Naujienos

Dainių Gintalą įprasta nugirsti pavadintu vienu iš chtoniškųjų lietuvių poetų. Jo „Angyje“ (1997) ir „Boa“ (2007) knibždėjo pasąmoninė beprotystė, atrodė, kad maigomas tuoj prasiveršiantis pūlinys. Nemalonu pagalvoti apie vaizdą ir pojūtį, bet kaip palengvėja, kai baigiasi. Tačiau taip kalbėti apie Gintalo poeziją jau banaloka.

Naujausia knyga griauna šį įvaizdį, mat yra racionalesnė ir ramesnė. „Adatose“ atskiriama – yra tai, kas dedasi, tūno viduje nematoma, bet yra ir išorinis pasaulis. Jų santykis skatina reflektuoti: politinės santvarkos, globalūs iššūkiai, primestos „teisingo gyvenimo“ idėjos, socialiniai vaidmenys nėra vien nujaučiami, o akivaizdžiau stimuliuoja beprotybę, periferinių reiškinių poetizaciją. Ši knyga Gintalo kūryboje žymi kitą etapą: jau išplėtojus savo pasaulėvaizdį, atsiranda ir stuburas, aiškesnė tekstų problematika.

Vienas iš svarbiausių „Adatų“ stimulų – rami kasdienybė pasirodo abejotina, nes žmogaus pasąmonėje tūno į ją nepanašus atskiras siausmo pasaulis. Savotiškai nubrėžti ištisą jį vaizduojantį žemėlapį – įprasta Gintalo poezijoje, tačiau, kitaip nei anksčiau, kai didžiausią krūvį siekta perleisti siurrealiems aplinkos aprašymams ir užslėptų instinktų realizavimui, šioje knygoje ekspresija susijusi su asmeniškesniu subjektu. Jis ne vien šaukia, pasiduoda neurozei, duoda valią juslėmis, bet ir prisiskiria prie moralinių autsaiderių. Žongliruojama suvokimu, kad taisyklinga biografija (ištikimas mylimasis, geras tėvas, doras žmogus) lemia harmoniją, o taisyklių nepaisymas, atsidavimas instinktams, destruktyvių polinkių demonstravimas atrodo įtikėtas ir smerktinas nuodėmingumo šaltinis. Viena vertus, nuokrypis nuo normos egzistuoja, nes dėl jo tarsi iš įpratimo nuolat gailimasi ir išpažįstama („paleisk, sterva, paleisk, sakau“ / pamatau kokį žmogų, nutylu“ p. 16; „idiotas… kretinas… imbecilas… daunas“ / kartoju it maldą, žiedą sukiodamas rankoj“, p. 18), kai religija subjektui „nesuveikia“, reikalingas adekvatus chtoniškas nuodėmklausys. Kita vertus, manyčiau, akivaizdžiau Gintalo poezija gina idėją – būti netobulu yra norma. Dėl to jo subjektas neatrodo išimtis, o jo išgyvenimai nebūtinai suvoktini kaip ribiniai.

Gintalo sukurtas nuodėmingo nevykėlio įvaizdis – vienas iš ryškiausių lietuvių poezijoje. Toks subjektas sudaro įspūdį esąs iki žaizdų atviras, tarsi mums atgręžiantis ir patikintis nuslėptą prigimtinį gyvuliškumą, pasąmonės landas. Jo nekausto mirties baimė, nes anapusinės jėgos jam pažinios. Labiau baiminamasi taikaus ir pernelyg vienpusiškai teisingo gyvenimo. Beveik numanoma, kad tekste bus savikritikos ir saviplakos, o priemonė joms įveikti – mazochistiška: „nufotografuokit / nu nufotografuokit mane tokį / kas nors! / mažu atsibudęs / ir į save pažiūrėjęs / mirtinai išgąsdinsiu fobiją“ (p. 32). Tai bene įdomiausia ypatybė – Gintalo subjektas, panašiai kaip Valdo Gedgaudo poezijoje, tarsi reikalauja gailesčio, atlaidumo, bet pats sau yra pirmasis žiauriausias teisėjas. Kančia, išsiprovokuotas siaubas yra būtina savirealizacijos dalis („nesuprato kai ko banalaus: / vienintelė sąlyga išsaugot / namus ir šeimą – / neištikimybė“, p. 40). Nuo kaskart apninkančių neurozių išlaisvina ekstastiškas šėlsmas, kuris Gintalo poezijoje neturi panašumo su visuotine švente. Tai greičiau kūniška individo akistata, kylanti iš poreikio ne įveikti, o susilieti su jį užvaldančia galia (šioje knygoje įgavusia moterų deivių pavidalą). Šia prasme toks subjektas simpatingas – jis tampa stiprus, nes pripažįsta savo silpnumą.

