Naujienos

Prieš pradėdama šiųmečių knygų vaikams aptarimą, noriu pasidalinti vertinimo kriterijais – ko ieškota ir ką viltasi rasti gausioje vaikams skirtų knygų leidinių pasiūloje (kalbėsiu iš asmeninės perspektyvos, tačiau, manau, ji koreliuoja ir su kitų komisijos narių nuomone).

Žinoma, visada galima išsisukti pasakius – menine verte, ir baigtas kriukis. Vis tik norėjosi žvelgti plačiau. Taigi, šįsyk rinkdama metų knygas vaikams kreipiau dėmesį į kalbos natūralumą, taisyklingumą, organiškumą, darnų žodžių sruvenimą, subtilų sąmojingumą, žaismingumą, vertybiškumą, naratyvo brandumą, nuoseklumą, dinamiškumą, originalumą, kontekstualumą, informatyvumą, herojų minčių ir veiksmų psichologinį pagrįstumą. Kaip knygoje „Auginančioji literatūra“ teigia vaikų literatūros kritikas, šiųmetės komisijos pirmininkas Kęstutis Urba: „...vaikų literatūrą formuoja, reglamentuoja trys veiksniai: pedagogika, vaiko psichologija ir meno dėsniai, grožio kriterijus.Ko gero, vaikų literatūros kūrinio idealas – visų šių trijų pradmenų pusiausvyra“ (2015, p. 14). Dera pridurti, jog visada egzistuoja ir tas sunkiai apčiuopiamas faktorius, „cinkelis“, kuris sugeba taip įtraukti į skaitymo malonumo sūkurį, kad pamiršti net kvėpuoti. Žinoma, reikia fiksuoti, jog laikai keičiasi, į literatūros lauką vis dažniau įtraukiamas mados faktorius – kinta amžiai, o su jais ir literatūriškumo, adekvataus diskurso samprata. Visa tai neaplenkia ir vaikų literatūros pasaulio. Rašymo patirčių pamatas, tam tikras kanonas ir jo santykis su literatūrine dabartimi – taip pat svarbus vertinimo aspektas. Įvardytas mados, naujoviškumo ir tradicijos susidūrimas, jo problemiškumas labai ryškus šiųmetėse knygose vaikams. Identifikuotoji problema reiškiasi keliais aspektais – dalyje vertintų knygų labai aiškiai jaučiamas perdėtas noras atitikti tas menamas literatūrinės mados tendencijas, adaptuoti menines tiesas pagal šiuolaikinio vaiko poreikius (beje, šias tendencijas itin ryškiai pastebėjau didžiojoje dalyje dabartinių spektaklių vaikams). Toks begalinis „pataikavimas“ skaitytojui neretai nuskurdina meninę kūrinio vertę, verčia nuslysti paviršiumi ir tekstas ištisai prisotinamas populiariosios kultūros elementų, taigi iš esmės tampa kiču. Neturiu nusistatymo prieš populiariąją literatūrą, bet vis tik manau, kad ugdant estetikos ir meniškumo sampratą, pamatine kultūrine medžiaga mažiesiems dera pasirinkti giluminius ir vertybiškus kūrinius. Nes, norint adekvačiai vertinti populiariosios kultūros elementus, reikalingi tam tikri intelektualiniai resursai, įrankiai, įgijami paūgėjus. Egzistuoja ir kita medalio pusė – dalyje šiųmečių knygų autoriai yra perdėm prisirišę prie tradicijos, nutolę nuo dabartinio vaiko pasaulio, stokoja žaismingumo, intrigos, sąmojingumo. Didysis menas – suderinti šiuolaikiškybės ir gerosios ankstesnės patirties santykį. Džiugu, kad šiais metais būta nemažai knygų, kurioms tai padaryti pavyko.

