Naujienos

Prieš pradėdami šiųmetę knygų penketuko paaugliams apžvalgą, stabtelėkime prie jos pavadinimo. Jis svarbus ir sąmoningai pasirinktas kaip šiek tiek provokuojantis, kviečiantis diskutuoti.

Lietuvių paauglių literatūros padangėje aktyvios, tikslingos diskusijos bei paskatinimai, kaip spėjome įsitikinti, – kone gyvybiškai reikalingi. Prisiminkime kad ir praėjusius metus – tuometinės komisijos sprendimu, reikalavimus atitikusių kūrinių nepakako nei penketukui, nei bent trejetukui sudaryti. Tad šiemet, kai vaikų ir paauglių literatūros penketukų komisija ne tik turėjo iš ko rinktis, bet ir išrinko visas penkias knygas skaitytojams paaugliams, išties galime džiūgauti – ledai juda.

Kas gi tuos ledus išjudino? Nereikėtų lengva ranka nurašyti šių nuopelnų savaimiškumui. Neperdėtume sakydami, kad šią sritį gana ilgą laiką kamavo kritinė būklė su simptomiškais pagerėjimais. Ir štai ji kyla iš beknygystės patalo, ir kyla gana tvirtai. Verta pastebėti, kad prie to ženkliai prisideda leidyklos „Alma littera“ 2014 m. pradėtas organizuoti paauglių ir jaunimo literatūros konkursas bei įvairios literatūrinio lauko profesionalų inicijuojamos diskusijos šiuo probleminiu klausimu.

Šiemet ne tik knygas atrinkusi komisija, bet ir skaitytojai gali džiaugtis tuo, jog buvo iš ko rinktis – Metų knygos rinkimams atrinktasis penketukas nėra vienintelės per praėjusius metus išleistos knygos paauglių skaitytojų auditorijai. Tai, jog kitos, nepatekusios į galutinį sąrašą knygos neatitiko keliamų meninių ir kokybės reikalavimų, taip pat nėra priežastis liūdėti, verčiau žvelgti į tai kaip į galimybę autoriams išbandyti save, tobulėti, o leidykloms – reikliau žvelgti į leidžiamų knygų visapusišką kokybę (kalbos rišlumą, pasakojimo logiką, meninį temos vystymą etc.).

Kuo ypatingas šiųmetis knygų paaugliams penketukas? Visų pirma, jis – neabejotinai tvirtas ir išrinktas gana vieningai. Taip pat svarbu, jog šiame penketuke – dvi debiutuojančios rašytojos su pirmosiomis savo knygomis – Ilona Ežerinytė ir Laura Varslauskaitė. Atkreiptinas dėmesys, jog paauglių literatūroje imama vis daugiau kalbėti apie aktualius, skaudžius, socialiai svarbius dalykus, atliepiančius nūdieną. Džiugiai stebina ir tai, jog net trijose knygose pagrindiniai veikėjai yra vaikinai paaugliai – nepaisant to, jog visų knygų autorės yra moterys, „mergaičių romanais“ čia net nekvepia. Na, ir daugeliui, matyt, netikėta išrinktajame penketuke matyti poezijos knygą.

Tad glaustai aptarkime kiekvieną į paauglių penketuką atrinktą knygą. (Beje, keturi grožinės literatūros kūriniai šioje apžvalgoje vadinami romanais, nors šis įvardinimas, autorės nuomone, ne visuomet yra tikslus. Visgi, atsižvelgiant į knygų informaciją galiniame viršelyje, bus laikomasi romano apibrėžties.)

Į vaikų ir paauglių literatūros pasaulį 2016 metais tvirtai įžengė debiutuojanti autorė Ilona Ežerinytė. Vaikams skirta jos knyga „Šunojaus diena“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016) – trečiojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso premijos laimėtoja, o vyresniųjų skaitytojų auditorijai skirta knyga „Sutikti eidą“ (Alma littera, 2016) – leidyklos „Alma littera“ organizuojamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso 2016 m. nominantė. Šie autorės įvertinimai drąsiai gali būti tam tikru aprioriniu kelrodžiu skaitytojams, o ir tėvams, pedagogams renkantis naujausią mažiesiems ir jauniesiems skaitytojams skirtą lietuvių literatūrą.

