Naujienos

Kai į „Metų knygos“ poezijos penketuką patenka menininko parašyta knyga, ji nėra vien tekstas. O gal reikėtų pasakyti kitaip: Stasio Eidrigevičiaus „Giedanti gaidžio galva“ nežada būti tik tekstu.  Simptomai kaip ant delno – išskirtinis dėmesys knygos poligrafijai, rasime specialiai leidiniui rengtų Eidrigevičiaus piešinių, o tekstas kūrybingai derinamas su asmenine informacija (paviešinamos fotografijos, pridedami, įprastai privačiai saugomi žemės dokumentai, laiškų faksimilės, įrašyta kompaktinė plokštelė).

Knyga prilygsta atskiram meno objektui, kurį galima eksponuoti ne vien bibliotekos lentynoje, o gal netgi labiau – ne. Tad nekeista, kad neilga poema apie gimtuosius Lepšius, kuriuose prabėgo autoriaus vaikystė, užima tik jos dalį, perskaitoma toli gražu ne pirmoji. Ji yra tiesiog integrali viso kūrinio dalis. Nestebina ir spaudoje pasklidę emocingi atsiliepimai, giriantys už „stiprų jausmą, kuris visus skaitančiuosius ar klausančiuosius traukte įtraukia į savąjį pasaulį. Giriama už jautrų žodį, kuris pravirkdo klausytojus“[1], mat „Giedanti gaidžio galva“ prašosi būti išgyvenimu. Galvodama apie vertę, nesu linkusi pasikliauti vien emocijomis, tačiau šiuo atveju sutiksiu, kad būtent efekto siekiama įvairiomis išgalėmis.

„Giedanti gaidžio galva“ radosi iš atminties blyksnių, mąstant ir lankantis vaikystės namuose. Kai tarptautiniu mastu pripažintas menininkas parašo tokio pobūdžio kūrinį, tai visada galima traktuoti ir kaip gestą. Pakanka prisiminti Jono Meko „Semeniškių idiles“ ar garsiąją Cz. Miloszo kalbą, „Isos slėnį“. Veikėjai turi raiškius prototipus ir pridėta faktinė, juos įamžinusi vizualinė informacija, platus įžanginis žodis nori tikrumu įtikinti. Tačiau toks tekstas ne tik apibrėžia priklausymą giminei, bet yra ir dar vienas bandymas rasti būdą apibrėžti save. Dėl to, o gal ir dėl būsimų vertimų į kitas kalbas, galima nesunkiai atrinkti tokias vietas, kurios tipingai įprasmina lietuviškumą. Tarkime, „Giedančioje gaidžio galvoje“ minima, kad „drėgni grūdai gryčioj / (...) /  Vaikštau kaip po Palangos smėlį“ (p. 46) ar laidotuvių procesijai pasitelkiama girdėta alegorija su Čiurlionio tapyba. Lokaliame kontekste šis gestas tampa dar asmeniškesnis, nes jis apeliuoja į konkrečią Panevėžio rajone esančią teritoriją, parašytas jai būdinga panevėžiečių tarme. Visa tai priimama kaip dosnus topografinis įprasminimas, duoklė ne kaskart literatūroje minimam regionui.

Kūrinių, kuriuose kalbama apie sovietmetį, agrarinį pasaulį, yra buvę ir nuolat pasirodo. Yra autorių, kurie geriausiai jaučiasi kalbėdami apie praeitį ir vis būdami „anuomet“ (ir, beje, jiems tinka labiau nei bandyti rašyti apie šiandieną). Sudaromas įspūdis, kad eiliniai tvarkingi dalykai siejami su atpažįstamais, pakylėjančiais, bet jau taip pat eiliniais kontekstais. Taip biografijos turinys tampa visuotinio paveldo dalimi, o jį pagrindžia vertybinis santykis. Tekstas gimsta iš rezultato ir juo siekia būti. Atrodo, kad visa atrasta ir nebėra ko ieškoti, jau žinoma ir skaitytojui leidžiama numanyti, kad bendrai suprantamos gėrio ir blogio pozicijos.

„Giedanti gaidžio galva“ taip pat iš dalies įsiterpia į minėtą lietuvių literatūros bangą. Tačiau skaitytojiškiausia „Metų knyga“ ši poema pretenduoja tapti labiau dėl originalaus sumanymo, kuris įtraukia suvokėjo pripratimą prie deklaruojamo vertybinio santykio, panaudoja biografijos turinio teikiamas galimybes. Tai ir yra jo stiprybė. Eidrigevičius kūrinį pristato dvejopai – kaip himną vaikystės metams ir kaip testamentą gimtinei. Pirmasis atvejis numanomas ir neginčijamas, būtent juo įsirašoma į tendencingą ir numanomą gimtinių pašlovinimų seką. Kas kita – testamento įvaizdis, kuris prasmingiau išpildo idėją. Tekstą gali perskaityti patyliukais, kita vertus, kamerinėje aplinkoje paleistas CD kaip postmortem raštas pragysta apie mažąją Lepšių civilizaciją, prototipus turėjusius veikėjus, gali klausytis poemos žvalgydamas knygoje paviešintus žemės išplanavimo dokumentus, vartyti paveldėtas daiktų fotografijas. Taigi kūrinys tarsi priklauso ne tik vaikystės ir brandesnio amžiaus Eidrigevičiui, o tampa visų, sukuria metaforą apie praėjusio amžiaus Lietuvą. Nemažiau svarbu, kad apie tai kalbama kaip per sapną, iš dabarties, o ne sirpstama praeityje. Paveldėjimas sukuria laisvę su reiškiniu elgtis kaip nori, jo nebūtina išlaikyti vien praeities pavidalu.

