Skaitymo metai - Naujienos:Elena Baliutytė. Aukštųjų energijų spindulinė diagnozė: už punktyrų – stuburas

Naujienos

2017-01-24
Elena Baliutytė. Aukštųjų energijų spindulinė diagnozė: už punktyrų – stuburas


2016-ieji metai poetui, eseistui, vertėjui Eugenijui Ališankai yra itin sėkmingi: per juos pasirodė dvi jo knygos: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido poezijos rinkinį „Stuburo tik punktyrai“, o „Tyto alba“ – prozos knygą „Empedoklio batas“. Abi jos ekspertų komisijos buvo išrinktos į akcijos „Metų knygos rinkimai 2016“ penketukus: poezijos ir prozos.

Ar jos taps ir skaitytojų favoritais, parodys balsavimo rezultatai, bet kad jos yra to vertos, atsakyti galima jau dabar. Tai jau ketvirtoji Ališankos eseistikos knyga ir septintoji poezijos. Be to, jo poezijos knygų vertimai išleisti JAV, Švedijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Slovėnijoje. Jau esu rašiusi apie Ališankos ir poezijos, ir esė knygas – esu jo kūrybos gerbėja, ir naujosios knygos tik sustiprino šį santykį.

Įsipareigojau parašyti apie poezijos knygą „Stuburo tik punktyrai“, tad eseistikos rinkiniui skirsiu tik kelis sakinius: tai yra puiki, intelektuali, intertekstuali – nenuobodi proza. Kadangi knygos paantraštė yra „Tolimųjų reisų esė“, noriu skaitytojui patikslinti, kad tai nėra įprasta kelionių įspūdžių knyga, nors daugelio jų siužetai yra susiję būtent su pasakotojo kelionėmis; šiaip ar taip, svečių šalių įspūdžiai  nėra svarbiausias šių esė momentas. Palyginimui pasitelksiu kitą penketuko dalyvę – Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“: kaip joje siuvamosios mašinos garsas ar mezgimo veiksmo monotonija yra būdas pasiekti meditacijos būseną, taip Ališankos „Empedoklio bato“ kelionės tėra pagrindas pasakotojui susitelkti į save, užsiimti savęs ir pasaulio, gyvenimo ir tikrovės refleksija. Ir kas ypač būdinga Ališankos kūrybai – šioje pasakotojo kelionėje į save dalyvauja gausūs kultūros intertekstai. Skaitytojas gali pasijusti savotišku detektyvu, kuris iš daugybės nusikaltimo pėdsakų galiausiai turėtų susekti jo autorių: man senamadiškai yra svarbi „autorinė prasmė“. Tai iš esmės tinka ir poezijos knygai „Stuburo tik punktyrai“. Beje, ši knyga šiemet buvo nominuota Rašytojų sąjungos premijai – turbūt dėl to mano sąmonėje nominuotoji („Stuburo tik punktyrai“) ir premijuotoji („Singerstraum“) vis ima gretintis, lygintis, tikrintis – lyg būčiau premijos skyrimo komisijoje.