„Sutikti eidą“ – itin stiprus debiutinis romanas, kuriame autorė meistriškai, o kartu išskirtinai elegantiškai, subtiliai pina realistinį pasakojimą su fantasy žanro elementais, sudomindama skaitytoją tobulu „anapus realybės“ esančiu pasauliu, bet nė kiek nenuvertinanti tikrojo, šių dienų pasaulio. Pagrindinė veikėja Algė (tiesa, pilnas jos vardas – Algina, bet taip į ją kreipiasi tik močiutė) – svajoklė, prie bendraamžių nepritampanti mergina „pašteto spalvos“ plaukais, kurios didžioji pramoga – „[g]alvoti, ką galvoja kiti, prikurti, kas būtų, jeigu būtų“ (p. 9, 10), kuriai svarbu apsiraizgyti mintimis „lyg apsauginiu kokonu“ tam, kad ištvertų mokyklą (p. 11). Algė mokosi gerai, neturi jokių rimtesnių sunkumų, su bendraamžiais sutaria, bet pernelyg nesibičiuliauja, mokykloje ji – kaip „fikus[as] klasės kampe: yra – tai yra, bet ar kas pastebėtų, jei vieną dieną dingtų?“ (p. 42). I. Ežerinytė itin subtiliai ir įtikinančiai piešia pagrindinės herojės paveikslą, apskritai, dėmesys detalėms, aprašymų skaidrumas, kitaip tariant, semantinė teksto gelmė – neabejotinas šios knygos privalumas.

Pagal individualų tvarkaraštį besimokanti Algė turi daug „langų“ tarp pamokų ir šį laisvą laiką, reikalingą jai kaip tyro oro gurkšnis, leidžia netoli mokyklos vienos siauros gatvelės gale įsikūrusioje stiklinėje kavinukėje. „Šitaip Algė ir pramogaudavo – lėtai gerdama kavą ir žiūrėdama į vidinį kiemą“ (p. 9). Šioje kavinukėje ir užsimezga pagrindinė romano istorija: Algė pastebi prie vieno staliuko sėdinčią moterį, kaskart užsisakančią du puodelius kavos, tačiau išgeriančią tik vieną jų. Svajoklei merginai šis vaizdinys – jau pakankamas neįtikėtinų istorijų prisikūrimui galvoje, tačiau nutinka kai kas dar netikėtesnio – ši moteris Algę užkalbina. Paaiškėja, kad du puodelius kavos nuolat užsisakanti elegantiška dama, vardu Dalia, nuolat laukia savo draugės, nors ir žino, kad toji neateis. Dalia papasakoja Algei apie knygą, pakeitusią jos gyvenimą, Tarpinius Pasaulius ir jų gyventojus eidus – „jie kaip idealūs žmonės: malonūs, dori, protingi, išradingi ir kūrybingi... mieli... [J]ų pasaulyje blogio nėra“ (p. 55). Maža to, Algė sužino, kad eidą galima terminuotam laikui užsisakyti – kaip draugą, perkeičiantį žmogaus požiūrį į gyvenimą, grąžinantį kasdienybės džiaugsmą.

Ironiško žvilgsnio į pasaulį nestokojanti Algė, kurį laiką dvejojusi, galiausiai ryžtasi pasinaudoti Dalios patarimu ir užpildo paraišką mėnesiui gauti idealų draugą iš Tarpinio Pasaulio. Žinoma, istorija nebūtų tokia įdomi, jei atsiradus eidui, paauglės gyvenimas tiesiog stebuklingai pasikeistų ir taptų tobulas. Bėda tame, kad tą pačią dieną, kai, Algės manymu, paslaptingasis eidas pagaliau pasirodo jos gyvenime tamsiaplaukio vaikinuko, vilkinčio mėlyna kaip dangus striuke, pavidalu, prasideda mokyklų mainai – kiekvienas mokinys gauna į porą kitos mokyklos mokinį ir jie kartu turi atlikti įvairias projekto užduotis. Algei į porą tenka liaunas vaikinas „pensininko akiniais“ (p. 78) ir „akvariumo spalvos akimis“ (p. 94), maža to, paaiškėja, kad mainų projektas truks ne dvi planuotas savaites, o visą mėnesį. Algės gyvenimas virsta intensyvia patirčių ir atradimų grandine, kur retus pasimatymus su paslaptingu gražuoliu Niku (Nikodemu) keičia bendras darbas mokykloje ir už jos ribų su „pieniškos“ išvaizdos Visvaldu (Algės išsyk pramintu Viksva), nuo kurio „saldaus paslaugumo“ Algę iš pradžių tiesiog pykino. Visgi ilgainiui, daug laiko leisdami kartu ir pažindami vienas kitą, Algė su Viksva tampa stipria komanda, atrandančia bendrų temų ne vien apie mokyklinį projektą. Baigiantis mėnesiui, tam tikrą vertybių transformaciją patyrusi Algė kenčia dvigubą išsiskyrimo skausmą – kad teks tarti „sudie“ ne vien įsivaizduojamam eidui Nikodemui, bet ir tikru draugu tapusiam Visvaldui. Bet ar tikrai eidas – žavingasis Nikas?..