Kalbėdama apie „Giedančią gaidžio galvą“ sąmoningai jau pavartojau daugiau nei vieną būdą ją skaityti. Šiaip elgtis skatina bendras principas – Eidrigevčiaus kūrinį vienija skirtingų elementų harmoningos būklės paieška. Jau 2014 m. autorius spaudoje užsimena, kad ieško jam formos ir pateikia iškalbingą kodą iš atsikartojančių raidžių „GGG“[2]. Tai iš esmės reprezentuoja vizualiojo „matymo“ kampą, ieškantį suderinamumų, ir jo paveiktą sąrangą. Todėl nenuostabu, kad „Giedančios gaidžio galvos“ tekstas – „Metų poezijos knygos“ rinkimuose kalbėkime labiausiai apie jį – neturi aiškaus naratyvo. Šiuo atveju numanomą siužeto liniją atstoja lengvai suprantami pavieniai vaizdeliai, o poemos dermė kuriama iš įvairiausių semantiškai susikalbančių darinių. Tam tinka primityvios priemonės: rašoma kuo paprastesne kalba, nuolat atsikartoja išvardijamos daiktų, gyvulių, augalų ir darbų sekos, sukuriami motyvai, palaikomas artimas spalviškumas. Dėl tarpusavio ryšių visumą galima plačiai interpretuoti – apleisti namai Lepšiuose gali būti suvokiami kaip prarastas vaikystės rojus, subjekto lankymasis kaip sūnaus palaidūno sugrįžimas, nenustebina, kad sode augusią kriaušę Eidrigevičius gali pavadinti šimtamete gėle, žemę pripildančia vaisių, o atmintis pajėgi sužadinti ir „prikelti“ niaurią kolūkinę gyvenvietę ir jos ūkiška kasdienybė įgauna savotiško amžinumo, susijungiančio su pamaldžios motinos figūra. Todėl ir įdomiau skaitant „Giedančią gaidžio galvą“ svarstyti ne, ką ji sako, o kaip tampa tiek himnu, tiek testamentu. Juk žiūrint formaliai tekstas nepasiūlo nieko negirdėto, be to, apie jį nepulsime kalbėti ir kaip apie kalbos, kuri, mano manymu, labai svarbi poezijai, stebuklą (nes vertinsime dėl nuoširdumo ir fakto, kad jis parašytas ir aukštaitiškai).

Eidrigevičius rašo labiau realistiškai nei himniškai, vengia vertinimų, ekspresyvesnių pagražinimų, net rimo. Ryškiausias poemos požymis ir puošmena – panevėžietiška tarmė. Šiuo atveju komunikuoti tarmiškai nereiškia aktualizuoti užmaršties kalbą, o tuo labiau, kad ji ne kiekvienam yra gimtoji. Tai labiau – intymumo siekis, kuris atsiskleidžia kreipiantis į asmenis ta kalba ir tais žodžiais, kuriais su jais bendrauta, per kurią formavosi pasaulis, apie jį girdėta ir galima klausytis (beje, ir CD). Jų nebeturi knygos pabaigoje publikuojami laiškai, kur nors nuskambėję vieši pareiškimai ir garbės padėkos. Tarminė kalba šioje poemoje pati tampa menine priemone. Kita vertus, atsižvelgiant į kūrinio sumanymą – tai natūralus sakralizuojantis veiksmas. Juk dažnai liturgijoje dalyvauja senoji kalba, kuri yra įtraukta į ritualą – garsiai tariami poteriai ilgą laiką buvo netaisyklingi, pilni senųjų formų, tad tai nėra periferinis reiškinys. Panašią funkciją šalia tokių vaizdelių kaip kryželio ženklas duonoje, karsto užkalimas, primenantis Kristaus kalimą prie kryžiaus, „Giedančioje gaidžio galvoje“ atlieka aukštaitiška šneka kaip dar vienas apeiginis liudijimas aplankant apleistus, sunykusius namus.

