimą. Tačiau šioje „Romoje“ smarkiau akcentuojamas ne miesto kaip savarankiškos tikrovės kūrimo faktas, bet priešistorė, susijusi su įkūrėjų likimu. Trumpai tariant, vos gimusius mitinius dvynius Romulą ir Remą buvo liepta nužudyti, bet juos išgelbsti tarnai, paleidę plaukti upe. Jie gavo antrą galimybę ir išliko, nors toks sprendimas nuo jų nepriklausė. Nors apie dvynius Balakauskas tiesiogiai nekalba, o legenda turi bent porą variacijų, bendras principas užčiuopiamas. Dėl to knygos struktūra padalijama ne tik į du skyrius, bet ir į dvi dalis – į mistiškesnę (abstrakčią, arčiau gamtos) ir į realistiškesnę (urbanistinę, pilną konkrečių nuorodų). Per subjekto tapsmą „Romos“ skaitymas primena nežinios „civilizavimą“ nuo pirmykščio būvio iki daugiabučių degtukų dėžučių, painaus „Akropolių“ ir „Maksimų“ labirinto. Tačiau civilizavimas yra ilgas procesas ir nereiškia, kad pasaulis tobulėja, keičiantis epochai yra lengviau ir aiškiau, kaip gyventi.

Mitine virsmo linija palaikoma įtampa tarp gyvybės ir nebūties, randasi kovos už gyvybę semantika, kuri praktiškai yra būdingiausia daugeliui šiandien rašančių jaunų poetų. Tačiau „Roma“ šalia astrališkų ir kartais miglotai atrodančių patirčių apie anapusybės patirtį siūlo gerokai blaivesnį požiūrį, nes tvirčiau stovima ant žemės. Nuojauta, kad esama ir kažko kito, grindžiama tarsi smalsaus tyrėjo, ieškančio savo supratimui įrodymų, žvilgsniu – įsižiūrint į gamtą ir atpažįstant jos dėsnius, patiriant per buitį, bandant suprasti, kas slypi už kasdienybės pavidalų: „kaip baisu man žinoti, / kad dar yra už ko griebtis, / griebtis giliai žemėje stūksančio kaulo, / šaknies panašios į negyvą kažką, / ko negaliu apsakyti“ (p. 45). Nors debiutinėje knygoje pasiduodama ir lietuvių poezijai pernelyg gerai pažįstamiems ir nuzulintiems sniego, numanomo pavasario įvaizdžiams, Balakausko tekstai vien jais neapsiriboja. Susikoncentravus į subjekto tapsmą ir suvokiant žmogaus prigimtinį mirtingumą, susiduria skirtingi mąstymo modeliai. Tai pirmapradis, tikintis ne krikščionišku Dievu, o pasikliaujantis pagoniškomis dvasiomis, gamtos stabilumu ir traktuojantis save kaip jos dalį („suku ratus aplink / medį, augantį 300 metų ilgiau nei aš / ir žinau: net jei bus sulaužyti visi mano kaulai ant rato, // jis vis tiek kada nors pražys sidabru, / atstodamas tvarsliavą piktam paukščiui“, p. 12), ir ciniškas, šiuolaikinis be tikėjimo ir anapusybės alternatyvos, bet su vartotojiškumu, sustiprėjusiu narciziškumu („dabar reikia būti, ir geriau jau ne gyvuliu, / nes kitaip po visko keliausi į fabriką, į produktus“, p. 37).