Knygoje dėmesio verti ir Algės santykiai su suaugusiaisiais – ryškiai iš kitų mokyklos „tetulių“ išsiskiriančia istorijos mokytoja Renata bei močiute Elžbieta, kurios gana komiškas, lengvai šaržuotas personažas į romaną įneša gaivališko humoro, kai kur galbūt pernelyg tiesiogiai, bet įtaigiai, žavingai atliepiančio šiuolaikinio gyvenimo būdo „madas“, kartu atkreipiant dėmesį į vyresniąją kartą, neįkyriai paliečiant senatvės temą. Neabejotinas knygos privalumas – ir natūraliai, neprikišamai į pasakojimą įpinti kultūrinio pasaulio – literatūros, muzikos – kontekstai.

Dainos Opolskaitės vardas lietuvių paauglių literatūroje jau žinomas – pirmoji rašytojos knyga paaugliams „Eksperimentas gyventi“ 2015 m. tapo pirmojo leidyklos „Alma littera“ paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominante. Antrasis autorės romanas „Ir vienąkart, Riči“ 2016 m. konkursą laimėjo.

Romane „Ir vienąkart, Riči“ (Alma littera, 2016) D. Opolskaitė vėl neria į paauglio dvasinių būsenų ir jas įtakojančios socialinės aplinkos analizavimą. Skirtingai nei debiutiniame autorės kūrinyje, šiame pagrindinis herojus – vaikinas, penkiolikmetis Balys Belekas, kurio nepritapėlišką, gana nuobodų gyvenimą sujaukia, pripildo ir pakeičia draugystė su bendraamžiu Ričiu. Autorės pasirinktas pasakojimas pirmuoju asmeniu, vietomis priartėdamas prie dienoraščio intonacijų, suteikia skaitytojui galimybę betarpiškai įsijausti į gana kompleksuoto, uždaro paauglio gyvenimą ir pasaulėvoką. Neakivaizdus, tačiau bene svarbiausias romano leitmotyvas – besitęsianti, kintanti ir aplinkos bei patirties įtakojama Balio tapatybės ir savivokos paieška. „Skaudžiai įsitikinau, kad esu pasmerktas, likimo nuskriaustas ir pažymėtas visą gyvenimą turėti raudonus plaukus, garsų prosenelį ir vardą, kuris rimuojasi su gyvūno vardu. Ir dar – būti bele kuo“ (p. 15) – taip romano pradžioje konstatuoja Balys.

Po vasaros atostogų į mokyklą grįžusiam Baliui sunku susikaupti pamokoms – jį kankina begalės paaugliškų klausimų, jį domina ir kartu erzina jo bendramokslės, grįžusios į mokyklą sumoteriškėjusios ir kartais Baliui atrodančios kaip tiesiog „penkiolika skirtingų tualetinio vandens kvapų“ (p. 26). Nepaisant daugybės kompleksų ir nepasitikėjimo savimi, Balys savo paauglišku nesusipratimu, hormonų audromis panašus į savo bendraamžius ir net pats, lyg už visus, taria: „Mes nenorime laukti. Mes negalime laukti. Mes norime, aistringai geidžiame gyventi ir gyvenimas griūva mums ant galvos kaip gaivaus vandens krioklys, kaip upė, kuri neša ir kuriai neatsispirsi“ (p. 27).

Balys iš pažiūros gyvena „labai geroje“ šeimoje, bent taip sako visi kaimynai ir mokytojai, o pats Balys retoriškai klausia: „Įdomu, kuo toji mūsų šeima tokia gera? Dalykas vertas analizės“ (p. 16). Balio tėvas „gaudo vagis ir nusikaltėlius“ (p. 18), o mama – pedagogė. Paauglio akimis perteikiamas šeimos paveikslas, tiesa, su tam tikromis išlygomis, – įtikinantis, skaitytojui paaugliui turėtų būti puikiai atpažįstamų kraštutinių apibendrinimų: „[mama] nori viso manęs ir viso mano laiko“ (p. 22), „gyventi su tėvais po vienu stogu – reiškia būti pasiruošus bet kam“ (p. 23) „[v]isi tėvai tikisi, kad jų vaikai eina į mokyklą mokytis“ (p. 43) ir pan. Kaip atsvara padorios, tvarkingos šeimos vaizdiniui romane vaizduojamas Balio bendraklasis Paulius – vaikinukas iš asocialios šeimos, kuris „neturi mamos, gyvena tiktai su tėvu ir maža sesute sukritusioje lūšnoje priemiestyje, kur net elektros, atrodo, nėra“ (p. 29), puoselėjantis mintį išvykti uždarbiauti į užsienį. Visgi pagrindinis žmogus, turintis lemiamą įtaką pasakojamai istorijai – klasės naujokas Ričardas Ivanovas. „Ričis, štai kas jis buvo. Žmogus, kurį dosniai apdovanojo gamta ir likimas. Mergaitės į jį žvelgė aiškiai susižavėjusios, o berniukai – kupini juntamo nepasitenkinimo“ (p. 36) – taip būsimąjį draugą, kaip tyčia mokytojos paliepimu pasodintą šalia, į tą patį suolą, apibūdina Balys.