Įdomu, kad nors autoriai yra skirtingų kartų, bet jų eilėraščių modeliai yra panašūs: verlibrinis pasakojimas. Tik „Singerstraum“ autorė šį modelį traktuoja kaip savotišką iššūkį tradicinei klasikinei poezijai (jei tai skaitytojui atrodo kaip veržimasis pro atviras duris, tai nebūtinai taip ir yra, nes, kas teoriškai yra teisinga ir net banalu, praktikoje kartais tebėra aktualu ir maištinga – kad ir pasakotojos santykis su feminizmu ), o Ališanka poezijos naratyvumo neproblemina, kaip ir ankstesnėse knygose, jam tai yra natūralus, „prigimtinis“ poezijos balsas, ir jo kūrybinė energija nukreipta kitur. Dabartinėje poezijoje dominuojančiame verlibriniame modelyje rimo ar kitokių fonetinių sąšaukų vietą užima kitokios, dažniausiai asociatyviosios reikšminės sąsajos, kurias galima apibendrinti teiginiu „viskas yra susiję“. Ir jei autoriui pavyksta įtikinamai susieti iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčias ir tarpusavyje nederančias tikrovės sritis, jį galima laikyti nugalėtoju. Tos sąsajos knygos eilėraščiuose man susidėstė į tokią schemą: aukštoji sfera (būtis, kūryba, kultūra, poezija, egzistencija) yra pastovioji, bet už tiesioginio kadro liekanti dalis, apie save pranešanti fragmentais, punktyrais; ir kintamoji dalis, kurią paprastai sudaro įvairios buitinės situacijos, toli nuo minėtos aukštosios sferos esntys kasdieniai tikrovės reiškiniai. Štai šių dviejų sferų susilietimo, susitikimo vietos ir tampa teksto prasmės mazgais. „Kintamoji“ dalis suteikia tekstui aktualumo, šiuolaikiškumo, demokratiškumo atspalvį, ironiškai suracionalina ir nužemina aukštąją gaidą.

Pabandykime šiuos bendrus teiginius patikrinti pačiais eilėraščiais. Pradėti galima nuo knygos pavadinimo „Stuburo tik punktyrai“, kurio kodas pradžios trieilyje:

„tarp šiaurės ir pietų

maudžia prakaituoja pusiaujas

stuburo tik punktyrai“ (p. 5)

Kol kas galima sakyti, kad čia žaidžiama anatomine-geografine dviprasmybe: „pusiaujas“ – ir juosmuo, ir planetos linija. Knygą sudarantys keturi skyriai pavadinti stuburo slankstelių vardais; bet pirmasis „slanksteliai: atlantas“ man pirmiausia asocijavosi su graikų mitologijos titanu, po to su architektūriniu elementu – vyro figūra, laikančia balkoną ar ką panašaus, galiausiai grįžau prie geografinės sferos – Atlanto vandenyno, bet, vis pasigesdama prasmės logikos, paguglinau ir aptikau, kad nereikia jokių metaforinių aplinkkelių: „atlantas“ yra pirmojo stuburo slankstelio anatominis pavadinimas. Kiti trys skyriai įvardija antrąjį kaklo slankstelį, arba ašį, po to – kryžkaulį (pusiaują) ir stuburą užbaigiantį stuburgalį. Tai jau ir pačios knygos kūno anatomija: prasmę kurianti struktūra. Pačiam autoriui tai, atrodo, svarbiausia paralelė. „Poezijos knygą atneša gandras, tuo šiandien niekas neabejoja. Kiti paaiškinimai neįtikina arba yra pernelyg erotiški ir netašyti jautrioms skaitytojo ausims. Autoriui belieka ją užauginti. Kantriai laukti, kol ji atsistos ant kojų, kol sutvirtės jos stuburas. Kol eilėraščiai virs slanksteliais“, – rašo knygos viršelyje autorius. Ši ašinė knygos koncepto metafora, man rodos, gali įvardyti ir patį besidvilypuojantį poetinio pasakojimo būdą (apie jį rašoma viršelio antroje pastraipoje), o galiausiai apibendrina ir tikslina pačią autoriaus poezijos sampratą ar poetinio pasakojimo turinį: „Kartais knygą ištinka stuburo išvaržos. Kai rimčiau pagalvoji, gal jos ir yra svarbiausios. Primena apie laikinumą ir mirtį. // Ne tik knygos, ne tik“. Baigiamasis patikslinimas netikėtai sugrąžina atgal, atidengia dar vieną minties linkį ir dar... Pasitikrinimui labai tinka eilėraščiai „odisėjo šešėlis“, „šnipiškių elegija“, „laikrodis su varna“. Perėjus prie knygos slankstelių – eilėraščių galima teigti, kad ir čia struktūros pagrindas yra  dvigubas pasakojimas, ir kiekvienu atveju teksto intrigą lemia vis kita jo mazgų įvairovė: netikėti rakursai, sugretinimai. Eilėraštyje viskas gali būti susieta, tereikia poeto, kuris gali tą padaryti. Ališanka tą galią turi. Štai pirmasis rinkinio eilėraštis „ieškant basilisko“, pasakojantis gaveliško miesto ir pasakotojo susipynusias biografijas:

„tiesiai eik kokį trečdalį gyvenimo

stovės ten toks miestas

iš tolo užuosi

jam tiek metų kad daro po savimi

laidoja po pamatais

[...]