Namai Lepšiuose yra ant pražūties ribos, tokie jie ir lieka bandančiam prisiliesti per distanciją. Pasaulis skleidžiasi tada, kai prikeliami garsai, kambariai apgyvendinami, o prie daiktų nedalomai prileidžiami jų savininkai. Tiesiogiai nedalyvaujama, tik intymiausiai išklausoma, tačiau būdami netobuli, skurdžiai slegiantys – nuodėmių neturi (knygoje pagal maždaug 1970 m. metrikas galima numanyti, jog daug visko patirta). Nors pirminiai poemos vaizdiniai gan sakralūs (įkuriama krosnis, kepama duona, apsilanko kunigas, ūkio darbai ir poilsio metas), galiausiai įsivyrauja palyginimai su meno sritimi. Jie dar labiau sustiprina, kad nuolat yra stebima tarsi iš šono: „sėdi vežime abudu, kaip skulptūra“ (p. 50), sudegę daiktai kaip „šiuolaikinio meno paroda“ (p. 62). Visa tai atsieta nuo veiksmo – tarsi žvelgtume į sustabarėjusius kūrinius ir jie savaip net įskilę gražūs. Jie priklauso ne tiek atminties, bet realybę pakylėjančiai aukštesnei kultūros sferai, savotiškai kaimo bendruomenėje aukštesnį statusą turėjusios dievdirbystės atmainai. Tą pačią tendenciją liudija ir neatsitiktinai „Giedančios gaidžio galvos“ pabaigoje spausdinamos ranka rašytų „Atvirų laiškų“ faksimilės, skirtos simbolinėms kūrėjo aplinkos detalėms – stalui, popieriaus lapui, pieštukui ir tuščiai sienai. Eidrigevičius juos pateikia ne mažiau sakraliai nei biografinį pagrindą galintį turėti tekstą: „Esi graži. Kaip didelis baltas popierius, kaip sniego kalnas, kaip balta šventinė staltiesė“ („Laiškas tuščiai sienai“). Jie padeda apgyvendinti meno pasaulį, įveikti tuštumą, bet tam reikia paliudyti ir savo egzistenciją. Panašiai veikia ir pateikiama identifikacija su gimine, tarmine kalba, gimtąją vieta. „Giedančioje gaidžio galvoje“ ne visai svarbu, ar kalbama apie daiktų paskirtį šiame pasaulyje, ar ne, jų reikšmė – begalinė, itin simboliška ir semantiškai jungli, o įkūnijimo prasmė – kone apeiginė, įprasminanti būties tęstinumo idėją, o gal net įrašo į kosminę darną.

Taigi neturėtume nustebti ir dėl to, kad subjektas tupykloje tarsi kunigas klausosi gyvulėlių šnekos ar prisiminimuose, drauge su seserimis, kol kalbamas rožinis siekiant pagalbos artimiesiems, „mažai ką suprasdami“ judina lūpas (p. 42). Svarbiau – buvimu paliudija ankstesnės generacijos pasaulėjautai svarbų rituališkumą. Galiausiai norėdamas kirsti gaidžiui galvą (bet ne kirsdamas, nes judesio nėra) pats pasielgia rituališkai – jo kūne įžvelgia panašumą į angelo sparnus ir piešiamą objektą. Buitinis veiksmas ar mėginimas priartėti prie buities išlieka taip pat tik simboliškas, nes jis tuojau pat paverčiamas sakraliniu meno aktu su harmonizuojančia kraujo praliejimo intencija. Tai viena iš priežasčių, kodėl kalbant apie „Giedančią gaidžio galvą“ banalu apsistoti ties mintimi, kad tai tekstas vien apie gimtinę. Jis iš esmės galėtų būti ir apie ką nors kita, nes demonstruoja savirefleksyvaus meno funkcionavimą.

Ši knyga – išties įdomus pavyzdys, rodantis, kaip nuoširdus kultūros atstovo žaidimas su asmenine medžiaga ir suvokėjo imlumu potekstėms, su nekintamomis mąstymo formomis, gali būti dar kartą paveikus. Juk dievdirbiai turėjo lygiuotis į kanoninį pavyzdį, o jam vertę kūrė tai, kaip jį atpažįsta kiti. Tad ir autorius, paisydamas stereotipų, juos ne tik plačiai prasmiškai rašytiniame tekste išskleidžia, bet ne mažiau svarbu – ir pranoksta dėl išties konceptualaus visumos sumanymo ir gero kompozicijos pojūčio jungiant visas knygai reikšmines detales. Būtina pastebėti, kad tokio efekto nebūtų be visumą papildančio dailininkės Sigutės Chlebinskaitės profesionalaus įdirbio šiai idėjai realizuoti. Kartais pasirodo kūrinių, kurių apipavidalinimas juos atliepia, bet būna tekstui net per puošnus, nukonkuruojantis. Šį kartą taip nenutiko ir partnerystė su Eidrigevičiumi rodo, kad poemai rastas tinkamas individualus kūrinio kūnas padeda jį ištobulinti. Tad „Giedanti gaidžio galva“ yra ir gražiai liūdnas, ir įvairioms interpretacijoms atviras tekstas, ir atrodo net siurrealus kūrinys – lyg nebūtas, bet toks tikras.

 [1] Januševičienė, V. „Žymaus menininko poema skamba kaip himnas gimtinei“, Bernardinai.lt. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-06-zymaus-menininko-poema-skamba-kaip-himnas-gimtinei/142755

[2] 65-erių dailininkas S. Eidrigevičius: dažnai jaučiuosi kaip vaikas (interviu), Kauno diena. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/65-eriu-dailininkas-s-eidrigevicius-daznai-jauciuosi-kaip-vaikas-641366