Romano intriga užmezgama įtikinamai – pavagiamas Ričio mobilusis telefonas, Ričis vagyste apkaltina Balį ir šis iš savo tėvų pavagia 300 eurų kaip užmokestį naujokui už prarastą telefoną. Netrukus paaiškėja, kad tikrasis vagis – Paulius, o Balio atsiprašęs Ričis tokiomis neįprastomis aplinkybėmis tampa geriausiu Balio draugu. Tad visų merginų svajonių vaikinas, dėl futbolo galvą pametęs, motoroleriu į mokyklą važinėjantis Ričis ir „ryžas“, kompleksuotas Balys ima vis daugiau laiko leisti kartu, dalintis savo mintimis ir supratimu apie pasaulį, krėsti mažytes eibes. Ričio tėvai ir broliukas gyvena užsienyje, o jis turi „baigti mokyklą čia“ (p. 97); toks gyvenimas, kambarėlyje pas gimines, jam nemielas, Ričis prisipažįsta, kad jaučiasi „kaip šuniui penkta koja“ (p. 97). Matyt, dėl šių aplinkybių Ričis – labiau subrendęs, savarankiškas, turintis tvirtą nuomonę – išlieka tam tikru „lyderiu“ jųdviejų su Baliu draugystėje: Ričis padrąsina Balį mesti nekenčiamą mokymąsi groti smuiku ir taip pirmą kartą pasipriešinti motinos primestoms taisyklėms, vėliau Balys ima su Ričiu lankytis sporto klube – iš pradžių jį tik lydėdamas, vėliau ir pats imasi treniruotis. Atrodo, Balio siekiamybė – būti panašiam į Ričį, štai net šešioliktojo gimtadienio proga Baliui tėvai padovanoja naujutėlaitį motorolerį. Visgi geriausias draugas jam rūpi ne paviršutiniškai, ne „kietumo“ prasme, atrodo, Balys nuolat stengiasi perprasti, kas iš tiesų yra Ričis, pastebi, kaip šis keičiasi, ima atrodyti, kad „yra ir kitas Ričis, nematomas, giliai besislepiąs viduje“ (p. 146), kuris kartais iškyla į paviršių, klausdamas egzistencinių klausimų ir nerasdamas į juos atsakymų: „Nieko nežinau. Visas gyvenimas nežinomas. Dėl to baisu“ (p. 146), „Kodėl, kai viską darai, kaip reikia, vis tiek būna blogai?“ (p. 153).

Kaip ir aptartame I. Ežerinytės romane, taip ir šiame draugas į pagrindinio veikėjo gyvenimą ateina ne šiaip sau, o su tam tikra akis atveriančia, žvilgsnio ir jausminį horizontą praplečiančia misija. Balio ir Ričio draugystę nutraukia pastarojo mirtis – Ričis, grįžęs iš kito miesto po dviejų pralaimėtų futbolo rungtynių, neatpažįstamai liūdnas ir keistas, įkalba jo laukusį ir negalintį paguosti Balį pasivažinėti dėdės Audi. Jie lekia didelius greičiu, Ričis žūsta.

Romanas „Ir vienąkart, Riči“ pagavus, įtraukiantis vaizduojamu, daugeliu atžvilgiu pažįstamu paauglių pasauliu – mokyklos kasdienybe, santykiais su mokytojais ir tėvais, jaunatvišku prasmės ieškojimu, šiame amžiuje itin aštriai jaučiamu poreikiu su(p)rasti savo tapatybę. Neabejotinas knygos privalumas – socialinių temų – skurdo, emigracijos kėlimas, įpinant jas kaip tiesiogiai įtakojančias vaizduojamų paauglių savivoką ir gyvenimą, taip pat – grakščiai perteiktas ironiškas žvilgsnis į kasdienybę, moraliniai kaltės ir atsakomybės, draugystės klausimai. Visgi verta paminėti ir tai, jog „berniukiškumas“ knygoje nėra labai įtikinantis – nepaisant sveikintino autorės siekio vaizduoti paauglio vaikino patirtį, daugelyje vietų justi perdėm moteriškas žvilgsnis, ypač aptariant bendramokslių merginų makiažo, manikiūro, aprangos, kvepalų subtilybes ar apskritai apibūdinant personažus, smulkmeniškai aprašant fizines ir aprangos savybes.