Jei jau prakalbome apie problemas, įvardysiu dar keletą dalies svarstytų knygų trūkumų. Į akis krito neretas prasilenkimas su gyvenamojo pasaulio logika, veikėjų organiškumo ir dinamiškumo stygius. Suprantama, kad vaikų knygose egzistuoja sukeistintas chronotopas, esti nonsenso elementų. Tačiau nepaisant to – net stebuklinio erdvėlaikio nutikimai turi turėti pamatą, adekvatumą, priežastingumo ir pasekmės ryšį. Kita problema – kalbinės pusiausvyros ir grynumo nebuvimas – arba kalbama perdėm paprasta, primityvia, arba perdėm ornamentuota kalba. Dalis knygų, kurių „kandidatūra“ į penketuką buvo atmesta vienbalsiai turėjo (tik) kelis aukščiau išvardytus meniškumo kriterijus, o to, kaip žinia, nepakako. Iš vaikų literatūros probleminio lauko nesitraukia ir geros poezijos vaikams stygius – tik kelios knygos (Linos Darbutaitės „Baltas dangus“ ir Mariaus Marcinkevičiaus „Voro koja“) , apie kurias detaliau kalbėsiu vėliau, išsiskyrė iš bendro šiųmečio poezijos knygų srauto. Ko pritrūksta – kalbos taisyklingumo, tematikų originalumo, rimo ir ritmo paisymo, žaismingumo ir originalumo.

Aptarus šiųmečių vaikų knygų problemiškumą, galima lengviau atsidūsėti – vis tik buvo apstu geros, kokybiškos, intriguojančios ir smalsulį keliančios, esmei čiuoplios literatūros. Labiausiai džiugino tai, kad nepaisant bendrajame literatūros lauke vyraujančios nuostatos, jog „viskas jau seniausiai yra parašyta“ – vaikų knygų autoriai sugebėjo rasti naujų siužetų ir išraiškos būdų.Taip pat maloniai stebino dalies autorių kalbinė ir turinio meistrystė – žodžiai srūva organiškai, vartojamas subtilus sąmojis, vaikai prusinami ir pasitelkus literatūrinius, mokslinius bei kitokius intertekstus, drąsiai žaidžiama potekstėmis, konotuojamas vertybiškumas. Prieš rašydama šį straipsnį, nenorėjau angažuotis ir akcentuoti konkrečių leidyklų, tačiau atrasta teisybė bado akį – į geriausiųjų penketuką pateko net trys Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ išleistos knygos. Tendencija aiški ir lengvai pagrindžiama – dalis šių knygų yra laimėjusios Fondo skelbiamą Nacionalinį vaikų literatūros konkursą. Į „Švieskime vaikus“ leidinius tikrai verta atkreipti didelį dėmesį. Bet gi ir kitos leidyklos pasiūlo tikrai gerų leidinių.

Nusakius bendrąsias šiųmetės vaikų literatūros tendencijas, prieš pristatydama penketuką, noriu atkreipti dėmesį į knygas, kurioms iki penketuko ne tiek daug pritrūko, ir kurias taip pat rekomenduočiau kaip meniškai vertingas. Taigi pirmoji – Neringos Dangvydės „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ („Švieskime vaikus“, 2016, iliustracijos autorės). Knyga aktuali savo jautria socialine problematika – protagonistas gyvena tik su tėčiu, taip pat apmąstoma buvimas kitokiu, gyvenimas su liga, draugystės motyvas. Į šiuolaikinio pasaulio aktualijas įsipina universalūs kaltės, santykių, prieraišumo modusai. Knyga parašyta aiškia, sklandžia, žodinga kalba, nenuslystama į paviršutiniškumą, taip pat žavėjo gausus litratūrinių intertekstų įtraukimas.

Antroji – Dainiaus Šukio „Blynų slibinas“ („Vilniaus dizaino kolegija“, 2016, iliustracijos autoriaus). Prieš paimdama šią knygą į rankas – nuogąstavau: ar tik nebus banalybės su tuo tautosakoj nudėvėtu slibino motyvu. O pasirodo – anaiptol. Autoriui pavyko pasiekti originalumo ir geros kalbinės išraiškos dermę. Atsispirdamas nuo tautosakinio konteksto, nuo tradicijos, autorius kuria savitą pasakų karalystės modelį. Ir labai patrauklų, sąmojingą, žaismingą modelį. Nes gi Šukio sukurtas slibinas smaguriauja visai ne mergelėmis, o mėgsta skanutėlius blynus. O čia ir prasideda įdomybės.

