Naujienos

Su poete, rašytoja Violeta Palčinskaite kalbasi Gintarė Adomaitytė 

Miela Violeta, mano vaikystėje, paauglystėje, studijų metais itin oriai ir svarbiai skambėjo trys vardai: Judita Vaičiūnaitė, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė. Esate trys kūrėjos, kurios mane augino, domino, ramino ir... „vežė“. Ar jautėte Jūs, Violeta, kad augančiai kartai esate svarbi, įdomi? Lemianti? 

Niekada nesijaučiau svarbi – nei tada, nei dabar. Todėl net sapne nebūčiau pagalvojusi, kad galiu būti lyginama su šiomis iškiliomis kūrėjomis. Janina Degutytė kažkada „Moksleivyje“ šiltu žodžiu palydėjo mano mokyklinius eilėraščius, o Judita Vaičiūnaitė, su kuria vėliau tapome labai artimos draugės, pasitiko tokiu pačiu šiltu žodžiu mano pirmąjį eilėraščių rinkinį Rašytojų sąjungoje. Buvau laiminga. Tai mane, kaip Jūs sakote, „vežė“. Dievinau jų kūrybą. Ir galbūt dėl to, kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambėtų, pradėjau rašyti vaikams... Nutariau, kad geriau už jas (kaip ir už visą eilę kitų poetų) neparašysiu. Maniau, kad vaikų literatūroje dar turėčiau ką veikti. Na, kad ir pasimėgauti man artima miesto tema. Ir tuomet susilaukiau didelio dėmesio ir paskatinimo iš tuometinių žurnalų vaikams „Genys“ ir „Žvaigždutė“.

Taigi, tas miestas... Jūs savyje derinate ir gimtąjį Kauną, ir Vilnių. Du miestus, kurie tartum šaiposi vienas iš kito, tartum bando kalbėtis, bet... Kaip rasti tų dviejų miestų dermę? Ar būtina ieškoti?

Kaunas visada bus Kaunas. Vilnius visada bus Vilnius. Ir gerai, kad jie tokie skirtingi, kad puikiai sugyvena mano širdyje ir atmintyje. Kaune gimiau, augau, baigiau Jono Jablonskio tuometinę septynmetę mokyklą, o vėliau Kauno Salomėjos Nėries vidurinę. Kaune tėvų ir senelių kapai. O mes juk visada matome tai, ką norime matyti. Atvažiavusi į Kauną nepastebiu išdaužytų gatvių. Matau iki skausmo nuo vaikystės pažįstamus Čiurlionio muziejų, Muzikinį teatrą, prieškario architektūros paminklus ir girdžiu, vis dar girdžiu skambančius Viktoro Kuprevičiaus varpus Karo muziejaus sodelyje. Jaučiu savyje tą nepakartojamą tarpukario dvasią, kurią, nepaisant nykių pokario laikų, perdavė ne tik tėvai, bet ir mano mokytojai. Manau, apie tai esu parašiusi savo knygoje. O Vilnius – visas likęs gyvenimas; branda, kūryba, ateinantys ir pasitraukiantys draugai... Meilės ir netektys... Senamiestis, visų susitikimų ir įkvėpimų paslaptys. Visko tikrai nesugebėčiau išvardinti...

Teatras... Jūsų mylimas, pažinotas teatras... Ar būnate teatre dabar? Ar džiaugiatės juo? Ar ko nors teatre pasiilgstate?

Iš vyresnės kartos žmonių dabar neretai gali išgirsti „teatras jau ne mano“. Teatras visada bus mano. Ir su pasiekimais, ir su nuopuoliais. Labai dažnai prisimenu Juozo Miltinio pasakytus žodžius: ieškokite ne to, kas modernu. Ieškokite to, kas amžina. Deja, tokių spektaklių nedaug. Tačiau, jeigu „tai, kas modernu“ yra talentingai padaryta ir po spektaklio turi apie ką pagalvoti, tai kodėl gi ne. Bet kuo toliau, tuo labiau mėgstu lankytis koncertuose, kurių, ačiū Dievui, Lietuvoje yra daug ir gerų.

Ar ilgai rašėte savo prisiminimų knygą? Kas Jus skatino, drąsino? Kaip jaučiatės dabar, pasauliui taip nuoširdžiai, taip švelniai ir subtiliai atsivėrusi?

Prisiminimų knygą rašiau nei ilgai, nei trumpai. Dvejus metus ir dar tris mėnesius... Dvejus metus mąsčiau, ar man toks darbas apskritai yra įveikiamas. Juk niekada nerašiau dienoraščių, neturėjau net elementarių užrašų knygelių, iš kurių galėčiau pasisemti prabėgusio laiko ženklų... Kažką dėliojau mintyse... Kažką bandžiau ištraukti iš to dar neužakusio šulinio... Leidėjos dėka, kuri užsispyrusiai nepaleido manęs iš akiračio, už ką jai esu be galo dėkinga, knyga nebūtų pasirodžiusi. O kai jau sėdau prie darbo stalo, pametusi galvą rašiau dieną naktį, nes pasidarė įdomu daryti tai, ko dar niekada nebuvau dariusi. Knygą parašiau gal per kokius tris mėnesius. Prisipažinsiu, jokia mano knyga dar nebuvo sulaukusi tiek atsiliepimų. Keista, kad parašiau knygą, daug kartų prisiekusi, kad niekada nerašysiu prisiminimų.

O dabar jau griausmas griūva klausimus apie rašytojus, kuriančius vaikams. Vieni žmonės mano, kad esame palaiminti, kiti laiko nevykėliais, treti siunčia į paraštes. Aš, vaikams rašydama, jaučiuosi stipri ir ori. Jūs, Violeta, padėjote man rasti kelią. Kas padėjo Jums? Ir... kodėl kai kurie žmonės, rašantys vaikams, yra... gana pikti?

Visa mūsų kultūra, deja, atsidūrė paraštėse... Vaikų literatūra visada buvo tarsi kokia didžiosios literatūros podukra, antrarūšis žanras, tarsi neįskaičiuotas į bendrą literatūros kontekstą, nepaisant gražių mūsų kritikų pastangų. Bet juk pati žinote, kai rašai, apie tai negalvoji. Galbūt pradedi galvoti tada, kai matai, kad su tavo eilėraščiais jau užaugo antra ar net trečia skaitytojų karta, o tie vaikiški eilėraščiai, rašyti prieš daugybę metų vis dar gyvi. Tada ir supranti, kad ne tokios jau nereikšmingos tos „paraštės“... Rašyti man padėjo tiek mano pačios vaikystė, tiek skaitytojų meilė. Ir, kaip jau sakiau, pačių leidėjų paskatinimas. Kritika niekada nelepino.

Piktų, nelaimingų ir net kerštingų žmonių pasitaiko ne tik tarp rašančių vaikams, daugelis pasakytų, kad tie bruožai apskritai yra būdingi meno žmonėms. Manau, ne visiems. Ne visada. Bet jeigu kolegos sėkmę priimi kaip savo pralaimėjimą, tai tik silpnumo ir bejėgiškumo požymis, sukeliantis nepamatuotą pyktį ir net vidinę agresiją. Išspinduliuota bloga energija visada grįžta pas siuntėją. Tokių jausmų valdomas, ar sugebėtum  sukurti ką nors labai gero?..