Vaikų literatūrai nusipelniusios klasikės, poetės, prozininkės, vertėjos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Ramutės Skučaitės knyga „Tai priimkit, kas priklauso“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) – matyt, daugeliui netikėtas pavadinimas paauglių literatūros penketuke. Visgi ši poezijos ir prozos knyga šiame sąraše atsidūrė ne atsitiktinai. Kaip pirmajame eilėraštyje rašo pati poetė:

„O priklauso visa tai ir mažiems, ir dideliems.
Dideliems, kad nepamirštų buvę maži, o mažiems,
kad dideliais patikėtų.“ (Tai priimkit, kas priklauso, p. 5)

Reikia pripažinti, kad ši knyga tikrai iš pradžių buvo įrašyta į knygų vaikams sąrašą, nors adresato klausimas ir kėlė abejonių. Tačiau ilgainiui, grįžtant prie šioje knygoje publikuojamų tekstų – ne vien iš skambesio, nuotaikos, temų, atpažįstamų eilėraščių, bet ir prozos intarpų, nebelieka abejonių, kad tai – universalaus adresato knyga, ypač tinkama vyresniojo amžiaus jauniesiems skaitytojams, kaip grąžinanti į poezijos talpumo, meditatyvumo, susikaupimo pasaulį, iš kurio skaitytojai paaugliai dažnai nusišalina, bodėdamiesi programine mokykline poezija ir iš esmės neturėdami jai alternatyvų. Kita vertus, kalbant būtent apie R. Skučaitės „Tai priimkit, kas priklauso“, verta pri(si)minti, jog Metų knygos penketukams komisijos atrenkami kūriniai turi atitikti ne vien meninius, kokybės reikalavimus, bet ir skatinti skaityti vertingus, išliekamąją vertę turinčius kūrinius. Ir šis skatinimas skirtas ne tik patiems (šiuo atveju, šioje kategorijoje) paaugliams, bet ir jų pedagogams bei tėvams. Kaip ir bet kurio kito rimto literatūrinio apdovanojimo atveju, atrenkamos nebūtinai žinomos, mėgiamos ar potencialiai būsimos mėgiamomis knygos, bet tos, kurios nusipelno skaitytojų ir profesionalų dėmesio būtent dėl savo literatūrinės, meninės vertės.

„Tai priimkit, kas priklauso“ panaši į literatūrinį poetinį dienoraštį, kuriame dažnam skaitytojui stilistiškai, tematiškai atpažįstami eilėraščiai ir jų motyvai pinami į bendrą knygos audeklą su prozos intarpais, kuriuos būtų sunku įvardinti ar konkrečiai apibrėžti – kai kurie jų panašūs į tikro dienoraščio ištraukas, net datuojami: „Vilnius, 2016 09 20, 3G autobusas“ (p. 100) arba primena atsiminimų knygą: „Esu skaičiusi, jog visiems žinoma vaikų rašytoja Astrida Lindgren jau būdama aštuoniasdešimtmetė mėgdavusi pasikarstyti po medžius. Aš – nors kuo čia dėta aš? – irgi mėgau“ (p. 51); kiti panašūs į rašytojos užrašų knygelės mintis galimai plėtosiamiems siužetams: „Miela Kate! Nesikelk rytoj taip anksti. Mamai skauda koją. Ji ilgai negalėjo užmigti. Juk pienas iš šaldytuvo niekur nepabėgs. Labai tavęs prašau. Domas“ (p. 92). Šie grakštūs, netikėti intarpai reikalauja atidaus skaitymo, susikaupimo, perskaičius – tylos.

Eilėraščiuose poetė lieka ištikima žodžio lengvumui, skambumui, netikėtoms sąsajoms ir asociacijoms, prasmės erdvumui.

„Taip nebuvo ir niekad nebus:
Trys varvekliai suvalgys lapus
Visokiausius: ir medžių, ir knygų!
O suvalgę – pelėdom pavirs
Ir seniausią kaštoną nukirs
Tą mažiuką, kur vakar išdygo.“
(Bus – nebus?, p. 56)

Knygoje yra ir šiuolaikiniam vaikui, paaugliui artimų temų, įvaizdžių. Pavyzdžiui, viename prozos intarpų „Įspėjimas jums“ (p. 45) autorė pataria savo dienoraščius, jeigu šie yra popieriniai, „o ne ekranas“, saugoti nuo pelių, o pabaigoje pastebi, kad tikroji pelė būna visai niekuo dėta kalbant apie tekstus kompiuteryje. Vėliau šį intarpą atliepiančiame eilėraštyje Dar vienas įspėjimas dėl galimų negandų perspėja ne kas kitas, o kompiuterių virusas: „Iš vieno į kitą, iš kito – į trečią. / Vos įlendu – šiurpas turėtoją krečia!” (p. 50).