Maloniai nustebino ir Giedrės Rakauskienės „Dramblys ir antis“ („Švieskime vaikus“, 2016 m., iliustravo Jurga Šulskytė). Gausiai iliustruota ir gana nedidelės apimties knygelė apie dramblio ir anties draugystę alsuoja tyrumu, paprastumu ir semantine gelme. Sutalpinti žaismingumo ir gelmės į tiek nedaug teksto – neabejotina meistrystė. Kiekvienas žodis čia pamatuotas, sakiniai nušlifuoti, vertybiškumas ne deklaratyvus, bet taiklus ir pamatuotas, iliustracijos dailios. Tinka mažiesiems skaitytojams – bet ne tik.

Jau minėtosios poezijos knygos – taip pat vertos dėmesio. Linos Darbutaitės „Baltas dangus“ („Švieskime vaikus“, 2016, iliustravo Virginijus Malčius) labiausiai žavi tradicijos ir modernumo derme. Tautosakinis kontekstas čia egzistuoja greta šiuolaikybės: Čipolinas šalia Žmogaus voro ir Supermeno. Eilėraščiai žaismingi, išmoningi, pakankamai žodingi ir vaizdingi.  Mariaus Marcinkevičiaus „Voro koja“ („Švieskime vaikus“, 2016, iliustravo Elena Launikonytė) nenusileidžia Darbutaitės knygai. „Voro kojos“ stiprybė – skaitant susidarantis lengvumo įspūdis – regisi, tekstai sugulė lengvai, darniai ir organiškai. Autorius neįmantrauja, pasitelkęs ganėtinai kasdieniškų žodžių arsenalą (nors žodyno skurdžiu tikrai nepavadinsi), išgauna ir originalumą, ir prasmės kondensatą. Paprastumo, lengvumo įspūdis persipina su sąmoju, žaidžiama žodžiais, į akis krenta neblogas ritmas ir rimas, temos taip pat varijuoja.

Didžiausias galvasopis buvo Tomo Dirgėlos knygų refleksija ir vertinimas. Čia paminėsiu dvi svarstytas baigiamajame posėdyje: „Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“ („Tyto alba“, 2016, iliustravo Rytis Daukantas) ir „Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas“ („Tyto alba, 2017, iliustravo Rytis Daukantas). Minėtasis galvasopis kilo dėl refleksijoje gimusio ambivalentiškumo. Viena vertus – autorius ( beje, jau žinomas ir apdovanotas, pavyzdžiui, „Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“ pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Antrąją premiją už geriausią metų knygą vaikams) puikiai jaučia šiuolaikinių vaikų gyvenamąjį pasaulį, rašo žaismingai, patraukliai ir labai gyvai. Kita vertus, neišlaikoma šio straipsnio pradžioje įvardyta pusiausvyra tarp tradicijos ir šiuolaikiškybės. Mano galva, Dirgėlos knygose tas artumas dabartinio vaiko realijoms yra kiek per stiprus – užsižaidžiama kalbos vingrybėmis, nesaikingu sąmoju, kuris retsykiais perauga net iki vulgarumo, pop kultūros elementai užgožia vertybiškumą. Ir susidaro įspūdis, kad autorius (nors gal to visai nenorėdamas) „pataikauja“ skaitytojui nusukdamas nuo jo semantinę gelmę – kuri pasisilepia po paviršiaus dekoracijomis. Nors galima reziumuoti – Dirgėlos knygos tikrai ras savo skaitytoją. Ir labai tikėtina, kad tas skaitytojas šias knygas priims ir pamils.
 
O dabar – komisijos išrinktas geriausiųjų penketukas.