Ko gero, apie Gintalo poeziją „Metų knygos“ rinkimų kontekste nekalbėtume, jei ji mums siūlytų tiesiog dar vieną besikamuojančio subjekto savianalizę. „Adatos“ ją pranoksta, nes yra veikmės poezija. Joje dinamiškai kalbama apie būsenas ir kartu siekiama jas perteikti, efektingai sužadinti. Dažnas tekstas reprezentuoja procesą – rašoma esamuoju laiku, aplanko vizija, apsėdimas, įsitraukiama į ritmą: „gūdūs laikai ateina, vaikeli, gūdūs laikai“ (p. 37), „paniuręs regėjo“ (p. 38), „rūkas glosto akis miglos sunkias per kūną / / ir aš jau tavo apsupty“ (p. 63). Poezijos situacijos primena apeigas, kurioms būdinga įnirtingai kartoti formules (nelabai svarbu, susijusias su šamanizmu, krikščionybe ar budizmu – tai sinkretinis principas). Emocinę ir intonacinę įtampą „Adatose“ kuria rimavimas, ritmavimas, pakartojimai, redukuojantys įprastą žodžio reikšmę („dugnu dugnu dugnu“, „Huffin’ Rag Blues“ kartojamas politikų orgijas apibūdinantis „bunga bunga“). Kiekvieno proceso pabaigą lydi užvaldymas ar katarsis, o lūkestis, kad jie įvyks, teisinamas ne vien turinio lygmenyje.

Net jei sakralumas ir jam būdinga simbolika subjektui demonstratyviai svetima, tik beprasmiškai imituojama, pats nušvitimo principas – artimas. Į jį nukreipta saviplakos atmosfera. Tačiau nušvitimą sukelia ne susitaikymas, o priešprieša minėtam „moralės kodeksui“, dėl kurio apsėdimas gali virsti apvalymu. Tai lemia bendrą kūrinių estetiką, polinkį ekspresionizmui, groteskui, kurie yra psichologiniai meno fenomenai. Tad nekeista, kad Gintalui artimesni periferiniai reiškiniai, pastebimas siekis pabrėžtinai parodyti disonansus, iki patologijos deformuoti pavidalus, o kartu tokiu būdu kritiškai apeliuoti į esamas nusistovėjusias nuostatas. Nors palyginus su ankstesnėmis knygomis „Adatų“ tekstai yra racionalesni, aiškesni (nevaržoma vaizduotė labiausiai reiškiasi nebent interpretuojant atskirą meno tikrovę, pavyzdžiui, Augustino Našlėno fotomontažus), jie nepraranda efektingumo. Siekiama, kad kiekvienąkart skaitomas tekstas būtų savotiškas atliekamasis ir įtraukiamasis aktas ir Gintalas išlieka vienu iš įdomiausių veikmę realizuojančių autorių.

Šio poeto tekstų nelaikyčiau avangardiškais, nes esame linkę etiketę klijuoti įvairaus plauko „nepatogumui“. Tačiau pritarčiau minčiai, kad jo tekstai išsiskiria. Juk lietuvių poezijoje gerai pažįstama nykimo, apleistumo ir mirties poetizacija. Nuolat nyrama į miegą, pristigus žodžių žaidžiama skeldėjančia erdve, atspindžiais, bandoma palaikyti sąlygišką komunikaciją. Todėl stebina ne tiek Gintalo pasaulėvaizdis, bet drąsa ignoruoti tuštumą, triukšmą paversti poezijos pagrindu, nepasiduoti nusistovėjusiam mąstymui, kad jam kažkas nepažinu, ir stimuliuoti vaizduotę (pavyzdžiui, itin vizualus tekstas „Altlydys“). Be to, jo tekstų centre atsiduria esamojo laiko veiksmažodis ir pasinaudojama jo savybe nurodyti veiksmą, charakterizuoti, skatinti eigą. Vien ja nesitenkinama – „Adatose“ veiksmažodis prilygsta būsenos metaforai. Galime nujausti, kad kažkas visada yra ne tik irdamas, bet ir būvodamas. Net ir rašydamas asketiškus trieilius (trieiliai „Adatose“ vadinami „Mikstūros lašais“), Gintalas aktualizuoja šią savybę ir, mano manymu, tai viena iš priežasčių, kodėl jam pavyksta juos parašyti: „per obels žiedus / ničnieko nesimato – / palaimos tvora“ (p. 22), „sparnus išskleidęs / akis atmerkęs miega / bitės lavonas“ (p. 72). Eiklioje veikmės poezijoje atgyja, tampa plėšru tai, kas negyva, apmirę.

Šįkart skaityti Gintalo „Adatas“ nėra pernelyg svetima, nei pernelyg juoda. Juk rašoma ne apie tai, ko nėra, netenkama, o kas glūdi ir bujoja. Ne bėgama nuo gyvenimo, o kalbama apie jį, žadinama ir net žiaurios priemonės pateisinamos: „verčiau būsiu blogas poetas, / bet geras tėvas, sūnau“ (p. 76). Išsakyta priešprieša nėra tokia jau gili: „blogas poetas“ čia nebūtinai reiškia neišsipildęs, neįvertintas. Gintalo atveju – greičiau tas, kuris pats jaučiasi nepatogus ir dėl to nepastebimas, prisiima autsaiderio vaidmenį. Bet, kaip jau minėta anksčiau, autsaiderystė yra jo stichija, toji sustiprinanti norma. Būti poetu blogis netrukdo, o tai, ką mes laikome bloga poezija, nebūtinai turi tiesioginį ryšį su biografija. Puiku, kad mene vis dar egzistuoja sveikas nuotolis.