R. Skučaitės „Tai priimkit, kas priklauso”, galima sakyti, universali knyga (šiuo atveju universalumas – neabejotinas knygos privalumas), skirta įvairaus amžiaus skaitytojui ir ypač rekomenduojama paaugliams. Reikia tikėtis, kad kiek gluminantis knygos pavadinimas neapsunkins jos kelio pas skaitytojus.

Puikiai visų amžiaus grupių skaitytojams pažįstama rašytoja Renata Šerelytė šįkart taip pat ėmėsi istorijos apie paauglį vaikiną. Romanas „Žvaigždžių medžiaga“ (Alma littera, 2016), galima sakyti, „šerelytiškas“ – skaitytojas atpažįsta rašytojos stilių, humorą, pasakojimo intonacijas. Tačiau ši R. Šerelytės knyga turėtų sudominti ne tik esamus rašytojos talento gerbėjus, bet ir mėgstančius detektyvo, mokslinės fantastikos žanrus. Apskritai, neabejotinas šios knygos privalumas yra tai, jog ją galima skaityti ir tiesiog kaip puslapis po puslapio besivystantį, intrigą puikiai išlaikantį detektyvą, ir kaip psichologinę paauglio virsmo, brandos istoriją, ir kaip įvairialypį socialinį visuomenės paveikslą perteikiančią knygą. Šiųmečiame paauglių knygų penketuke netrūksta knygų, keliančių draugystės, pritapimo, socialinius visuomenės klausimus (ar skaudulius), šios temos būdingos ir „Žvaigždžių medžiagai“. Tačiau šis romanas iš kitų nominuotų kūrinių išsiskiria jame aprašomomis, veikiančiomis, tam tikra prasme į ateitį nukeliančiomis kompiuterinėmis technologijomis.

Pagrindinis knygos veikėjas Timis – keturiolikmetis moksliniais atradimais ir kosmosu besidomintis paauglys. Romanas pradedamas tuo, jog Timis randa savo bendraklasės Evelinos kūną ir taip, nuo pat pirmojo puslapio, skaitytojas įtraukiamas į tikrą detektyvinę istoriją. Iš to, kad kūną vaikinas pastebėjo „tik todėl, kad eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną“ (p. 9), nesunku suprasti, kad Timis – labai šiuolaikiškas paauglys, su kuriuo, atrodo, būtų lengva susitapatinti dažnam skaitytojui. Ir išties, Timio paveikslas – tikroviškas, įtikimas, ypač tai lemia kasdienių dalykų – valgio pasirinkimo, apskritai, mitybos įpročių (tam galbūt net sąmoningai skirta nemažai vietos), bendravimo su vyresne karta situacijos, pasaulio suvokimas. Beje, Timis bene visus žmones vadina gyvūnų vardais – klasės auklėtoja yra Kengūra, policijos inspektorius – Jūrų Vėplys, globos namų auklėtinės – Pelytė ir Piranija.

Timis gyvena su senele, subtiliai šaržuota pagyvenusia aktore, kuri ne tik „nemėgo gaminti maisto ir tvarkytis namuose, bet ir visai dėl to nesisielojo“ (p. 17). Močiutės paveikslui, jos meilės istorijoms bei ekscentriškiems pasisakymams romane skirta išties nemažai vietos; svarbu ir tai, jog „dėl teatro“ ji kadaise buvo atidavusi savo dukrą, Timio motiną, į internatą. Dabar Timio šeima – tėvai, mažoji sesutė ir kačiukas išvykę gyventi į Angliją, o jis pats liko su senele, nes „išsigelbėti gali tik stipriausieji“ (p. 19). Motinos rašomi elektroniniai laiškai Timiui nemalonūs, į juos jis atsako vienu iš „sumodeliuotų atsakymų“ (p. 19), labiausiai nelaukdamas, kad motina atskristų į Lietuvą jo aplankyti.