Ilonos Ežerinytės pasakų knyga „Šunojaus diena“ („Švieskime vaikus“, 2016, dailininkas Raimondas Gnižinskas) – Nacionalinio vaikų literatūros konkurso pirmosios premijos laureatė,  apdovanota Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų vaikų literatūros debiutą. Dar gi verta paminėti, kad kita autorės knyga „Sutikti eidą“ pretenduoja tapti paauglių metų knyga. Tačiau čia dėmesį telkiame į „Šunojaus dieną“. Iš tiesų, Ežerinytės knyga iš karto savo kokybiškumu patraukia skaitančiojo akį ir širdį. Knygą sudaro trys pasakos: „Mažas raudonas taškelis“, „Šunojaus diena“, „Atostogos su vandeniais“. Nuo pirmų sakinių pavergia organiška, esmę čiuopianti, taisyklinga, vaizdinga, subtiliai sąmojinga, jauki, saikingai žaisminga kalba (pavyzdžiui: „Mėnulis sudyla iki plonytės plutelės“). Ežerinytės pasakos išsiskiria ir kūrybine drąsa – autorė aiškiai brėžia vertybinę skalę, įpina edukacinius-pažintinius kontekstus ir ypatingai akcentuoja dvasingumą. Sutikime, kad šiuolaikiniame pasaulyje tai – drąsus sprendimas, kuris Ežerinytės knygoje visiškai pasiteisina. Šiose pasakose gausu originalumo, inovatyvumo (Šunojaus motyvas, vandenių šeimynėlė), mitinio pasaulio elementų (stebuklinės būtybės), socialinio jautrumo ir toliaregiškumo (rūpi ne tik savas gyvenamasis pasaulis, bet ir platesni horizontai – berniuko iš Indijos motyvas), aktualizuojami vaikų ir tėvų, brolių ir seserų santykiai. Autorė subtiliai kreipia į vertybes: ryšį su gamta, šeima, Dievu, atjautą, žingeidumą, kilnumą, toliarantiškumą, skatina svajoti ir siekti savo tikslų. Fiksuotinas geras santykis tarp tradicijos ir šiuolaikiškybės, nėra jokio dirbtinumo pojūčio.

Kai perskaičiau Rebekos Unos knygos „Aš esu Tomas, seklys“ („Švieskime vaikus“, 2016, iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė) anotaciją, pagalvojau, kad tai taip pat „rizikinga knyga“. Autorė imasi retrospektyvos – vaizduoja šiuolaikinių vaikų tėvų vaikystės laikus – figūruoja 1986-ieji metai. Galvojau, ar bus patrauklu ir aktualu šiuolaikiniam vaikui – perskaičius atsakymas yra – „regis, taip“. Knygos epicentras – „sekliaujančio“ berniuko Tomo vasaros nuotykiai senelių kaime. Autorė meistriškai valdo žodį, ir iš pirmo žvilgsnio įprastą kasdienybę paverčia magiška, turininga ir vertybiška. Istorija paperka nuoširdumu, autentiškumu, informatyvumu (pavyzdžiui, kokią kramtomąją gumą siūlė tėvams, kas yra gazuotų gėrimų automatas, kokia buvo vaikų tarpusavio draugystė, santykiai su tėvais – taigi, atliekama pažintinė funkcija), originalumu, tyrumu, švelniai srūvančia, žaidybiška kalba. Drįsčiau sakyti, kad vienas didžiausių knygos privalumų – dialogo tarp vaikų ir tėvų šaukinys, po Tomo nuotykių tikrai bus ką drauge aptarti. Taip pat minėtinas privalumas – Unos Rebekos knyga duoda labai daug peno vaizduotei – nardant po 1986-ųjų pasaulį, daug ką reikės susikurti pačiam skaitytojui. Džiugina pagrindinio personažo kūrybiškumas – su nedideliais resursais protagonistas geba susigalvoti įdomiausių žaidimų – o tai labai svarbus nevartotojiško santykio su pasauliu pavyzdys. Vietoj daiktų Unos Rebekos knygoje nusikreipiama į santykį, ugdomas pagarbus santykis su aplinka, labai vertinami santykiai su tėvais, seneliais, draugais, atsakomybė ir pagalba vienas kitam (mažylės Miglės priežiūros scena sukelia švelnumo ir gerumo įspūdį, įtvirtina lyčių lygiateisiškumą, nes mergaitę padeda prižiūrėti ir Tomas). Knygos gamtiškos aplinkos tyrinėjimas – labai pravartus šiuolaikiniam miesto vaikui.