Vaizdžiai sakant, Balakauskas nestato naujo miesto, o paveldėjęs šiandien apžiūrinėja senojo pamatų tvirtumą. Jo poezija paremta minėtų dviejų modelių jungtimi. Pasaulinės istorijos išmanymas padeda interpretuoti šiandieną, bet nesuprantant dabarties, kalbant senovės kalba ir remiantis tik klasikiniais pamatais, bet kokios pastangos gali būti bevaisės. „Romoje“ komunikuojama iš karto dviem būdais, ne vieno iš jų nenuvertinant – tai viena iš įdomiausių šios poezijos ypatybių. Dėl to debiutuojančio autoriaus tekstai atrodo ir švieži, aktualūs, o kartu net labai pagarbūs. Nors juokais Balakauską galima įsiminti kaip autorių, kol kas parašiusį daugiausia tekstų apie prekybos tinklus, knygos kontekste jie pasiteisina. Iš dabarties perspektyvos išryškėja akivaizdi klasikinių reikšmių devalvacija, jų tapatybių ir paskirčių kaita, kurias turbūt geriausiai įkūnija kapitalistinės „Maximos“ ir „Ikea“. Tad pavyksta parodyti, kad kultūros objektai pereina į popkultūrą, religiją keičia ateizmas bei vartotojiškumas, daiktą – tik į jį nurodantis ženklas: „atstatyt pečius, / kad ausys nuolat filtruotų ką nors iš Mocarto / skambėjimo tonų, polifoninės 3310 tuštybės“ (p. 36). Lygiai taip pat galima siūlyti senamadę perspektyvą: „tie, kas pralaimi, vis tiek keliauja / minima media maxima gatvėmis, / nes ten tikrai yra gatvės // ir niekur toli eiti nereikia, / galima kautis čia pat / vietoje: šakėmis, kirviais ir peiliais, / už ką tik norisi, / nes jiems yra 95 procentų akcija“ (p. 48). Apskritai Balakauskas linkęs ne tik kvestionuoti dviprasmybes, išnaudoti susiklosčiusį daugiareikšmiškumą, bet ir ironizuoti. Todėl, pavyzdžiui, kovos motyvai ne vien įsirašo į bendrą „kariautojų“ už egzistenciją chorą, bet ir iš jo išsiskiria.

„Romos“ epigrafu parinkta ištrauka iš Petronijaus „Satyrikono“ kalba apie tai, jog tuščiaviduriai riešutai plaukia vyno paviršiumi, o su pilnais branduoliais – grimzta. Dažnai siekiama sukurti pilnavidurį literatūros tekstą, neplaukioti seklumoje ir tai – sudėtinga, nelengvai įgyvendinama užduotis. Debiutinėje knygoje Balakauskui pavyksta grimzti ir galimai todėl, kad neužsiskliausta tik subjekto tapsmu ir nardoma neblogai įvertinus telkinio teritoriją – pasaulyje dalyvaujama plačiąja prasme. Pasirodo, tam nebūtina priskirti sau misiją, liepti būti užkariautoju ar griovėju. „Romą“ sudaro koncentruoti tekstai, kuriuose stebina tikslingai parinktos frazės ir tai, jog jomis nesiekiama vien efektingai ir gražiai pasisakyti. Suprantama: jau minėjau, kad miestai jau pastatyti, ideologijos suformuotos ir jau galima su žaisti jos išprovokuotomis, ne visada mandagiomis priemonėmis. Tad visai nekeista, kad šio autoriaus tekstuose žongliruojama užrašais iš grafičių, prekiniais ženklais („sutraiškantys kaulus it sausainius / „Berželis“ ar kokia nors tai „Žibutė“, p. 39), o patį knygos pavadinimą, atsidūrusį kabutėse, beveik traktuoti kaip vieną iš etikečių. Tai ne lengvabūdžio poetinio žaidimo dalis. Per jį geriausiai pasirodo sveika ironija tiek pavargėliams kadetams (taip autorius įvardija ankstesnę poetų generaciją, su kurios tekstais pats auga), tiek poezijos diskurso galimybės. Gal todėl Balakausko knygos anotacijoje užrašytas abejotinas burtažodis „viskas yra poezija“, susipažinus su debiutu, neskamba trivialiai. Mąstantiems ir kalbos niuansus jaučiantiems autoriams daug ką pavyksta įžaisti.

_________________________________________________

[1] Mantas Balakauskas: „Mylėdamas visada būni truputėlį paribyje“ (interviu), Literatūra ir menas. Prieiga per internetą: http://literaturairmenas.lt/2016-06-17-nr-3572/3323-pokalbiai-zodis-i-zodi/5176-mantas-balakauskas-myledamas-visada-buni-truputeli-paribyje.