„Timis nemėgo kompanijų, tai ir socialinių tinklų nelankė“ (p. 20). Jis – vienišas, uždaras vilkas, turintis vienintelį draugą – niekad nematytą, iš esmės nepažįstamą virtualų „RF“, kuriam rašydavo apie mokslinius atradimus, o šis jam – apie savo vienišumą (ši pasakojimo linija – ne mažiau  intriguojanti, pabaigoje atskleidžiant paslaptingojo RF asmenybę). Tam tikra prasme, jo bendramokslė Evelina irgi buvo vieniša – nuo aštuonerių metų augusi globos namuose, nors iš ten dažnai pabėgdavusi ir grįždavusi namo pas visiškame skurde gyvenančią šeimą, o iš čia – vėl į globos namus. Po to, kai rado Evelinos kūną, Timis nusprendžia „sukurti“ savo Eveliną planšetėje – tokią, su kuria galėtų pasikalbėti ir „nebesijaus pažemintas, kai Evelina praeina pro jį lyg nematydama, nes gatvėje jos laukia drimba marozas tatuiruotais bicepsais“ (p. 21). Susikūręs savąją Evelinos versiją, Timis „jautėsi globėjiškai“ (p. 34) – šioji Evelina kalbėjo su juo apie tai, kas jam patiko – kosmosą, mokslinius atradimus. Tačiau vos pajutęs, kad Evelinos žodžiai yra nenatūralūs, atsidūsta – „Man reikia tave patobulinti“ (p. 34). Ilgainiui Timį ima gąsdinti tai, jog jo sukurtoji Evelina galbūt skaito jo mintis, užuominomis atskleidžia tam tikras savo gyvenimo detales ar kur jų ieškoti.

Detektyvinis siužetas vystomas ir realiajame – policijos tyrimo – lygmenyje, ir „padedant“ Timio sukurtai Evelinai: jos paskatintas, Timis apsilanko gūdžiuose mirusios merginos namuose, kad rastų jos paslėptą dienoraštį (tiksliau, sapnoraštį). Šių namų paveikslas – skaudžiai realistinis, grubus ir skurdus, taip gyvena žmonės žemiau skurdo ribos. Skaitant apie Timio apsilankymus šiuose namuose, nejauku ir skaitytojui, o tariamai bejausmėje Timio sieloje gimsta švelnūs jausmai, rūpestis, broliškas (tėviškas?) atsakomybės jausmas už mažą apdriskusį vargšiuką Evelinos broliuką Kristupą. Priešpriešos tarp socialinių grupių romane tikrai netrūksta – komiškas situacijas su senele keičia vaikų globos namų ir šios beviltiškame skurde gyvenančios šeimos vaizdiniai (kartais net kyla klausimas, ar tikrai teisingas autorės pasirinkimas knygoje kaitalioti šias, tiesą sakant, ne visur meniškai derančias nuotaikas, temas).

Itin meistriškai supintas, nuolatinę įtampą išlaikantis detektyvinis siužetas nė kiek neužgožia paaugliams svarbių savivokos, egzistencinių klausimų. Juk ir romano pabaigoje, „ramiai, neskubėdamas“ ištrynęs Eveliną (p. 182), Timis pajunta subrendęs palaikyti realius santykius su gyvais žmonėmis.

Antrasis šiųmečio paauglių penketuko debiutas – Lauros Varslauskaitės romanas „Mano didelis mažas Aš“ (Alma littera, 2016). Autorė debiutuoja pasirinkdama neįprastą, probleminę, drąsią ir, matyt, jau pribrendusią paauglių (ir ne tik) literatūrai temą – Dauno sindromu sergančio jaunuolio patirtis. Tai – ir trečiasis penketuko kūrinys, pasakojantis paauglio vaikino istoriją; L. Varslauskaitė, kaip ir D. Opolskaitė, žengė gana drąsų žingsnį, pasirinkdama pasakoti istoriją pirmuoju asmeniu.

Taigi, romane „Mano didelis mažas Aš“ šešiolikmečio Benedikto, sergančio Dauno sindromu, lūpomis pasakojama jo gyvenimo istorija, kasdieniai iššūkiai būnant kitokiu, santykiai su mama, mokymosi ypatybės ir svarbiausia – labai netikėta, atrodytų, sunkiai įmanoma draugystė su „normaliu“ paaugliu. Romanas pradedamas Benedikto pasakojimu apie tai, kaip jis gimė, užgriebiant ir lemtingą jo vystymosi etapo motinos pilve momentą, kai „visiškai atsitiktinai trys dvidešimt pirmosios chromosomos, lemiančios mano vystymąsi, atsidūrė netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku“ (p. 8). Maža to, jau pirmuosiuose puslapiuose Benediktas papunkčiui išvardina ir plačiau paaiškina savo „neregėtas bėdas“ (įgimtą širdies ydą, raumenų silpnumą, sąnarių nestabilumą, blogai matančias akis, dalinį kurtumą, pirštų trumpumą, „sulėtėjimą“ (p. 9)), priešpastatydamas tai „normaliems paaugliams“, kurie nesilaiko mamoms už rankų, nenešioja batų plokščiais kulniukais, valgo spragėsius ir geria kokakolą (p. 10). Apskritai, pats pagrindinis veikėjas savo kitoniškumą priima, galima sakyti, brandžiai, net daro išvadą, kad tai „duoda didžiulę privilegiją“ (p. 34) daryti beprotiškus dalykus, leidžiamus tik būnant kitokiam. Galbūt knygos autorė sąmoningai pateikia šią ryškią priešpriešą pačioje knygos pradžioje, lyg savotišką testą būsimam skaitytojui: ar šis išdrįs leistis į kelionę mintimis to, kurio visuomenėje dažniausiai esame linkę sąmoningai nepastebėti?