 

tiesiai eik kokį trečdalį gyvenimo

paskubėk nes ilgiau užgaišęs

būsi per senas tam miestui

kol dar su rilke ir trakliu už parankių

prie stalo su alaus bokalu

[...]“ (p. 17)

 

Šioje knygoje autoriui pavyko nebanaliai, punktyriškai, vienkartiniu būdu susieti pasakotojo (kuris, kaip kad cituotame „ieškant basilisko“, kartais virsta ir personažu) gyvenimo fragmentus ne tik su Vilniaus dvasia, bet ir Lietuvos istorija tapusiu sovietmečiu, pasitikrinti savo etninį tapatumą Europos kultūrų ekrane. Tiesioginiais to įrodymais galėtų būti dauguma antrojo skyriaus eilėraščių: „mados namai“, „pieštuko galas“, „karkvabalis“... Turbūt nereikia sakyti, kad minėtos rimtos temos čia įgavusios žaismingo, neretai autoironiško, dialogiško pasakojimo formą. O „Europos kultūrų ekranas“ vienaip ar kitaip veikia ko gero visuose knygos tekstuose. Tai ir dažni epigrafai, petitu pažymėtos citatos, parafrazės, poetizmai... Žodžiu, „svetimo žodžio“ knygoje daug, ir šis konceptualus intertekstualumas yra viena iš Ališankos pasakojimo būdo ypatybių, kurią ne viename eilėraštyje pasakotojas reflektuoja pats:

„[...]

skaitau apie meilę rašau apie stirną

vis mažėja atstumas

tarp skaitomų ir rašomų knygų

jau parašiau eliotą ir rimbaud

dabar girtuoklių eilė

[...]“ (p. 15)

Tai, man rodos, yra vienas tų atvejų, kai autoironija reiškiasi kaip savos rūšies smagi autoparodija, ir tiesioginis to įrodymas gali būti klasikus kalbinantys eilėraščiai: „po maironio nors ir poezija“, „žiemos rūpesčiai“. Rašymo, kūrybos tema dominuoja pirmame skyriuje; be minėtų, dar siūlyčiau atkreipti dėmesį į šiuos: „nepavykęs“, „vėluojantis“, „nepradėtas“, „LM nr. 3294, arba ugnies pinkodas“, dedikuotas „stasiukui, vis dar pakeliui namo“. Patrauklus knygos bruožas – intektualus humoras, kritiška (auto)refleksija, pasakojimo išradingumas. Dar vienas tiesioginis to įrodymas – eilėraštis „asmenukė su t.s. eliotu antrame plane“:

„nusistovi karščiai

ne šitų platumų ne šiems čiabuviams

kurie slepia širdis pelkių akivaruos

ir vėliau neberanda o tada griebias

bet kokio šiaudo siurbias čiulpia dvėsuoja skečia kojas rankas

prakaito lašuose daugiau druskos nei degių medžiagų

 

bevaisiai kūnai sakytų tomas sternsas eliotas

trink netrynęs vieną į kitą

neduoda kibirkšties tik slysta nesilaikydami taisyklių

plūduriuoja negyvosios jūros paviršiuje

vyrai lengvesni už moteris

moterys lengvesnės už debesis

kurie išmetę inkarus stovi vakarinėje horizonto prieplaukoje

ir laukia dienos atomazgos

[...]“ (p.19)

Pacitavau tik pusę asmenukės kadro, o tokios pasakojančios poezijos prasmei būtinas visas teksto vaizdas, tad skaitytojui primygtinai siūlau imtis pačios knygos ir stuburo slankstelius čiuopti pačiam.

Programą įgyvendina