Teksto autorės Evelinos Daciūtės ir iliustratorės Aušros Kiudulaitės knyga „Laimė yra lapė“ („Tikra knyga“, 2016) – jau sulaukė keliolikos apdovanojimų, tarp jų ir Domicėlės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą, o 2017 metais pagal knygą pastatytas spektaklis. Perskaičiusi knygos anotaciją, turėjau dvejonių dėl akivaizdaus knygos kontekstualumo –literatūroje jau būta tokios draugystės, ir dar kokios – Mažojo princo ir lapės. Galvojau, ar padės, ar gramzdins A. de Sent-Egziuperi istorijos svoris. Perskaičius, galiu konstatuoti, jog autorės sugebėjo atsispirti nuo Mažojo princo istorijos, išsaugoti jos išmintį, tyrumą, gelmę, vertybiškumą, o kartu sukurti originalią, išsiskiriančią pasaką. Stebuklinė knygos aplinka (kalbanti lapė, gyvenimas namelyje medyje) papildomas universaliais – draugystės, atjautos, santykių, laimės sampratos modusais. Taigi, aktualizuojamas vaiko gyvenamasis pasaulis, jo rūpesčiai ir pasidžiaugimai. Knyga alsuoja autentiškumu, o prie to labai prisisdeda pasirinktas pasakojimo modelis – gyva, jautri ir čiuopli, subtili kalba, gražus sąmojis be dirbtinumo priemaišų. „Laimė yra lapė“ prisotinta ir jaukumo, ir labai gilios išminties – skaitytojas kviečiamas įvertinti būties dosnumą ir suprasti, kad laimei nebūtinai reikia didelių dalykų, kartais užtenka tiesiog... pasisupti su lape. Tačiau nepaisant šviesaus knygos tono, didelis privalumas yra ir tas, jog santykiai tarp vaikų ir tėvų, tarp draugų nėra „nučiustyti“ – realistiškai vaizduojami nuomonių susidūrimai, emocijų svyravimai. Ši stebuklo ir realybės dermė – vertingas „Laimė yra lapė“ ypatumas, drauge skatinantis mažąjį skaitytoją ugdyti šviesų pasaulėvaizdį, tačiau nebijoti išgyventi ir sunkesnių, „neigiamų“ emocijų – pavyzdžiui, praradimo, atsisveikinimo su mylimu draugu. Pabaigoje galima pridėti, kad Daciūtė ir Kiudulaitė – puikus tandemas, jaučiantis vienas kitą – tekstas puikiai dera su iliustracijomis, vienas kitą papildo ir paremia.