Benediktas apie viską, kas sudaro jo pasaulį ir kasdienybę, pasakoja išsamiai (būtent šiam pasakojimui apibūdinti netiktų žodis „smulkmeniškai“), vietomis – komiškai, net ironiškai; tai – išties įdomus, įtraukiantis pasakojimas, kurį skaitant ne tik puikiai įsivaizduoji aprašomus dalykus, bet ir priartėji prie kiek netikėto – kitokio – pasaulio matymo kampo. Vaikinas gyvena su mama, katinu Ponu Ūsu (kurį įvardina kaip geriausią savo draugą), juos dažnai lanko močiutė. Mamos paveikslas – tikroviškas, su liūdesio šešėliu, jautrus. Apie tėvą dažnai mąstoma, jo laukiama, tačiau Benediktas žino, kad tėtis „neištvėrė to, kad gimiau ‚nekokybiškas‘“ (p. 12), nors ne kartą prisipažįsta tikintis, kad pagaliau, gal per šešioliktąjį gimtadienį, šis pagaliau atvažiuos.

Pagrindiniai – virsmo – įvykiai prasideda tuomet, kai kasmetiniame specialiosios Benedikto mokyklos karnavale, kuriam Benediktas pasipuošia Drakulos kostiumu, jis nesulaukia jam labai patinkančios Monikos. Nusivylęs ir supykęs, jis pabėga iš karnavalo ir pačios mokyklos – iš pradžių lyg ir tenorėdamas pagąsdinti, parodyti savo savarankiškumą („Niekada neturėjau galimybės rinktis, nes viskas jau iš anksto buvo man parinkta, tiksliau, už mane.“ p. 60), o vėliau, pasiklydęs, patiria ir su laisve neišvengiamai ateinančių pasirinkimų svorį, ypač visiškai nežinant kelio, jaudinantis dėl mamos, įsivaizduojant ant kojų sukeltą policiją, stengiantis suvokti šio savo pabėgimo prasmę. Nuklydęs prie upės, Benediktas pamato per tilto turėklą perlipantį vaikiną. Sukaupęs visas pastangas, Drakulos kostiumu vilkintis pabėgėlis pasiteirauja, ar vaikinui ant tilto viskas gerai. Skaitytojas suvokia, kad pastarasis ten stovi ketindamas nušokti, t. y. nusižudyti. Šiomis keistai susidėliojusiomis aplinkybėmis, kone nenoromis ir užsimezga netikėta draugystė – savižudis paauglys Oskaras imasi palydėti Benediktą namo, nes „antraip negalės ramiai užbaigti, ką pradėjęs“ (p. 82).

Paveikiausias dviejų jaunuolių kelionės į Benedikto namus aspektas – tai, kad Oskaras visiškai neturi prietarų apie Dauno sindromu sergančius žmones: patraukdamas per dantį, ironizuodamas, su keistoku pabėgėliu Oskaras bendrauja kone kaip su sau lygiu. Benediktui tai – kaip gurkšnis tyro oro jo iš anksto suplanuotoje kasdienybėje: į jį kreipiamasi „žmogau“, o juk dažniausiai jis kitiems tėra „daunas“, „idiotas“, atsilikęs“, „storas“ ir „dundukas“ (p. 81). Maža to, Oskaras papasakoja Benediktui savo gyvenimo istoriją ir sunkumus, atvedusius jį ant tilto.

Romano pabaiga viltinga keliais aspektais: nors laviruojant ant plonytės ribos, rizikuojant pereiti į perdėtą nusaldinimą, istorija baigiasi laimingai tiek, kiek įmanoma pasakojant apie negalią turintį pagrindinį veikėją; taip pat knyga suteikia vilties, jog meniškai įtaigus, stiprus kūrinys apie personažą, kokių grožinėje literatūroje reikia ieškoti su žiburiu, bus ledlaužiu, atveriančiu kelius autoriams siekti naujų horizontų ir kontekstų.