Virgio Šidlausko knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ („Nieko rimto“, 2017, iliustravo Tania Rex) – sužavi savo išmone – žaismingi asmenvardžių (Ulfas Mulfas) ir vietovardžių pavadinimai (Ulfopotamija), išradingi veikėjų paveikslai ir nuotykiai užkariauja skaitytojo dėmesį. Tačiau nepaisant knygos žaismingumo, drauge teigiamas gilus vertybiškumas – knyga skatina permąstyti pareigų ir atsakomybės vertę, įtvirtinti pusiausvyrą tarp savo norų, poreikių bei Kito poreikių, tarp egocentrizmo ir pasaulyje veikiančių taisyklių. Knyga puikiai iliustruoja chaosą, įsivyraujantį sukeistintame, įprastą tvarką pametusiame gyvenamajame pasaulyje. Ulfo Mulfo neklusnumas, užsispyrimas taip pat turi pasekmių – nugvelbus tėčio stebuklingąjį skustuvą, protagonistui ima augti... barzda. Padėti gali tik Paslaptingasis Atvykėlis – taip pat mistifikuota, archetipinė figūra, vidinės galios simbolis. Įvardyti aspektai drauge su sapno motyvais atliepia archaijškus, archetipinius sąmonės dėmenis ir pagrindžia psichoanalitines knygos interpretacijos prieigas, drauge fiksuoja jos gelmenį. Na, o kol kritikams ir kitiems suaugėliams rūpi visoks ten psichoanalitinis diskursas, vaikai turės įstabų laiką nuotykiaudami drauge su Ulfu Mulfu, o ir teigiamas vertybiškumas – taip pat labai svarbi knygos vertės dedamoji.

Gajos Gunos Eklės knyga „Brolis, kurio nereikėjo“ („Švieskime vaikus“, 2016, iliustravo Asta Skujytė) – Nacionalinio vaikų literatūros konkurso antrosios premijos laimėtoja. Knyga išsiskiria gelmeniu ir daugiasluoksniškumu: didelis dėmesys skiriamas socialinei problematikai (berniuko Tomo iš vaikų namų motyvas), tačiau tuo neapsiribojama: knyga daug byloja apie vaikų ir tėvų santykius, pasitikėjimą, atvirumą, ryšį ir susvetimėjimą, vaikų tarpusavio draugystę, savo ir Kito poreikių dermę, lūkesčių ir realybės neatitikimą. Visa ši tematinė polifonija – neabejotinas knygos koziris. Bene esmiškiausias ir įtaigiausias – nusivylimo, frustracijos motyvas, sukeliantis destruktyvų protagonisto elgesį. Tačiau knyga palieka gražią viltį – destruktyvus konfliktas gali išaugti į konstruktyvią draugystę. Taip pat Gajos Gunos Eklės knygos privalumas – gebėjimas pateikti esamą situaciją iš kelių pusių, nieko nesmerkiant ir neteisiant. Įtaigi kalba ir nuoširdumas leidžia pajusti Gvido pyktį ir nusivylimą bei šių emocijų „teisėtumą“ – jo psichologinis paveikslas knygoje atskleidžiamas išsamiausiai. Tačiau pažįstame ir Gvido tėvus, kurie elgiasi netobulai, nors sūnų labai myli, tačiau stokoja empatijos ir pasitikėjimo vaiku, kaip lygiateisiu šeimos nariu – sprendimą įsivaikinti jie priima nepasitarę su Gvidu. Tai, kad tėvų sprendimai irgi gali būti kvestionuojami – drąsi, paveiki ir reikalinga idėja. Gerai, kad autorė imasi vaizduoti nepatogias situacijas ir drąsiai įtekstina neigiamomis laikytas emocijas – nusivylimą, pyktį, agresiją. Drauge knyga pasiūlo būdą tai agresijai įveikti – rašyti pykčio kupinus laiškus. Iš vienos pusės laiškai atneša būsimam broliui Tomui daug skausmo, tačiau drauge tampa ir brolių konflikto kulminacija, leidžiančia atslūgti emocijoms ir sukurti skaidresnio santykio pamatą. Man labai patikęs knygos metaliteratūriškumo – laiško rašymo – kaip terapijos, emocijų iškrovos motyvas, galintis paskatinti vaikus saugiai išrašyti savo emocijas. Tik gal ne visus tokius laiškus verta išsiųsti... „Brolis, kurio nereikėjo“ parašytas gražia, sklandžia, gyva kalba, čia darniai įsikorporuoja šiuolaikinio vaiko kasdienybės realijos, tačiau nenuskurdinamas knygos meniškumas ir gylis.
 
Toks šiųmetis knygų derlius. Linkiu skanaus skaitymo malonumo ir, žinoma, išrinkti – saldžiausią.